Bet tai ne kategoriškas ir kiek alogiškas „nežiūriu, nes tai – šlamštas“. Dar vis dėmesio centre ar periferijoje, bet išlieka informacinės programos, užsienio kanalai ir viena kita (greičiau viena) kultūros laida. Gerokai rečiau – filmas, jo atveju išmanioji TV turi privalumų pasižiūrėti jį patogiu metu ir praleidžiant reklamas. Visam kitkam pakanka labiau treniruoto žvilgsnio (o tokių žiūrovų, manau, yra tikrai nemažai), kad po kelių sekundžių ar kelių planų suvoktum, jog daugiau laiko gaila. Ir vis dėlto negaliu sakyti, kad LRT televizija mane galutinai atgrasė. Komercinės TV – taip. Retos išimtys, kai pasiilgstu nuoširdaus įniršio Jasono Stathamo veide ar ironijos meistro Bruce‘o Williso šypsnio, bet tada bent jaučiu, kad TV ekranas nesimaivo ir nelaiko manęs kvailiu. Kitais atvejais suabejoju, ar laidų vedėjai ką nors tuokia apie tikrą auditoriją, greičiau apie tokią, kokia ją nori padaryti. LRT nesinori išduoti, dar vis suteikiant jai kažkokių kreditų, bet greičiau iš inercijos nei realybės. Arba – iš užsispyrimo. Ne vien todėl, kad visi mokame jai kažkurią savo mokesčių dalį. Bet todėl, kad ji kartkartėmis suteikia mums vilties ar iliuzijos, kad dar ne viskas proto fronte prarasta.
Televizija yra galinga jėga, ji ne tik perduoda naujienas (greičio ir naujų komunikacijų amžiuje tai ne taip svarbu), bet kuria madas ir legendas. Apie išimtinai sėkmės lydimus emigrantus ir neabejotinai kvailą valdžią, o tai ir reiškia sėkmingą emigraciją. Apie turčius svetur ir bedalius čia. Apie visuomenės ekstremumus ir į ekraną nepatenkančią viduriniąją klasę. Visos televizijos turi teisę rinktis, bet tik viena LRT turi laikytis įstatymo, kuriame apibrėžiami ir veiklos principai, ir prievolės, ir šalies gyvenimo platesni atspindžiai. Nuo šio įstatymo vykdymo taip pat turėtų priklausyti mūsų šalies padėtis.
Šią žiemą kilusius ginčus dėl LRT skaidrumo abi pusės (politikai ir LRT atstovai), Zuckerbergo fronte apsimėtydamos kaltinimų ir įtarinėjimų kokteiliais, nori supaprastinti situaciją iki labai asmeniškų „kiek kainuoja“ ir „kas ką apgavo“. Viską pastiprindamos „geležiniais“ argumentais – „tu pats toks!“ Įrodinėjama, kaip svarbu kadro gylis ir šviesos liuksai. Kiek mokama grimuotojoms ir kiek nemokama laidų pašnekovams. Kuo daugiau klausimų ir subtilybių, tuo daugiau noro esmę paskandinti detalėse ir nieko neišsiaiškinti. Panašu į santechniko ar kompiuterių meistro iškvietimą į namus: ateis ir išmurmens keletą burtažodžių, suprantamų tik jo kolegoms, bet pinigus moki tu.
Todėl beviltiška leistis į specifinės terminologijos brūzgynus ir svarbiau priversti kalbėti iš esmės ir, geidautina, lietuviškai. Terminija ir specifikacijos – tai pastarųjų dešimtmečių nelaimė, kuria geriausiai naudojasi ekonomistai, patys nesutariantys dėl to, kodėl akcijos pinga ar brangsta, ir bandantys tai paaiškinti tik post factum, nes ekonomika yra labiau ideologijos instrumentas nei mokslas. Bet specifika ir burtažodžiai leidžia ją suprantantiems kalbėtis tarpusavyje ir jaustis elitu, nors visus amžius iki ir po Kristaus (išskyrus 20-ąjį) ekonomai buvo tik sąskaitų valdytojai, o valdovai ar dvarininkai rūpinosi vertybėmis. Šiandien tokiu elitu, t.y. svarbiausiais tam tikru metu, mums tampa santechnikai, IT specialistai ir gatvių valytojai. Nes vertybes atidėjome neaiškiems laikams.
