Nors kaip tik tomis dienomis, po neseniai žlugusio pučo Maskvoje, Lietuvos nepriklausomybę kasdien pripažindavo vis naujos pasaulio valstybės, tačiau čia vis dar buvo justi prieš du mėnesius įvykusios Medininkų tragedijos siaubas ir vos prieš mėnesį – Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjo Artūro Sakalausko žūtis.
Tą dieną iš lėktuvo išlipo Tibeto dvasinis bei politinis lyderis Dalai Lama, prieš kelerius metus Nobelio taikos premija pagerbtas už taikos ir atjautos propagavimą visame pasaulyje bei nuoseklų siekį dialogo keliu išspręsti Tibeto klausimą. Jam pačiam vizitas Lietuvoje, o vėliau ir kitose Baltijos šalyse, tapo ne tik galimybe drauge su mumis pasidžiaugti nesmurtiniu būdu iškovota laisve, bet ir viltimi, kad šitoks scenarijus artimiausiu metu gali pasikartoti ir Tibete.
Dalai Lamai buvo įdomu pamatyti ir pasikalbėti su tais keistuoliais lietuviais, nes ir pats ilgus metus jautėsi panašiu keistuoliu
Šis pirmasis Dalai Lamos vizitas Vilniuje truko keturias dienas. Jo metu Tibeto lyderis buvo priimtas Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime, pasakė sveikinimo kalbą deputatams, taip pat susitiko su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu, Lietuvos budistų bendruomenės nariais, įvairių religinių konfesijų atstovais, skaitė paskaitą Vilniaus universitete, lankėsi vaikų namuose bei pasivaikščiojo po Vilnių.
„1991 metais tiek politiniu, tiek moraliniu žmogaus orumo požiūriu Lietuva buvo labai aktualus pavyzdys. To meto politiniame kontekste, kur dominavo rutina bei konformizmas, mes buvome išsišokėliai, kurie parodė, kad elgtis oriai, garbingai ir savarankiškai yra būtinybė visų pirma mums patiems. Mąstantys ir atjaučiantys pasaulio žmonės taip pat priėmė ir suprato šį mūsų veiksmą. Vienas tokių kaip tik ir buvo Dalai Lama. Jam rūpėjo pamatyti ir pasikalbėti su tais keistuoliais lietuviais, nes ir pats ilgus metus jautėsi panašiu keistuoliu“, – teigė V.Landsbergis
Apie šio vizito kontekstą, pažintį su Dalai Lama, jo pamokas bei istorinę reikšmę, 15min pakalbino Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį bei tuometinę deputatę, Užsienio reikalų komisijos narę, lydėjusią Dalai Lamą vizito metu po Vilnių, Laimą Andrikienę.
Vizito priešistorė
1990 metų pabaigoje Didžiosios Britanijos parlamentarai Londone rengė konferenciją, skirtą Tibeto klausimui. Kvietimą dalyvauti šiame renginyje gavo ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tačiau dėl užimto grafiko į šią konferenciją jis negalėjo vykti, todėl Lietuvai joje atstovavo Užsienio reikalų komisijos narė Laima Andrikienė.
„Tuo metu mes kovojome dėl mūsų šalies diplomatinio pripažinimo, tuo tarpu nemaža dalis Vakarų politikų simpatizavo Michailui Gorbačiovui ir jo vykdomai perestroikai, todėl Lietuvą laikė įžūlia išsišokėle, gadinančia permainų politiką Sovietų Sąjungoje. Vis dėlto, šios konferencijos šeimininkas, ilgametis Tibeto rėmėjas lordas Davidas Ennalsas šioje konferencijoje leido man tarti žodį – ir ne apie Tibetą, bet apie Lietuvą“, – prisiminė L.Andrikienė.
Dalai Lama buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, vos po mėnesio nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovą, pasveikinęs mūsų šalį šia proga.
Savo kalboje pabrėždama Lietuvos ir Tibeto istorinius panašumus bei likimo vingius, L.Andrikienė paragino į konferencijos rezoliuciją įtraukti ir punktą apie tai, kad jos dalyviai remia Lietuvos nepriklausomybės siekį. „Juk neatsitiktinai Dalai Lama buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, vos po mėnesio nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovą, pasveikinęs mūsų šalį šia proga“, – priminė pašnekovė.
