Karas amžiams keičia gyvenimus, priversdamas ieškoti naujų namų, naujų galimybių, naujų prasmių. Tačiau yra žmonių, kurie ir priverstinėje emigracijoje toliau kuria, įkvepia ir tiesia kultūrinius tiltus tarp šalių. Šiame interviu cikle meno istorikė, nevyriausybinės organizacijos „Svitarta“ vadovė, Lietuvos istorijos instituto projektų koordinatorė Svitlana Liakhovets kalbina ukrainietes, kurios apsigyveno Lietuvoje po 2022 metų vasario 24 dienos.
Jos ne tik prisitaikė prie naujos realybės, bet ir tapo kultūros ambasadorėmis, turtindamos Lietuvos visuomenę savo patirtimi, kūrybiškumu, nepalaužiama dvasia. Jų istorijos – ne tik apie išbandymus ir praradimus, bet ir apie stiprybę, savirealizaciją bei ukrainiečių ir lietuvių dialogą.
Projektą „Ukrainos balsai Lietuvoje: pokalbių su ukrainietėmis ciklas“ remia Lietuvos kultūros taryba.
– Maryna, jau daugiau nei dvejus metus seku jus „Facebook“ ir jūsų įrašai mane visada džiugina. Jie kupini gyvenimo: koncertai, renginiai, dainos, bendradarbiavimas su lietuviais, mokykla. Tai žavinga. Į Lietuvą atvykote dėl karo Ukrainoje, todėl daugelis lietuvių apie jus dar nežino. Kaip pristatytumėte save tiems žmonėms, kurie dar nėra susipažinę su jūsų kūryba?
– Esu ukrainiečių dainininkė ir dirigentė. Turiu savo integralų emocinio intelekto ugdymo per garsą, muziką ir dainavimą metodą. Esu iš Ukrainos, gimiau Dnipro mieste, gyvenau Odesoje, o dabar gyvenu Vilniuje.
Mano šūkis — „Dainuok tai, ką jauti“. Mokydama padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir rasti dainą, kaip juos išreikšti per muziką. Padedu jiems surasti savo dainą ar net parašyti savąją. Sutelkiu dėmesį į tai, kad kūryba yra terapinė priemonė ir padeda išgyventi emocijas. Kūryba ne tik padeda, bet be jos nėra laimingo, visaverčio gyvenimo.
– Ar padedate žmonėms išmokti išreikšti ir perteikti savo emocijas balsu?
– Taip. Svarbu sukurti erdvę, kurioje žmonės gali išgirsti vienas kitą. Net jei žmogus gerai dainuoja, taip pat svarbu mokėti klausytis. Praėjusiais metais, kai gavau dotaciją iš „Ukraine Hub“, įgyvendinau projektą „Ukrainos moters garsas“. Tai buvo internetinis projektas, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 ukrainiečių moterų iš įvairių šalių.
Buvo akimirka, kai viena moteris, išgyvenanti labai sunkius jausmus, pasakė: „Man patarė eiti į mišką ir rėkti, bet aš nenoriu eiti į mišką rėkti. Aš noriu būti išgirsta“. Ir ji išreiškė save, verkė ir – dainavo.
– Jūs kalbate apie skambėjimo, kurio niekas nesmerkia, svarbą. Kaip jūs tai suvokiate?
– Aš sukuriu erdvę, kurioje nereikia pasakoti istorijos — reikia tiesiog skambėti. Žmonėms sunku dalytis savo skausmu, nes jie bijo teismo.
Kiekvienas išgyvena savo sunkumus — nuo mažų dalykų iki gilių netekčių. Tačiau bendra emocijų išraiška, net ir dainuojant, padeda užmegzti ryšį ir pajusti palengvėjimą. Dainavimas atveria balsą, atpalaiduoja įtampą ir skatina laimės hormonų gamybą, nepriklausomai nuo skausmo pobūdžio.
Svarbu rasti būdų, kaip išlaikyti ryšį, net ir internetu, kad palaikytume vieni kitus. Skambėjimas kartu ir galimybė girdėti vienas kitą suvienija žmones ir sukuria tarpusavio ryšį.
– Ar emocijos perduodamos ir internetu?
– Taip! Suvienijimas vyksta net per ekraną. Tai ne tik muzikinis momentas, bet ir būdas išreikšti save. Kai dainuojame, kūnas atsipalaiduoja, gaminasi laimės hormonai. Tai patvirtina ne tik mokslininkai, bet ir pačių žmonių jausmai.
