Arba – pasidarai remontą ar pasistatai kokį namą, ir visi ima mokyti, kaip anaip būtų buvę geriau, sienos mažiau pelytų, o va ten už ežero buvo dar geriau, o ir suvis geriausia būtų buvę Ispanijoje pirkti...
Nekalbant jau apie meistrus ir odontologus, kurių pirmas klausimas būna: „Čia kas jums taip padarė?“
Kai tokioje tobulėti skatinančioje terpėje praleidi gyvenimą, tai visai normalu ir iš premjero išgirsti analogiškus pareiškimus: „Kultūros taryba, aišku, pati sprendžia, bet kažkaip atrodo, kad buvo galima tuos pinigus panaudoti ten, kur kultūros laukui, kultūros bendruomenei gerokai svarbesni šie pinigai yra ir tikslingiau būtų panaudoti.“ Žurnalistai tai užrašo ir ištransliuoja, bet nė vienas nepaprašė pakonkretinti – o kur būtų buvę tikslingiau? Kam svarbiau? O galėjo priminti, kaip pats prieš keletą mėnesių panaudojo anuos 43 milijonus – ir visus statyboms, nors visi kiti aplinkui rėkė, kur buvo galima geriau ir tikslingiau.
Tad normalu ir kai „visuomenė“ (toks patogus neapibrėžtas dydis) paplūdo kraujo puta, sužinojusi, jog Kultūros taryba skyrė vienam projektui 42 000 visuomenės eurų – rengti diskusijoms apie Petro Cvirkos paminklą ir skverą. Pasipiktino, nes... Priežasčių tam taip pat tūkstančiai, bet ryškiausias galima sugrupuoti į: 1 – ką čia diskutuoti, kai seniai reikėjo nukelti; 2 – už tuos pinigus ir reikėtų iškart nukelti; 3 – būtina palikti be jokių diskusijų, o skverą atiduoti menininkams įkontekstinti ir įveiklinti; 4 – reikia saugoti istorinę atmintį neliestą ir jokių čia kalbų! 5 – paminklas vis dėlto iškiliam rašytojui, o ne kolaborantui, tad pažinkime savo šaknis; 6 – jau valstybėje nėra kitų problemų, kad dėl tokių imame ginčytis?!? 7 – ir apskritai eikite visi po velnių, glušiai!
Nesusiturėjęs Prezidentas taip pat paskelbė savo individualią aštuntą nuomonę – „Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“.
Čia ir norėtųsi paklausti – o kokią kainą įsivaizduojate?
Čia ir norėtųsi paklausti – o kokią kainą įsivaizduojate? Tai, derėtų priminti, Prezidente, ir yra ta jūsų kaina, metų trukmės skola, kurią jūs žadėjote padengti skelbdamas moratoriumą įvairiems sprendimams, o vėliau pats inicijuodamas diskusijas dėl tokių atminties vietų ir paminklų. Prezidento suburtas forumas pasėdėjo vieną dieną ir sutiko, „kad istorinės atminties temai trūksta platesnės diskusijos (...) kad diskusijos dėl istorinės atminties turėtų vykti prieš rezonansą sukėlusį veiksmą, o ne po to. Ekspertai pastebėjo viešojo diskurso seklumą, svarstė apie viešų forumų reikalingumą.“ Metai praėjo, ir pagaliau nauju projektu žadamos rengti diskusijos – tai kas blogai?
Blogai yra du objektai, atsidūrę vienoje gretoje: Petras Cvirka ir 42 000 eurų. Neabejotina, kad suma ir vardas buvo tie raudoni audeklai, kuriais buvo pamojuota žiniasklaidos skaitytojams (ir, spėju, žiniasklaidžiams). Nes kažkodėl nieko nepapiktino toje pat Kultūros tarybos lentelėje paskelbtos dvigubai ar kiek mažiau didesnės sumos už projektus, kurių pavadinimai nieko nesako, pvz., „Neringos miško architektūra“, „Meninė erdvė GOViT-20“. O pernelyg aiškus įvardinimas tarsi jau leidžia suprasti, kas ten bus – tiksliau, kiekvienas supranta pagal savo įsivaizdavimą (taip ir ataidi sovietinis klasikas – „Kisa, kam jums pinigai, jūs gi neturit fantazijos?“). Tada ir prasideda tūžmai ir įniršiai, kuriuos galima būtų supaprastinti į „Aš tai dykai kavinėje diskutuoju“. Žinoma, galima ir taip. Tačiau kyla klausimas, ar norima tik paplepėti, ar kažko ir pasiekti tokiomis diskusijomis? Ir už kiek būtų prasminga rengti tokias diskusijas? Kokia suma tenkintų? 1000 Eur? Ar 200 – kavai su mineraliniu?