Būtent šios konferencijos metu L.Andrikienė susipažino ir su teisininku, Dalai Lamos patarėju tarptautiniais klausimais Michaelu van Waltu van Praagu, kuris ir pasiūlė artimiausiu metu Lietuvoje surengti Jo Šventenybės vizitą mūsų šalyje.
„Grįžusi į Lietuvą pasidalinau šia mintimi su Vytautu Landsbergiu ir šitaip pamažu prasidėjo vizito parengiamieji darbai“, – prisiminė L.Andrikienė.
Pirmoji Kinijos nota ir Tibeto vėliava
Dalai Lamos vizitas 1991-ųjų rudenį vyko dar gana nestabilioje to meto politinėje atmosferoje. Iš istorinių kadrų matyti, kaip Tibeto lyderis, eidamas į Aukščiausiąją Tarybą, kerta apsauginę, dar nuo Sausio įvykių likusią barikadų dalį. Tačiau, kaip prisimena Vytautas Landsbergis, šia proga vidiniame Aukščiausiosios Tarybos rūmų kiemelyje pirmą kartą oficialiai buvo iškelta ir Tibeto šalies vėliava.
Iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvų matyt, kad dar prieš šį vizitą, Lietuva buvo gavusi Kinijos Liaudies Respublikos notą dėl Dalai Lamos atvykimo. Joje rašoma, kad „Dalai Lama, kuris ilgus metus gyvena emigracijoje užsienyje, prisidengdamas religiniais motyvais, užsiima politine veikla, nukreipta į Tėvynės skaldymą. Todėl mes pasisakome prieš bet kokios valstybės, su kuria Kinija palaiko diplomatinius ryšius, norą priimti Dalai Lamą, bet kokiu pagrindu ir bet kokiais oficialiais bet kuriuos valstybės kontaktais“.
Šia proga vidiniame Aukščiausiosios Tarybos rūmų kiemelyje pirmą kartą oficialiai buvo iškelta ir Tibeto šalies vėliava.
Paklausti, ar ši Kinijos nota tuomet suvaidino kokį nors vaidmenį, tiek V.Landsbergis, tiek ir L.Andrikienė nusistebėjo, kad toks dokumentas išvis buvo pasiekęs Lietuvą.
„Nepamenu, kad dėl šios notos kas nors būtų sukęs galvą, ar diskutavę. Tiesa, tarp vietinių politikų irgi būta tokių, kurie abejojo būtinybe Dalai Lamą priimti oficialiai, juk jis nebuvo politinis lyderis. Vis dėlto, mes dėl šio vizito jokių abejonių neturėjom“, – teigė L.Andrikienė.
Pasak V.Landsbergio, „mūsų išsivadavimas iš Sovietų imperijos, visų pirma, buvo moralinis veiksmas – mes pasauliui parodėme, kad turime teisę būti laisva tauta ir nepriklausoma valstybe. Ir tai yra teisinga – niekuomet tuo nesuabejojome. Todėl ir Dalai Lamos vizitas, visų pirma, buvo moralinės laikysenos, solidarumo ir paramos aktas mūsų apsisprendimui. Tai anuomet mums buvo labai reikšminga“.
O tai, kad Kinijos valdžia Dalai Lamą niekinamai vadino ir tebevadina separatistu, pasak V.Landsbergio, yra puikus įrodymas, kad tarp Dalai Lamos ir Lietuvos yra daug bendrų dalykų: „Juk mes patys anuomet buvome vadinami tokiais pačiais žodžiais. Tačiau tai ne separatizmas, o teisė būti savimi. Ir Tibetas tą teisę turėjo ir tebeturi iki šiol“, – teigė tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.
Dalai Lamos vizitas, visų pirma, buvo moralinės laikysenos, solidarumo ir paramos aktas mūsų apsisprendimui.
Nors tuomet Lietuvos valstybės resursai ir galimybės buvo labai ribotos, tačiau, anot L.Andrikienės, būta nuoširdaus ir didelio noro svečią priimti ne tiek griežtai laikantis diplomatinių protokolų, kiek atvirai ir bičiuliškai. „Tuomet mes neturėjo Užsienio reikalų ministerijos, nei žmonių, kurie mums rašytų kalbas. Tačiau tai netrukdė nuoširdžiam ir atviram bendravimui, ypač matant paties Dalai Lamos šypseną ir geranoriškumą“, – prisiminė tuometė Užsienio reikalų komisijos narė L.Andrikienė.