-
Vilniuje įsikūrusi Svitlana: skambučiu Rusijos žmonių nuomonės nepakeisi, aš mėginau
-
Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas: Lietuva mus geriausiai supranta ir labiausiai palaiko
-
Gyvenimas, darbas ir kūryba karo metu: kaip dabar gyvena Ukrainos menininkai
-
Socialinių projektų koordinatorė iš Ukrainos: jei šalis ribojasi su Rusija, tai ji nėra už rizikos ribų
-
Garsus Krymo totorių menininkas: kai Ukraina laimės, pakviesiu visus draugus kavos, lietuvius irgi
– Kaip sugalvojote savo „skambančių emocijų“ techniką?
– Dainuojant svarbu ne tik pataikyti į tinkamą natą, bet ir pajusti savo jausmus, juos išreikšti, išgyventi ir išlaisvinti. Balsas yra tiesiogiai susijęs su kūnu ir siela, todėl kai jį aktyvuojame, automatiškai įjungiame emocinį ir fizinį lygmenis. Tai padeda mums neužstrigti neigiamuose jausmuose, bet sąmoningai juos išgyventi, kad pasiektume harmoningesnę būseną.
Šią techniką pradėjau kurti Odesoje prieš 6 metus. Vasario 2 d. miniu darbo su pirmąja grupe, dirbusia pagal mano metodą, pradžią.
Persikėlusi į Lietuvą supratau, kad būtent tai dabar yra labai svarbu. Vilniuje pradėjau vesti savanoriškus užsiėmimus Ukrainiečių centre, kur ukrainiečius, lietuvius ir lenkus suvienijo garsas.
– Vadinasi, muzika iš tiesų yra universali kalba?
– Taip, tačiau svarbu ne tik apie ją kalbėti, bet ir sukurti atmosferą, kurioje žmonės galėtų ją pajusti. Noriu, kad žmonės suprastų, jog muzika nėra skirta tik elitui ar užnugariui.
– Daugelis žmonių bijo dainuoti, nes mano, kad negali. Kaip padedate jiems įveikti šį barjerą?
– Turiu grupę, kuri vadinasi „Sounding, Not Singing“. Mes pradedame nuo kažko paprasto — tiesiog skleidžiame garsus ir išlaisviname savo emocijas. Taip gimsta muzika. Svarbu ne dainuoti taisyklingai, o išreikšti tai, ką jauti.
– Kokiomis konkrečiomis vokalinėmis technikomis galima išlaisvinti emocijas, ką patartumėte mūsų skaitytojams?
– Yra keletas paprastų metodų, kuriuos gali išbandyti kiekvienas:
- Paprastas garsas: atsistokite prieš veidrodį ir leiskite sau skambėti — dejuodami, dainuodami, šaukdami. Svarbiausia būti sąžiningam su savimi.
- Verksmas: tradicinis būdas balsu išreikšti skausmą. Tai gali būti pasikartojantys šūksniai arba improvizuotas melodingas verksmas.
- Judesio ir balso derinys: kūno naudojimas vokalinės raiškos metu padeda integruoti emocijas ir greičiau jas išgyventi.
– Girdėjau jus sakant, kad prieš pradedant vokalo praktiką svarbu išsikelti sau tikslą. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
– Tikslas lemia emocinio proceso kryptį. Jei tiesiog dainuosime liūdnas dainas be sąmoningo tikslo, galime dar giliau pasinerti į melancholiją. Tačiau jei mūsų tikslas yra pasijusti geriau, procesas tampa terapinis. Suteikiame sau erdvės išreikšti savo emocijas, kad išsilaisvintume nuo jų įtakos, ir taip įžengiame į išradingumo būseną.
Mano draugas lietuvis nuo pat pirmos karo dienos ragino mane atvykti. Tačiau prireikė dviejų mėnesių, kol apsisprendžiau.
– Papasakokite apie savo persikėlimą į Lietuvą. Kaip nusprendėte čia atvykti?
– Mano draugas lietuvis nuo pat pirmos karo dienos ragino mane atvykti. Tačiau prireikė dviejų mėnesių, kol apsisprendžiau.
Šios lietuvių šeimos namuose gyvenome beveik dvejus metus. Jie palaikė mane kūryboje, supažindino su muzikantais ir kitais žmonėmis.
– Koks momentas buvo lemtingas Jūsų apsisprendimui persikelti?
– Mano dukra. Prasidėjus karui supratau, kad svarbiausia — mano vaiko saugumas. Tada ir nusprendžiau išvykti.
