Rašytojas, dramaturgas, publicistas stebėjo Lino Marijaus Zaikausko spektaklį „Lavina“, pastatytą pagal jo pjesę tuo pačiu pavadinimu, dalyvavo susitikime su žiūrovais. Taip pat – diskusijoje „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“, kurioje dalyvavo ir garsus lenkų režisierius Krzysztofas Zanussis.
Tundžerio Džiudženoglu viešnagės Panevėžyje proga kalbamės su autoriumi apie kūrybą ir, žinoma, politiką.
– Esate rašytojas, dramaturgas, publicistas. Kas Jums yra svarbiausia kūryboje?
– Kūryboje ir gyvenime man labiausiai rūpi žmogaus teisės, demokratinės vertybės.
– Kokios temos Jums svarbiausios?
– Dažniausiai rašau apie priespaudą patiriančius žmones. Apie vyrus ir moteris, kovojančius su politine, socialine priespauda, nelygybe. Jaučiu, kad tai yra tam tikra mano pareiga.
– Gal galėtumėte papasakoti apie „Lavinos“ inspiracijas, motyvacijas?
– Vienas artimas bičiulis man yra pasakojęs apie nedidelį kaimą Rytų Anatolijoje, kurio gyventojai kalba pašnibždomis, stengiasi nekelti jokio triukšmo, nes žmonės bijo sniego lavinos. Sniego nuošliaužų grėsmė išlieka kone ištisus metus. Todėl šios vietovės žmonės devynis mėnesius per metus gyvena niokojančios lavinos grėsmės nustatytomis taisyklėmis. Ši istorija man padarė didelį įspūdį. Juk žmonės kone visą savo gyvenimą nugyvena baimėje... Savo pjesėje „Lavina“ šį gyvenimo būdą aš paverčiau socialine metafora ir, žinoma, tai susiję su diktatoriškais režimais ir jų kritika. Tai, manau, XXI amžiui svarbi pjesė, komentuojanti (ne)galėjimą kalbėti.
– Daugiausia rašote teatrui. Kodėl?
– Manau, kad teatras – daug ilgaamžiškesnis nei, pavyzdžiui, romanai ar apsakymai. Pjesės per spektaklius nuolatos atgimsta. Juk Williamo Shakespeare‘o pjesės vis dar statomas Europoje ir net Afrikoje. Taip pat teatras – nenuspėjamas, scenoje pjesė gali kardinaliai keistis. Mane žavi ir disciplinuotumas, kurio reikalauja rašymas teatro scenai – juk čia negali išsiplėsti kaip Honoré de Balzacas savo romanuose.
– Kaip galėtumėte pakomentuoti dabartinę politinę situaciją Turkijoje? Ką šiuo metu išgyvena Turkijos gyventojai?
– Šiuo metu politinė atmosfera Turkijoje – itin įtempta, Recepas Tayyipas Erdoganas (Turkijos prezidentas) negailestingas savo opozicijai, jis atvirai naudoja teroro priemones siekdamas susidoroti su kitaminčiais. Šalyje ribojama žodžio laisvė, Erdoganas itin nuožmus.
Žinoma, žmonės tiesiog bando gyventi savo gyvenimus, nors Turkijos visuomenė šiuo metu labai susiskaldžiusi... Manau, jeigu būčiau priverstas, emigruočiau į Lietuvą – čia taip ramu ir gera.
– Kaip Erdogano politika veikia šalies kultūros sferą?
– Erdoganas manipuliuoja žmonių savimone bei jų religingumu. Mes, intelektualai, žinoma, norime demokratijos, žodžio laisvės. Tačiau demokratija Turkijoje šiuo metu – tik tuščias pažadas.
Paleistas didelis cenzūros aparatas, siekiama uždaryti valdžiai nepalankias įstaigas, tarp jų ir teatrus. Po nepavykusio perversmo liepos mėnesį ir Erdogano susidorojimų Turkija vis labiau artėja prie pilietinio karo ribos. Yra kišamasi į kultūrinių įstaigų, menininkų veiklą, kontroliuojami teatrų repertuarai. Mes, menininkai, jaučiame nuolatinį valdžios spaudimą. Šiuo metu gyvename diktatūros sąlygomis.
– Šiuo metu Turkijoje negalima statyti užsienio autorių pjesių. Kaip vertinate tokį valdžios akibrokštą?
– Taip, negalima statyti Antono Čechovo, Williamo Shakespeare‘o ir daugelio kitų klasikų pjesių. Beje, mano pjesės taip pat nėra statomos valstybiniuose teatruose. Kartais galvoju, kad Turkija tapo kreivų veidrodžių karalyste.
– Kaip suprantate meno paskirtį, vadinamąją misiją individo ir visuomenės gyvenime?
– Aš tikiu, kad menas keičia žmones, juos padaro tauresnius, gražesnius, taip pat moko kitaip, humanistiškiau, globaliau žvelgti į pasaulį.
– Kokie autoriai, knygos, filmai Jums padarė didžiausią įtaką?
– Man didelę įtaką padarė rusų literatūra – Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus, Maksimas Gorkis, taip pat Jacquesas Sternbergas, Ernestas Hemingway'us, Jeanas-Paulis Sartre'as, tačiau iš tikrųjų esu didelis Nikolajaus Gogolio gerbėjas. Manau, kad jis man padarė didžiausią įtaką.
– Prie ko dirbate šiuo metu?
– Šiuo metu dirbu prie pjesės pavadinimu „Brutas arba Julijaus Cezario žudikas“, kurioje Brutas ir jo bičiuliai svarsto, kaip nužudyti diktatorių. O tuo tarpu diktatorius Cezaris įvairiausiais būdais bando išvengti savo budelių. Taip pat rašau pjesę apie armėnų genocidą, kurį vykdė ir organizavo tuometinė Turkijos valdžia 1915–1923 m. ir kurį Turkija oficialiai vis dar neigia. Šią tragediją perteiksiu per intymią motinos ir dukters istoriją.