Panašių patirčių bei idealų sujungti
Nuo Sausio 13-osios įvykių praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, Dalai Lama puikiai žinojo tų dienų aplinkybes ir jį ypač buvo sujaudinusi Dainuojančios revoliucijos galia, kurią jis pabrėžė ne vienoje savo vizito metu pasakytoje kalboje.
Kreipdamasis iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos, Dalai Lama sakė: „Aš labai žaviuosi tvirtu pasiryžimu Lietuvos žmonių, kurie daugiau kaip per penkiasdešimt okupacijos metų kovojo už savo nepriklausomybę, už savo laisvę. Jūsų pastangos padėjo atkreipti pasaulio dėmesį į visų tautų apsisprendimo teisę. Man ypač didelį įspūdį padarė tas nesmurtinis kelias, kurį jūs pasirinkote. Aš tvirtai tikiu nesmurtu dėl praktinių ir dėl moralinių sumetimų. Naudoti smurtą prieš tvirtą valstybę gali būti savižudybė. Ir tokioms šalims kaip mūsų – vienintelė viltis išgyventi yra kovoti nesmurtiniu būdu, remiantis teisingumu, tiesa ir ryžtu.“
Pasak V.Landsbergio, nors apie Tibetą Lietuvoje tuomet buvo mažai žinoma, tačiau Indijos kultūra, taip pat Mahatmos Gandžio taikaus pasipriešinimo filosofija turėjo tam tikrą atgarsį ir Sąjūdžio veikloje. Būtent šiuo požiūriu Dalai Lamos ir lietuvių tautos patirtys buvo labai artimos.
„Didžiulį įspūdį jam buvo padaręs mūsų taikus pasipriešinimas giesmėmis, dainomis ir malda. Tai, kad prieš ginklus, agresiją galima kovoti nesmurtu ir net nugalėti, buvo įrodymas, kad jo paties propaguojamos vertybės ir idealai išties gali būti įgyvendinami tikrovėje“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Būtent tada, pasak profesoriaus, Lietuvoje taip pat išgirsta apie tibetiečius ir jų siekį išlikti savita, autonomiška, gal net nepriklausoma tauta.
Didžiulį įspūdį jam buvo padaręs mūsų taikus pasipriešinimas giesmėmis, dainomis ir malda.
Anot tuometės Užsienio reikalų komisijos narės L.Andrikienės, Dalai Lamos kalba Aukščiausiosios Tarybos rūmuose Parlamento posėdžio metu daugeliui politikų leido pažvelgti kiek plačiau už savo ribų, pamatyti, jog pasaulis nesibaigia Lietuvos sienomis.
„Tibeto vadovo žodžiai apie Lietuvos ir Tibeto panašumus, okupaciją ir išgyventas tragedijas, tapo pretekstu susipažinti su Tibeto klausimu ir atkreipti dėmesį į žmogaus teisių problematiką platesniame kontekste. Dalai Lamos moralinė lyderystė neapsiribojo vienos šalies sienomis, todėl ir mums patiems į esmines, bendražmogiškas problemas padėjo pažvelgti daug plačiau“, – kalbėjo L.Andrikienė.
Nuo Aukščiausiosios Tarybos ir Katedros iki vaikų namų
Tibeto vėliavos iškėlimas ant Aukščiausiosios Tarybos pastato, Dalai Lamos priėmimas aukščiausiu politiniu lygiu tuomet, pasak V.Landsbergio, buvo ne prastas politinio konteksto išmanymas, bet gero elgesio pavyzdys.
„Nedaryti to iš baimės būtų buvę negarbinga. O negarbingai elgtis buvo nepatrauklu. Sąjūdžio laikysena ir politika rėmėsi tiesumu ir orumu. Tad žema būtų skambinti kažkam aukščiau ir klausti, ar galima Dalai Lamą priimti. Juk pats Sąjūdis kilo be kažkieno leidimo...“ – prisiminė V.Landsbergis.