– Ukrainoje padarėte sėkmingą meninę karjerą. Kaip pasikeitė Jūsų kūryba Lietuvoje?
– Ukrainoje dirbau muzikos studijoje, buvau choro vadovė. Odesoje daugiausia vedžiau pamokas rusų kalba, tačiau persikėlusi į Lietuvą pradėjau dėstyti tik ukrainiečių kalba. Pirmaisiais metais Vilniuje dainavau tik ukrainiečių liaudies dainas. Paskui čia pradėjau dainuoti lietuviškas dainas. Odesoje dar tik tobulinau savo emocijų skambėjimo metodą, čia jis tapo mano kūrybos pagrindu.
– Kaip jaučiatės atlikdamas Ukrainos kultūros ambasadorės misiją Lietuvoje?
– Man tai visų pirma tapatybės klausimas. Jaučiuosi atsakinga už ukrainiečių kultūros ir kalbos išsaugojimą, ypač tarp ukrainiečių išeivijoje. Per muziką mes galime išlaikyti ryšį su savo šaknimis ir neprarasti savęs naujoje aplinkoje. Lietuviai taip pat yra labai atviri ukrainiečių dainoms, tai padeda mums kurti kultūrinį dialogą.
– Ar turite idėjų bendriems ukrainiečių ir lietuvių kultūros projektams?
– Taip, esu pateikęs paraišką dėl dotacijos didelio masto internetiniam projektui, kuriame ukrainiečiai iš viso pasaulio galėtų susivienyti per bendrą skambesį. Tai panašu į ankstesnį mano organizuotą flashmobą, kai ukrainietės iš viso pasaulio susibūrė internete ir kartu dainavo, tačiau platesniu formatu.
– Kaip karas paveikė jūsų pačios ryšį su Ukraina?
– Internetinė erdvė padeda palaikyti ryšį su šeima, draugais ir kolegomis. Nuolat palaikau ryšį su ukrainiečiais, vykdome bendrus projektus, palaikome vieni kitus. Svarbu ne tik jausti nostalgiją namams, bet ir aktyviai bendrauti, kad palaikytum ryšį su Ukraina net ir būdami toli.
– Kaip jūs randate gyvenimo džiaugsmo gyvendama užsienyje? Ar tai yra savirealizacija, ar bendravimas su žmonėmis?
– Pirmiausia – žmonės. O Lietuvoje yra neįtikėtinų žmonių. Be to, čia labai išvystytas chorinis menas.
– O tai artima jūsų širdžiai?
– Taip, nes pagal profesiją esu choro dirigentė Man tai labai svarbu. Kai man pasiūlė kurti chorą Vilniaus miesto savivaldybėje, iš pradžių net nepatikėjau. Pagalvojau: „Dieve mano, žmonės, ar jūs tikrai norite dainuoti?“
Iš karto nesutikau, bet jie primygtinai įkalbinėjo: „Prašome, sukurkite chorą“. O kai jie atėjo ir pasakė: „Taip, mes dainuosime. Norime dainuoti polifonines liaudies dainas, patriotines dainas apie Lietuvą“, supratau, kad jie kalba rimtai.
Kai man pasiūlė kurti chorą Vilniaus miesto savivaldybėje, iš pradžių net nepatikėjau. Pagalvojau: „Dieve mano, žmonės, ar jūs tikrai norite dainuoti?“
– Ar sunku buvo įsivaizduoti kažką panašaus Ukrainoje?
– Taip, pagalvojau: įsivaizduokime, kad ateinu į Odesos meriją ir siūlau jiems sukurti chorą. Kad jie dainuotų per pietų pertrauką... Sunku įsivaizduoti. Bet čia, Lietuvoje, tai veikia. Žmonės yra pasirengę tokiam formatui.
– Kodėl taip yra? Ar tai kultūrinis ypatumas?
– Taip, tai tradicija. Lietuviai užaugo su dideliais chorų festivaliais, tokiais kaip Dainų šventė. Tai didelio masto renginiai, kuriuose dalyvauja tūkstančiai žmonių, įskaitant vaikus. Nuo vaikystės jie pripratę, kad choras yra jų gyvenimo dalis.
– Tačiau choras — tai ne tik dainavimas, bet ir repeticijos bei disciplina. Ar buvo lengva organizuoti chorą?
– Taip, prireikė daug repeticijų ir mokymosi. Bet jie suprato, kad tai darbas ir buvo pasirengę įdėti pastangų. Ukraina taip pat yra dainuojanti tauta, bet kai ką nors pradedame, žmonės dažnai sako: „O, tai sunku“. Bet čia visi žino, kad tai sudėtinga, ir tiesiog tai daro. Repeticijos reiškia repeticijas, jokių pravaikštų.