Iš tiesų mes, neskaičiusieji sumanymo aprašymo, nežinome, kas ten numatyta ir kaip tai vyks, todėl nežinome, ir kiek suma yra adekvati priemonėms. A priori pranašauti, kad nieko gero iš to nebus, nėra jokio pagrindo. Čia veikia nuosekliai puoselėjamas skepticizmas, pastiprinamas skylėmis e.sveikatos sistemoje, Registrų centre ir daug kur kitur. Bet ir skirtumai akivaizdūs – ten kalbama ne apie tūkstančius kultūrai, o dešimtis milijonų. Šiandien jau minimi ir 6,3 milijardų, kurie bus suvalgyti arba atiduoti statybų sektoriui, ir tai yra mūsų DNR planas šalies ateičiai nutiesti!?!
Tokia ir yra šalies vertybinė gradacija – prie kultūros rašome tūkstančius, prie sveikatos apsaugos – milijonus, o ekonomikai jau tenka milijardai. Ir viešumoje ginčai dažniausiai kyla dėl mažiausių sumų, nes tiek inteligentiškas protas dar geba aprėpti.
Ir vis dėlto – kas yra tie 42 000 eurų kultūros lauke? Vienas vidutinės ar mažesnės sąmatos spektaklis valstybiniame teatre arba du nepriklausomame. Pusė ar net penktadalis spektaklio nacionaliniame. Didesnė parodos dalis privačioje galerijoje, visiškai menka – artėjančioje „ArtVilnius“ mugėje. Šešios knygos, du albumai. Dalis simfoninio koncerto. Ir visa tai gali būti lygiai gerai, kaip ir blogai. Menas gali likti atmintyje ir įkvėpti veikti, išjudinti emocijas ar duoti impulsą pasaulį pakeisiančiam išradimui. Ir suerzinti taip, kad norėsis kuo greičiau pamiršti chaltūros suknistą vakarą. Skirstantys lėšas ekspertai finalo nežino, sumanymai remiami atsižvelgiant į įvairius aspektus, bet net ir genijai su savo komandomis turi teisę klysti. Todėl vadovaujamasi iš esmės vienu – (pasi)tikėjimo principu. Lygiai kaip ir mes juk leidžiame vakarus teatre, koncertuose, taip pat vildamiesi, tikėdamiesi, kad „prekė“ bus kokybiška. Bet meną ir menininkus finansuoti lyg ir kilnu, o diskutantų – ne?
Skirtingi metodai, bet tikslas tas pats: kelti ginčus, provokuoti, tikrintis nuostatas. Tiems, kas iš šiandienos meno laukia paguodos ir ramybės, kasose turėtų būti pardavinėjamas ksanaksas. Erzinanti „Krantinės arka“ vien dėl savaime kylančių diskusijų apie meno šiuolaikiškumą, jo vietą erdvėje ir meną kaip grožį teisėtai užsidirbo Nacionalinę premiją. „Cvirkos projektas“ sukėlė bangas net neprasidėjęs.
Ir tai puiku. Jei tik žiūrėtume blaiviau į tuos kitiems skirtus pinigus. Nes niekur nevedančių pasisėdėjimų mes jau patyrėme, ir dažniausiai – įvairiomis jubiliejų progomis. Rezultatas – tik ką naujame meno kvartale „Sodas 2123“ parodytas Birutės Kapustinskaitės ir Karolio Kaupinio kūrinys – muzikiniai paveikslėliai „Radvila Darius, Vytauto“. Jame panaudoti LRT laidos „Veidrodis“ archyviniai kadrai, kur studijoje susėdę architektai ir žurnalistai rūšiuoja skambinančių žmonių nuomones, ką daryti su Lukiškių aikšte: paminklas, fontanas ar parkas. Nes ką tik nuimtas Leninas, ir tai – 1991-ieji... Štai tokia 30 metų besidriekianti diskusijų kaina ir rezultatas. Su už nežinia kiek milijonų kelissyk pertvarkomomis aikštėmis, skverais, paminklais.