Žema būtų skambinti kažkam aukščiau ir klausti, ar galima Dalai Lamą priimti. Juk pats Sąjūdis kilo be kažkieno leidimo...
Tuometė Užsienio reikalų komisijos narė L.Andrikienė buvo paskirta lydėti Dalai Lamą viso jo vizito Vilniuje metu. Paklausta, ką tada atrodė svarbu parodyti šiam svečiui, ji pažymėjo, kad pagrindinis renginys, be abejo, buvo oficiali Dalai Lamos kalba Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir susitikimas su Vytautu Landsbergiu.
Vėliau prie Vilniaus katedros Dalai Lamą pasitiko ir į šią šventovę lydėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bei kunigas Vaclovas Aliulis. Taip pat esama fotografijų, kuriose užfiksuota, kaip jį sveikina disidentas Viktoras Petkus bei rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Būtent šis susitikimas pastarąją ir įkvėpė domėtis Tibeto kultūra, taip pat Lietuvoje įkurti visuomeninę Tibeto rėmimo grupę, keliančią šio krašto, tautos, bei religijos išlikimo klausimus.
Antrąją vizito dieną Dalai Lama lankėsi Žvėryne veikusiuose vaikų namuose: „Reikėjo matyti, kaip Dalai Lama bendravo su vaikais. Jis ir pats buvo tapęs mažu vaiku. Nors jie nesuprato vienas kito kalbos, tačiau tas bendravimas buvo jaudinantis ir nuoširdus. Viso šio apsilankymo metu, kuris, beje, truko ilgiau nei planuota, šiuose namuose buvo daug krykštavimų, juoko ir džiaugsmo“, – pasakojo L.Andrikienė.
Paklausta apie vizito reikšmę, L.Andrikienė pažymėjo, kad jau tuomet Dalai Lama buvo vienas ryškiausių pasaulio dvasinių ir moralinių lyderių, ypač po 1989 metais jam įteiktos Nobelio taikos premijos. Todėl jo atvykimas į Lietuvą, kurios dar visai neseniai net nebuvo pasaulio žemėlapiuose, kartu atkreipė pasaulio bendruomenės dėmesį į mūsų kraštą. „Šį vizitą reikėtų vertinti kaip mums ištiestą Dalai Lamos paramos ranką ir jo paliudijimą, kad jis yra su mumis“, – teigė L.Andrikienė.
Šį vizitą reikėtų vertinti kaip mums ištiestą Dalai Lamos paramos ranką ir jo paliudijimą, kad jis yra su mumis.
„Mes iki šiol nesuvokiame, kaip toli per visą pasaulį nuvilnijo mūsų išsilaisvinimo kova. Neabejotinai ir pačiam Dalai Lamai mūsų pavyzdys buvo reikalingas kaip vilties ir teisingumo ženklas. Tai, pasirodo, išties įmanoma: maža tauta, gali atsispirti prieš tokią karinę galybę, kokia tuomet buvo Sovietų Sąjunga ir tapti laisva“, – 15min kalbėjo L.Andrikienė.
Paklusnumo testas šiandien
Savo kalboje Aukščiausiojoje Taryboje, 1991 metais Dalai Lama pranašingai kalbėjo apie laisvės iššūkius, kurie laukia mūsų šalies ateityje: „Dabar, kai visas pasaulis žiūri į Lietuvą, jūs turite tą retą ir svarbią galimybę toliau tęsti savo darbą. Jūs dar turėsite įveikti labai daug sunkumų ateityje. Ir tuo kritiniu laikotarpiu jūs neturite paaukoti fundamentalių principų.“
Paklaustas, ar per tris dešimtmečius Lietuvos politikų veiksmuose buvo solidarumo su Tibetu ženklų, V.Landsbergis pažymėjo, kad nors Sąjūdžio dvasia su metais ir blėso, tačiau visus tris dešimtmečius Lietuvos Seime, vienokia ar kitokia forma, veikė pačių politikų suburta Tibeto rėmimo grupė. „Vadinasi, – teigė profesorius, – yra dar kas pamena mūsų pačių istorines patirtis, okupacijos naštą ir moka išreikšti atjautą bei moralinį ar net politinį palaikymą tiems, kuriems to reikia šiandien.“
„Visuomet maniau, kad turėdami okupacijos ir prievartinio nutildymo patirtį, mes – demokratinė ir laisva šalis – turime suteikti balsą tiems, kurie ir šiandien yra nutildyti stipresniųjų galios, – teigė L.Andrikienė. – Baltarusijos bei Ukrainos dabartinės patirtys mums yra gerai atpažįstamos ir artimos, todėl čia politinis ryžtas yra gan matomas. Tačiau Tibeto ar Taivano klausimu visada maniau, kad mes darome nepakankamai. Nepastebėti šių klausimų, nutylėti juos yra ne pragmatika, kaip daugelis nori tai nušviesti, bet cinizmas, už kurį mums patiems ir reikės susimokėti“, – kalbėjo L.Andrikienė.