Juo keisčiau, kad LRT tarybos atsakymai į Seimo klausimus dvelkė ne atvirumu ir tarybos vertybėmis (yra tokios?), ne jos atsakomybe už viešumą, bet arogancija ir susimokymu su LRT valdžia neišduoti to, kas turėtų būti nediskutuotinai atvira. Kodėl net įvairios uždaros bendrovės skelbia savo atlyginimus, o viena svarbiausių šalies įstaigų, visuomenei teikianti informaciją, pareiškia turinti komercinių paslapčių? Ne kitų prodiuserinių įmonių reikalas dabar būtų ginti pačią LRT, – visų dirbančiųjų atlygiai turėjo seniai kaboti tinklalapiuose (jei jau kalbame apie skaidriuosius analogus – žr. BBC puslapį). Ir ar tikrai čia ginamas visuomeninis transliuotojas?
Tai veikiau išduoda itin prastą prodiuserių strategiją ginti savo pozicijas, ir tai nieko bendro neturi nei su cenzūra, nei su žodžio laisvės varžymu. O jei prievolės viešinti atlygius už produkciją savo akcininkams (kuriais esame mes visi) nėra įrašytos įstatyme, tai ten nėra parašyta ir apie gėrimą ar narkotikų vartojimą darbo metu. Egzistuoja sveiko proto ir tam tikri civilizacijos, išsilavinimo dalykai, tik suprantama, kad kiekvieno kultūra skirtinga.
Todėl kartais sekti įstatymu – paradoksas, bet ydinga. Nes jei sumanymai negimsta tiesiog iš bendro supratimo, iš poreikio, tuomet randasi „privalomosios“ laidos, vardan paukščiuko ir „misijos“, kuri suvokiama visiškai sovietiškai: bus ura-patriotizmo, bus atspindėtos bendruomenės ir bendrijos, bus kultūros ir švietimo. Laidų kokybė, be abejo, priklausys tik nuo jas kuriančiųjų. O pastarieji, kaip įsitikinome iš šių dienų apsimėtymo bombelėmis įvairiuose frontuose, operuoja laidų specifika panašiai kaip santechnikai vamzdžių diametrais ir sako: kameros ryškumas, techniniai parametrai, matomumas etc. – ir taip įrodo savo būtinumą ir nepakeičiamumą, finale išreiškiamą eurų skaičiumi. Solidžiu ar ne tokiu – tai jau specifikacijos reikalai, bet visa problema ta, kad, panaudojant LRT tarybos pirmininko metaforas, kalbame tik apie kūną, o dvasia gal jį ir apleido. T.y. kam mums kadro gylis, jei kadre tik minties plokštis?
Kiekvienas gali matyti savaip, bet: sakykime, ar solidu ir ar būtina „pirkti“ laidas, jau prasisukusias keletą ar keliolika metų komerciniuose kanaluose ir šiuo metu keliaujančias nuokalnėn (jokių asmeniškumų – tiesiog laidos turi natūralų savo amžių taip pat)?
Taip mąstant daugiau klausimų kyla ne dėl laidų struktūros, studijų apipavidalinimo (nors ir šio), bet dėl pačių jų reikalingumo visuomeniniame kanale. Kiekvienas gali matyti savaip, bet: sakykime, ar solidu ir ar būtina „pirkti“ laidas, jau prasisukusias keletą ar keliolika metų komerciniuose kanaluose ir šiuo metu keliaujančias nuokalnėn (jokių asmeniškumų – tiesiog laidos turi natūralų savo amžių taip pat)? O kai nuperkamas išskirtinis filmas ar, sakykime, vienas įdomiausių pastarųjų metų serialų „Jaunasis popiežius“, kokia logika juos verčia rodyti po 23 val.? Tai idealiai atitinka misijos langelį, bet tada pati misija virsta į „Rodome, bet nerodome“?
Yra laidų, besisukančių tame pačiame kanale jau kelintas dešimtmetis, yra gerų laidų, nugrūstų į tinklelių užkaborius lyg specialiai jas norint pamiršti. Ir tada kyla klausimas, ar LRT taryba žvelgia į LRT kaip į televizinį produktą, į jo formą ir į reiškiamas vertybes? Ar mąsto apie televizijos ir visuomenės santykį, ar pastebi, kad visuomenė taip pat kinta, jei pagal kadrą ir mintį ekrane – kokie 2000-ieji? Ar tikrai tebeaktuali yra „turtuoliai irgi verkia“ ideologija? Ar apskritai kas nors atsakingas už „Kultūros“ kanalą, kuriame programa yra tikra ne-kultūra, įvairių laidų ir reportažų sąvartynas be jokios koncepcijos ir tinklelio?