Kai ano amžiaus pabaigoje lankiausi Estijos Pernu mieste, dokumentinių filmų festivalyje, jo rengėjas režisierius Markas Soosaaras miesto centre skverelyje pastatė Laisvės mikrofoną. Miestiečiai galėjo pareikšti bet kokią nuomonę ar pasiskųsti dėl medžių priežiūros, paminklo, nenutiesto šaligatvio ar savo uždarbio. Prasidėdavo diskusijos. Soosaaras norėjo, kad žmonės pradėtų kalbėtis.
Gal todėl mes ir atsiliekam nuo estų. Nes tik kone po 30 metų ėmėme rengti diskusijų festivalius. Ne laisvus, haidparkiškus, o surežisuotus, kai pašnekovai kviečiami, atrenkami, suderinami... Diskusijose mėtomasi gatavais vakar ar prieš metus suformuluotais atsakymais, lyg dalyvaujant amžinuose rinkimų debatuose. Lyg būtų uždrausta susimąstyti. Todėl ir kitur be diskusijų, be kitos pusės išklausymo, be argumentų ir pavyzdžių daug kas sprendžiama skubiai ir greitai (mūsų Seimas pagal priimamų įstatymų greitį seniai turėjo patekti į Guinnesso rekordų knygą). Kaina – paminklais ar įstatymais „privatizuojama“ bet kokia aikštė ar viešoji erdvė – į bet kurią, patriotinę ar libertarinę pusę (čia galime rašyti ir Škirpą bei Noreiką, paminėti kapines, kur stovi paminklai okupantams, ar atmintinas Holokausto vietas ir pan.). Demokratija tampa kelių diktatūrų mūšio lauku, kuriame rungiasi politiniai svoriai, galios ir sąjungininkai, – bet nedalyvauja argumentai ir atvirumas kitai nuomonei.
Tebediskutuojama iš esmės keliant vienintelį tikslą – pasiekti savos nuomonės pergalę. Iškelti savos stovyklos vėliavą neatsižvelgiant į kitus. Ne sutvarkyti aikštę, erdvę, rajoną visiems, bet įkalti savo kuolą, įsiamžinti, pažymėti teritoriją. Biologiniai instinktai išsaugoti rūšį.
Bet ar tai reiškia, kad remdamiesi tokia patirties logika tiek dėl diskusijų kokybės, tiek dėl „tuščiai švaistomų lėšų“ apskritai neturėtume nei steigti tarybų, nei skirstyti kažkokių pinigų? Ar saugiau – diktatoriška valstybė, prieš kurią mes nesišiaušiame (kur protestai prieš Registrų centro skyles?)? Mes norime rezultato su garantija – bet, remdamiesi aktualijomis, pažvelkime, kiek valstybės meta lėšų vakcinoms, ir visiškai neaišku, ar jos bus sukurtos? Kiek solidžios kompanijos leidžia klysti vardan išradimų ir net skatina klystančiuosius? O kaip, nieko nebandydama, valstybė funkcionuotų demokratiškai? Kurią, kaip toje „Veidrodžio“ kronikoje, 90-aisiais per šaltį žmonės bandė auginti, sodindami J.Basanavičiaus parkui ąžuoliukus. Nepaisydami skepsio šlapdribos.
Diskusijų ciklu apie atminties įamžinimus ir iš praeities kylančius karus kažin ar bus viskas išspręsta. Bet įpročiui suformuoti reikalingas kartotinis nuoseklus ir apgalvotas veiksmas. Visuomenės akis jau stebi šį projektą. Todėl ciklas galbūt paskatins atrasti mechanizmą spręsti tai, ko neišmokome daryti per 30 metų. Gal bus pateikta analogiškų schemų iš kitų šalių, pagaliau žadama sukurti fizinė platforma reikšti savo nuomonę (gal net diskusiniame skverelyje?). Vien todėl tam skirti 42 000 visuomenės eurų yra nepamatuojamai maža suma. Kaip ir menka rizika. Nes kalbėjimosi ir susikalbėjimo vertė tiesiogiai nepamatuojama. Išgirsti kitą ir leistis būti jo įtikintam yra didesnė pergalė už valingus sprendimus. Pernelyg daug jų atsitiko, kai mes tyliai stovėjom po medžiu.
