„Per 20 metų supratau, kad man neužtenka būti tik atlikėja, norisi pasidalinti savo požiūriu į kai kuriuos kūrinius – tiek visko prisikaupė“, – kalba Vilniaus kamerinės operos sumanytoja ir įkūrėja I.Linaburgytė.
Kitą ketvirtadienį Lietuvos rusų dramos teatre nuskambės pirmieji jos režisuotos Giacomo Puccini operos „Toska“ akordai. I.Linaburgytė – ne tik šio pastatymo režisierė, bet ir pagrindinio vaidmens – Toskos – atlikėja.
– „Toskos“ pastatymas jau eina į pabaigą: gal jau galite palyginti, ką reiškia būti solistu ir ką – režisieriumi?
– Kai esi vien atlikėjas, giliniesi į personažo liniją. O dabar, nuosekliai tyrinėdama visus personažus, matau, kaip skiriasi sprendimai. Nesu tokia, kad norėčiau išrasti dviratį ir sukurti ką nors pritrenkiančio. Laikausi kompozitoriaus ir dramaturginės linijos.
Daugelis dainininkių sako, kad joms lengva kurti Toską. Ir pavydas, kuris užvaldo įtariant, kad mylimasis buvo su kita, ir temperamentas – visa tai artima moterims.
Tačiau dabar man daug svarbiau suprasti tuos jausmus, kurių gyvenime nesu patyrusi. Pavyzdžiui, tą baisų sukrečiantį poelgį, kai Toska žudo Skarpiją.
Visgi būti režisieriaus kailyje ir gauti norimą rezultatą yra sudėtinga. Kartais būna sunku įtikinti ir pagrįsti idėją, nes dainininkai yra asmenybės, turi savo susiformavusį požiūrį į vaidmenį.
– „Toska“ Lietuvos scenoje buvo statoma, bet ne taip dažnai. Ar nebuvo baisu buvo imtis šio grandiozinio pastatymo?
– Rinkdamasi kūrinį galvojau apie kelis variantus, o „Toską“ pasirinkau dėl to, kad tai yra geniali muzika, kuriai klausytojai nelieka abejingi. G.Puccini yra aukščiausios emocinės skalės kompozitorius. Be to, norėjau ir giliau pasikapstyti Toskos personaže. Žiūrėdama įvairius šios operos pastatymus pradėjau kelti klausimus, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip, norėjau rasti savo sprendimą.
– Toska – aikštinga dainininkė, iškelianti sceną savo mylimajam dailininkui dėl piešiamos šviesiaplaukės. Kiek jums pačiai artima ši herojė?
– Dabar norėčiau, kad ji būtų mažiau aikštinga. Matau ją švelnią, trapią. Moteris natūraliai supyksta, kai pajunta pavojų meilei. Bet Toska ne tokia, jai greitai nuslūgsta emocijos – čia supyko, čia jau juokauja. Ji nėra vienpusiška. Labai norėčiau, kad mano Toska būtų švelni, nors, aišku, muzika įpareigoja, siūlo „rėmelį“. Stengsiuosi būti toliau nuo tos aikštingos dainininkės štampo.
– Kuo jūsų „Toska“ bus kitokia, nei jau yra matę Lietuvos žiūrovai?
– Nesistengsiu šokiruoti. Nors gyvename tokiu laiku, kai novatoriškumas yra vertybė, aš noriu į dienos šviesą iškelti tai, kas yra seniai pamiršta vertybė, amžina klasika. Noriu prie jos vėl prisiliesti, kad žmonės ją girdėtų ir klausytų.
Aš taip myliu operą, jos klasikinę formą, kad nenoriu joje ieškoti novatoriškų sprendimo būdų. Ji savaime tokia gili ir turtinga, kad ją reikia tik pažadinti, atgaivinti personažus.
Nė viena meno rūšių neturi tokios menų sintezės – operoje gali rasti ir dailę, ir architektūrą, ir muziką, ir aktorystę, ir orkestro skambesį. Nė vienas žanras neturi tiek potencijos. Todėl tikiu, kad ji gyvuos, kol gyvuos žmonija.
Žmonės visais laikais mylėjo, džiaugėsi, nekentė, ir tai genialiai suguldyta kompozitorių partitūrose. Kartais stebiesi, kad laikas keičiasi, o jų kūriniuose jausmai yra tie patys.
– Koncertavote daugelyje šalių. Kuo skiriasi publika?
– Lietuviai operą labai mėgsta – matau, kad yra melomanų, kurie laukia naujų pastatymų, išklauso net ilgiausius kūrinius. Lyginant su kitomis šalimis, jie šiek tiek santūresni – Rusijoje senučiukai sako pastabas ar giria, italai taip pat ateina puikiai išmanydami muziką. Pas mus tai nėra visuotinai priimtas žanras. Daugiau – išskirtinai jautrių žmonių muzika.
– Laisvalaikiu tapote, rašote eiles. Iš kur toks potraukis? Gal jūsų giminėje buvo kūrėjų?
– Prieš keletą savaičių, kai šventėme mamytės jubiliejų, tema, iš kur mumyse su seserimi atsirado kūrybinė gyslelė – vėl iškilo. Mamytė yra kūrybinga, su tėveliu aplinką tvarkėsi, namus puoselėjo – tiltelių pasidarę, akmenimis išsigrindę. Man tai didžiulis pavyzdys ir užkratas visam gyvenimui. Jie nieko ypatingo nedaro, bet labai gražiai kuria savo gyvenimą.
– Gajus stereotipas, kad prasimušti meno pasaulyje gali tik tada, jei turi įtakingų užtarėjų.
– Tai – tik stereotipas. Kiekvienas „prasimušimas“ yra įdėtų pastangų rezultatas. Žmogus turi įrodyti ar sukurti kažką pats, kad būtų įvertintas. Man tai ir poreikio reikalas – aš negaliu nekurti. Daug kas sako, kad galėčiau ramiai gyventi, bet jei man kas uždraustų dainuoti, tai būtų didžiausia nelaimė.
– Atrodo, kad dramos jums artimos. Ar mėgstate skaityti?
– Visą laiką labai daug skaitydavau. Gal iš to ir kilo noras režisuoti – skaitant trokšti vienaip ar kitaip spręsti dramą.
Mano „grožinė literatūra“ ilgą laiką buvo Konstantinas Stanislavskis, Borisas Pokrovskis ir Walteris Felsensteinas. Iš tiesų nelabai mėgstu grožinę literatūrą, nes romanai man atrodo išgalvoti. Man labiau patinka psichologiniai ar filosofiniai kūriniai. Kai noriu peno ne protui, skaitau Thomą Manną. Buvo laikas, kai skaičiau Paulo Coelho, Jurgą Ivanauskaitę. Iš poetų nuo vaikystės mylimiausias yra Justinas Marcinkevičius. Net savo teatro pirmajam koncertui sėmiausi peno iš jo eilėraščio: „Ištark mane, žeme... Kaip grūdą ištark ir praeivio širdy pasodink...“.
Man labai svarbus pokalbis siela į sielą. Todėl ir operoje tikiuosi intymumo, o grandioziniuose pastatymuose noriu įžvelgti žmogaus buvimo Žemėje paskirtį.