Summa summarum – ar LRT taryba (ne laidų prodiuseriai) žvelgia į misiją ne kaip į langelius, kuriuos reikia užpildyti pliusiukais, o kaip į gyvą ir kintantį dalyką, kaip į veiksmingą priemonę visuomenei ugdyti, lavinti ar/ir šviesti, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų. Bet televizija, norime to ar ne, yra ideologijos instrumentas, ir ideologijos nebuvimas čia taip pat ideologija. Gal kaip tik LRT reikėtų prisiimti tam tikrą dalį kaltės už visuomenės pažiūrų stagnaciją ar net retrogradiškumą?
Lygiai taip, tęsiant „ar tikrai to reikia?“, galima pažiūrėti ir į kai kurias laidas, techniniais parametrais bandančias gelbėti – ar jais tiesiog gožiančias – sumanymą. Štai čia, regis, LRT suspindi kaip einanti koja kojon su technologijomis – ir juokaujant, ir ne. Pasiekiamumas, ryškumas, gyvumas yra svarbu.
Bet žiūrint kai kurias laidas, kyla abejonių, kiek nepersistengta: nežinau, kas svarbesnis laidoje „Šiandien prieš 100 metų“ – profesorius Liudas Mažylis ir jo sakomos mintys, ar dronas, laigantis kas dvi minutes virš Šveicarijos kalnų, o gal montažininkė, neleidžianti normaliai suvokti sakinio?
Didžiausias pastarųjų sezonų LRT pasididžiavimas buvo naujoji žinių studija su atsirandančiais 3D objektais. Tačiau kai į kadrą „įvažiuoja“ Gražulio „Lexus“, NATO lėktuvai ar koks tankas, kyla klausimas, ar taip laidos žinių rengėjai nori pervilioti mažųjų auditoriją nuo kompiuterinių žaidimų ar animacinių filmukų? Vaizdas tiesiog kvailas, nepagalvota nei apie auditoriją, nei apie laidos solidumą, ir LRT vadovų džiaugsmas tokiais žaislais priminė reklamą atnaujintame prekybos centre – „vienintelė Baltijos šalyse panoraminė grilio krosnis“. Bet žinios, regis, ne apie žaisliukus...
Vaizdas tiesiog kvailas, nepagalvota nei apie auditoriją, nei apie laidos solidumą, ir LRT vadovų džiaugsmas tokiais žaislais priminė reklamą atnaujintame prekybos centre – „vienintelė Baltijos šalyse panoraminė grilio krosnis“.
Pagal įstatymą LRT taryba tik „tvirtina konkursų LRT programoms rengti rezultatus“. Bet ar ji tvirtina pačius konkursus atitinkamoms programoms, atspindinčioms strategiją, numato, kokios turėtų/galėtų būti laidos, jų pobūdis, koks santykis tarp pramogos ir šviečiamosios produkcijos, tarp skirtingų auditorijų, kokie sezono tikslai? Ar čia pasitenkinama tik politiniu atstovavimu institucijoms, kurios delegavo narius (ir, man regis, to politinio atstovavimo čia yra stipriai per daug, ypač lyginant su visuomeninių organizacijų „svoriu“).
Man panašiau, kad Lietuvos televizija taip ir nėra išgryninusi savos misijos, ir tai tiksliausiai atspindi laidų apipavidalinimas. Pradedant nuo užsklandos ir baigiant naująja žinių studija signalizuojama apie atitrūkusią nuo Žemės kosminę stotį, skriejančią jai težinoma orbita. Ultratechnologijos, ergonominis dizainas, pastelinės blyškios spalvos išduoda nesvarumo būklę. Patys laidų vedėjai būna „pakabinti“ milžiniškų studijų ore, tris pokalbininkus didžiulėje ir tuščioje erdvėje filmuoja nuolat besisukančios kameros, ir vėl regime kosminę stotį, skriejančią kažkur į Marsą, bet tik ne mūsų link. Tai ne valstybė valstybėje, tai jau stotis kosmose, ir vadovai kosmonautai jau seniai netuokia, kas dedasi Žemėje.