Paklaustas, ar dabartinės Lietuvos jaunosios politikų kartos veiksmuose matyti kitokios politikos ženklų, V.Landsbergis pažymėjo, kad jaunimas išties yra drąsus ir ryžtingas ir tai teikia didelių vilčių.
Nepastebėti šių klausimų, nutylėti juos yra ne pragmatika, kaip daugelis nori tai nušviesti, bet cinizmas, už kurį mums patiems ir reikės susimokėti.
„Kažkas turi drumsti sustingusią tvarką, kurioje nėra demokratijos ir teisingumo. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius tai darėme Lietuvoje, nors daug kam tai ir nepatiko. Lygiai tas pats vyksta ir dabar su Kinija. Iš esmės – tai paklusnumo testas. Pekino pusėje nėra žmogiškumo ir moralės temos, o tik užvaldymas ir viešpatavimas. Tačiau tai negali atitikti niekieno kitų interesų. Todėl čia mūsų keliai išsiskiria, nes arba renkiesi garbingą elgesį, arba baimę ir pataikavimą. Ir tai, kad Lietuva šiuo metu renkasi ne pastarąjį kelią, atkreipia ir kitų valstybių politikų dėmesį, ir tai gali iš esmės keisti situaciją“, – teigė V.Landsbergis.
Paklaustas apie galimą Kinijos ekonominį spaudimą, dėl pastarųjų mėnesių Lietuvos sprendimų, susijusių su pasitraukimu iš „17+1“ formato bei didesnio politinio bendradarbiavimo su Taivanu, V.Landsbergis pažymėjo, kad nauda nėra vien tik ekonominė sąvoka: „Taip pat yra ir moralinė nauda išlikti savimi, tauta ir žmonėmis, turinčiais orumo ir garbės jausmą. Ir to neatsisakoma net tada, kai kažkas didelis ir galingas tavo sprendimais yra nepatenkintas. Kapituliuoti ir atsiprašinėti šiuo atveju reikštų pripažinti, kad ant savo galvos turime naują poną, kuriam nuolankiai paklūstame“, – teigė V.Landsbergis.
L.Andrikienė atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais iš principo keičiasi požiūris į Kiniją tiek JAV, ar Europos Sąjungoje, tiek ir Lietuvoje. Didelį vaidmenį čia suvaidino Šilko kelio – „ekonominio diržo“ – strategija, kuri daugeliui atvėrė akis apie tikruosius Kinijos siekius.
„Ilgus metus buvome maitinami investicijų pažadais, kurie būtų naudingi abipusiai. Tačiau paaiškėjo, kad Kiniją domina išimtinai investicijos į strateginius objektus. Tie, kas bent kiek domisi politika, žino, kad Šilko kelio strategija buvo sukurta karinėse Kinijos struktūrose. Todėl tai yra ne tariamo ekonominio bendradarbiavimo, bet pasaulinio dominavimo per ekonomiką strategija. Džiaugiuosi, kad spėjome atsimerkti ir šį klausimą pamatėme iš nacionalinio saugumo prizmės nespėję padaryti neatitaisomų žingsnių“, – kalbėjo L.Andrikienė.
Tuo tarpu Lietuvos siekį įkurti Taivano atstovybę Vilniuje ir Lietuvos atstovybę Taipėjuje politikė įvertino kaip drąsų ir savalaikį sprendimą, kuris Europos Sąjungos institucijų jau įvardytas kaip pavyzdinis.
Po šio pirmojo vizito Dalai Lama Lietuvoje lankėsi dar tris kartus – 2001, 2013 ir 2018 metais.