– Kiek žmonių yra jūsų chore?
– 25 žmonės. Tai įvairaus amžiaus miesto savivaldybės darbuotojai.
– Kaip randate džiaugsmo šiandienos realybėje?
– Džiaugsmas man yra vidinis pasirinkimas. Tai ne nuolatinis džiugesys ar pakili nuotaika, bet harmoninga būsena. Leidžiu sau patirti liūdesį, bet kartu užsibrėžiu tikslą išeiti į šviesą. Kai leidžiu sau pajusti liūdesį ir jį įsisąmoninu, pajuntu drąsą, o po to seka džiaugsmas. Tai yra transformacijos procesas, kuriam galima sąmoningai vadovauti.
Pavyzdžiui, tą akimirką, kai man skauda. Kiek laiko man reikia verkti? Kartais užtenka akimirkos, o kartais galiu verkti dešimt minučių. Ir tada klausiu savęs: jei tai yra mano sielvartas, ką dar jaučiu? Jaučiu liūdesį, bet taip pat jaučiu drąsą dėl to, kad sugebėjau iš savęs išlieti šį liūdesį.
Tai yra drąsu. O ką jaučiu, kai jaučiu drąsą? Jaučiu džiaugsmą. Džiaugsmą, kad esu drąsi. О! Arba smalsumą. Arba galią. Taip, jėgą. Turiu dainą, kuri gimė tokią akimirką. Beje, ši daina atsirado projekto „Sound of a Ukrainian Woman“ metu.
Žinoma, džiaugiuosi, kad galiu save realizuoti visose savo profesijos srityse. Dainuoju, diriguoju, turiu studiją, mokau individualiai, vadovauju grupėms. O svarbiausia, kad čia jaučiuosi vertinama. Tai neįkainojama.
– Jei dabar turėtumėte padainuoti vieną ukrainietišką dainą visiems pasaulio ukrainiečiams, kokia ji būtų?
– Tai būtų mano pačios daina, kurią parašiau pirmaisiais metais po to, kai išvykau. Joje yra tokia eilutė: „Aš žinau, kad mūsų širdys plaka sinchroniškai...“
Ši daina yra apie tai, kad nesvarbu, kur esame — Ukrainoje ar užsienyje, mūsų širdys vis tiek plaka kaip viena. Mes visi esame gyvi, mes suprantame vieni kitus, net jei mus skiria atstumas. Jei girdi ukrainiečių kalbą ir supranti ne tik melodiją, bet ir žodžius, vadinasi, esi gyvas. Ir tai labai svarbu.
– Jei grįžtumėte į tą dieną, kai išvykote iš Ukrainos, ką patartumėte sau?
– Sakyčiau sau: „Daryk viską, ką gali, kiekviename etape. Priimk savo sprendimus ir nekaltink savęs, jei kas nors nepavyks“.
Išvykdamas nežinojau, kas manęs laukia, bet nusprendžiau susitelkti į svarbiausią dalyką — į saugumą, vidinę ramybę, į tai, ką galiu padaryti kiekvieną akimirką. Supratau, kad nėra prasmės kankinti save šiuo klausimu: „Ar teisingai pasielgiau?“ Jei sprendimas jau priimtas, reikia eiti pirmyn, pasitikėti savimi ir neabejoti.
Ir dabar tiksliai žinau, ką tada būčiau sau pasakęs: „Maryna, atkreipk dėmesį į Lietuvą“.
Kai gavau pasiūlymą vykti į Lietuvą, buvo daug kitų galimybių. Bet aš pasirinkau šią. Kodėl? Dėl žmonių. Čia buvau šiltai priimta, buvo žmonių, kurie mane palaikė. Man pasakojo, kaip čia gera, kiek daug galimybių, ir tai buvo nuoširdu. Lietuva man tikrai buvo puikus pasirinkimas.
– Ką norėtumėte pasakyti lietuviams, skaitantiems šį interviu?
– Norėčiau pasakyti, kad tegul jie ir jų vaikai visada sutinka tokių pat gerų žmonių, kaip jie patys.
Taip, kaip šiuo sunkiu metu elgėtės su ukrainiečiais — atvira širdimi, rūpestingai — tegul aplinkiniai visada elgiasi su jumis. Jūs esate neįtikėtini. Ačiū už Jūsų gerumą ir šilumą.
