2007 metais mitas apie Gyvačių salos atsiradimą tapo pagrindu atidaryti parodą, joje apsilankė ir tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka.
„Mane viskas labai jaudina, kas susiję su šia sala, myliu ją be proto“, – teigė skulptorius. Pasak jo, iki šiol saloje vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Ten dirbo mokslininkai, ichtiologai, narai ir t.t. „Tačiau Rusijai įsiveržus į Krymą visus gyventojus evakavo“, – pridūrė jis.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad pašnekovas Vilniuje yra buvęs jau anksčiau. „Jau esu buvęs, tačiau pirmasis kartas buvo labai seniai – 1988-aisiais protestavau akcijoje „Gyvybės žiedas“ prieš trečiąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką. Jame taip pat dalyvavo ir profesorius Vytautas Landsbergis. Tuo metu buvau Ukrainos žaliųjų partijos narys.“
„Be skulptūros, visada turėjo ir kitokios veiklos, pavyzdžiui, buvau grupės „BB“ prodiuseris. Su ja esame dalyvavę roko festivalyje Vilniuje“, – pasakojo V.Ivanovas.
Skulptorius neslepia savo susidomėjimo istorija, o ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. „Anksčiau buvo labai mažai informacijos, o dabar jos – kiek nori. Ukrainoje turime labai išsilavinusių ir kruopščių istorikų, – pasakojo jis. – Tai, kaip tolerantiškai sugebėjo sugyventi senosios ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių tautos, yra labai įdomu. Tai tarsi anų laikų Europos Sąjunga.“
V.Ivanovas pridūrė, kad žmonės Ukrainoje šios istorijos kontekste save ir supranta. „Yra paskleista tiek daug melo apie Maskvos ir Kyjivo broliškumą. Juk tiesa ta, kad buvo dvi Rusios – šiaurinė, užimta Mongolų ordos, ir pietinė, Kyjivo, kuri ir yra tikroji Rusia. Dėl sąjungos su Lietuva jos tautinis identitetas nebuvo sunaikintas“, – pasakojo jis.
Pabudo nuo bombos
– Jūs gimėtė Kyjive?
– Taip, aš šiame mieste gimiau ir užaugau. Tiesa, meno institutą baigiau Maskvoje, tačiau diplominį skyriau Kyjivui. Jau antrame universiteto kurse supratau, kad nors ir turiu, ko gero, rusiškos kilmės pavardę, iš tiesų esu ukrainietis ir niekada čia neliksiu. Taigi pavyko susiveikti pakvietimą iš Kyjivo, to reikėjo, nes anksčiau buvo įprasta įdarbinti absolventus pagal siuntimus. Taip visos iliuzijos apie didingą rusų lyriką ir išsisklaidė.
– Bet jūs taip pat kalbate ir rusiškai.
– Įdomu, kad ukrainiečiai, tik išvažiavę iš savo šalies, ima labiau save suprasti kaip ukrainiečius. O ypač išvažiavę į Rusiją. Man tai nutiko antrajame kurse, kuomet savo draugams, su kuriais bendraudavome rusiškai, ėmiau laiškus rašyti ukrainietiškai. Bet politinis gyvenimas Ukrainoje visada vyksta gimtąja kalba.
Nuo 2017-ųjų metų, kai pradėjome keliauti į Europą be vizų, su šeima vykome į Vokietiją. Pereiti į ukrainiečių kalbą užsienyje – ypač natūralu. Grįžę taip pat stengiamės išlaikyti šią poziciją. Man prabilus rusiškai, dukra komentuodavo: tėti, kažkaip nemalonu tavęs taip klausytis. Visgi vasario 24 d. buvo paskutinis lašas, todėl namuose griežtai nebekalbame rusiškai.
– Išvykote kovo 8 d., vadinasi, dar ilgai stengėtės likti šalyje.
– Taip. Kyjive labai gerai veikia priešlėktuvinė gynyba – jie numuša visas raketas, kurios skrenda miesto link. Vis dėlto vasario 24-osios paryčiais, 4 val. ryte, išgirdome didžiulį sprogimo garsą. Taip, gynyba raketą numušė, tačiau jos parako pilnas turinys nukrito ant netoliese esančio namo ir numušė keturis aukštus.
Ryte pasiėmėme savo seną katę Sonią ir išvykome pas draugus, gyvenančius 20 km už Kyjivo. Ten prabuvome 10 dienų. Putino armijai priartėjus ir prie šios vietovės, mūsų draugai mus pervežė prie autobusų, evakuojančių gyventojus. Pasisekė, kad netoliese teritorinėje apsaugoje darbavosi mano žmonos brolis, su kuriuo pavyko atsisveikinti. Mums liko bendra nuotrauka.
Taip 13.00 val. pajudėjome iš Kyjivo ir apie 23.00 val. atsidūrėme Lvive, kurio stotyje stoviniavo minios žmonių. Pralaukę 3 val. radome vietą traukinyje, judančiame į Varšuvą per Katovicus. Mano draugai padėjo rasti šeimą netoli Varšuvos, kuri mus laikinai priimtų. Dabar mano žmona ir dukra gali išsimiegoti.
Tiesa, traukiniu keliavo dar 6 katės, kurios iš visų galų miauksėjo. Mūsų Sonia labai gerai išauklėta ir miauktelėjo tik vienąkart. Maždaug: kiek čia galima, jau visi nusibodo!
– O kur liko jūsų darbai?
– Kyjive. Viešumai neatskleisiu, nes bijau, kad jiems kas nors gali nutikti. Tikiuosi, kad jų neišneš plėšikai, tačiau jie mažiausiai kelia nerimą, mat pamatę mano darbus jie sumaišys juos su eiline krūva geležies. Skulptūros paslėptos 10-ame aukšte, tad daugiausia žalos jiems gali padaryti bombos.
Gyvačių sala
– Minėjote, kad turite istoriją apie Gyvačių salą.
– Neįtikėtiną. Remiantis viena graikų mito versija, pagal kurią Achilas mirė Trojoje. Jo mama jūrų deivė Tetidė kreipėsi į Poseidoną prašydama išgelbėti jos sūnų iš šio miesto. Poseidonas pažadėjo sukursiąs žemę, kurioje nė vienas žmogus dar nebuvo įkėlęs kojos ir tai bus Achilo žemė, kurioje jis galėjo būti ir palaidotas. Žinoma, daug Juodosios jūros salų turi sąsajų su Achilu, bet tokia yra ir Gyvačių salos atsiradimo legenda.
Be to, tai yra vienintelė tokio tektoninio išsidėstymo sala Juodojoje jūroje.
– Simboliška.
– Taip, buvo konfliktų dėl šios salos ir su Rumunija, tačiau jie nepretendavo į žemę. Jie norėjo įrodyti, kad ši teritorija netikra sala.
– Jūs taip pat ten organizavote parodą.
– 2007 metais šio mito pagrindu ten dalyvavau parodoje, kurioje apsilankė ir prezidentas V.Juščenka. Jis užsuko ir į mano ekspoziciją.
Jau tada jam sakiau, kad jeigu atsiranda konfliktų, kieno ši žemė yra, tai vienas vertingiausių argumentų yra kultūrinis gyvenimas, todėl mums būtina suorganizuoti parodą. V.Juščenkai ši istorija labai patiko ir kitą dieną jau kalbėjau su atsakingu žmogumi. Po mėnesio Gyvačių saloje jau buvo galima pamatyti „Poseidono dovaną“.
Vėliau šią parodą prezidentas padėjo suorganizuoti Jungtinių Tautų organizacijoje Ženevoje.