Spėju, kad ne vienam pasitaikė elektroniniu laišku pakviesti draugus susitikti (į vakarėlį, užsiėmimą, laboratoriją etc,), kur nurodėte adresą ir laiką, ir po minutės gavote atsakymą – „O taip, noriu! Tik kur ir kada?“ Mes taip skubiai ir nedėmesingai skaitome laiškus, kad pusę jų – tarsi iš anksto žinodami – perskaitome savaip, kaip mums patogiau, ar prifantazuodami to, ko manome galintys iš to žmogaus ar institucijos sulaukti. Atidesniam skaitymui neturime laiko. Nes patys skubame rašyti.
Jau nekalbu apie įmantresnius tekstus ar romanus, kuriuose pasitaiko ir tariamosios nuosakos, ir autoriaus ironijos blyksnių. Ir suvis beviltiška kalbėti apie šiandien painiojamas autoriaus ir veikėjo pozicijas ir to neskiriančių bendrus laiškus-protestus, kurie pirmiausia yra atviras prisipažinimas, kad jų autoriai nemoka skaityti. Galbūt atmoko, gal niekad nemokėjo. Bet rašyti gali. Tai, deja, galioja ir studentams magistrams, kurių pagrindinis amatas ir turės būti – rašyti. Bet aukštasis mokslas taip pat nusirita iki netikėtų žemumų.
Todėl knygų Kalėdos apskritai neturėtų baigtis, o paplitusias raštingumo programas derėtų jau keisti į skaitingumo. Nes disleksija iš ligos virto epidemija ir normalia visuomenės vystymosi faze. Ne mąstau, o rašau, vadinasi, esu, ir tai šiandien yra patikimiausias savojo buvimo įrodymas. Tik problema, kad niekas geriau nemoko rašto nei skaitymas. Ir čia jau noriu pereiti prie šaknų, t.y. aukštojo mokslo ir mokymo.
Jei, galvoju, keli buvę švietimo ministrai būtų skaitę ne Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimus ir ataskaitas, kurių prikepta solidžiai, o, sakykime, „Kultūros barus“, kelinti metai uoliai spausdinančius tekstus apie aukštojo mokslo padėtį ir kokia ji galėtų būti sveiko mąstymo šalyje, – šiandien mes gerokai mažiau rūpintumėmės ta pačia stabiliai reformuojama padėtimi. Tyrimai kažką bando įrodyti, analizuoti esamą situaciją ir kaitą, o sveikas protas sako, kad pastačius žmogų ant galvos ir kasmet jį vis paramstant vienu kitu ramentu, jis vis tiek nei savarankiškiau stovės ar vaikščios, nei visas kūnas galės normaliai funkcionuoti.
Sveikas protas sako, kad pastačius žmogų ant galvos ir kasmet jį vis paramstant vienu kitu ramentu, jis vis tiek nei savarankiškiau stovės ar vaikščios, nei visas kūnas galės normaliai funkcionuoti.
Deja, panašu, kad ministrai buvo deleguoti iš esmės ne ką nors daryti, o tik susipažinti su esama padėtimi ir kažkaip pratempti tą ministeriavimo laiką, tuo pačiu jį pritaikant savo ar partijos naudai. Tuomet visai logiška, kad situacija iš esmės nekeičiama. Naujasis ministras taip pat atėjo gelbėti padėties ir raminti „susipriešinusių pusių“ (nes paradoksaliai švietimo darbuotojai ir Vyriausybė tapo priešais!), bet apie sistemos ideologijas ir logiką (o čia jos labiausiai ir reikia) kol kas neteko girdėti.
Todėl norint išvengti dar keleto streikų ir nuosekliai nelipti ant to paties grėblio, galima būtų pasiūlyti pasinaudoti tais išmaniaisiais ir įtraukiaisiais instrumentais, kuriuos taip puoselėja mokyklos. Sakykime, prieš tvirtindama ministrus, Prezidentė jų galėtų klausinėti ne anglų kalbos žinių, o paprašyti laikyti testą. Taip būtų išvengta: a) – rizikos ministrams eksponuoti savo rašymo klaidas (nes pakaktų pažymėti langelius); b) – tai būtų modernu, inkliuzyvu ir patyrimiška, kaip dabar mokoma sakyti. Juoba kad naujasis žodynas skatina ekonomiką (plačiau apie tai – čia).
Pretendentai turėtų atsakyti į keletą klausimų, kurie galėtų puikiai atskleisti jų mąstymą ir intencijas. Pavyzdžiui: a) per kiek laiko gali atsipirkti VU Filosofijos fakulteto bakalauro studijos? (variantai: 3, 5 ar 10 metų); b) kokį BVP 2023 metais galėtų sukurti šįmet surinktas 10 aktorių kursas? (variantai: 150 Eur; 20 000 Eur; 200 000 Eur); c) kaip statybų (t.y. Avulio) ir pramonės (t.y. Dargio) sektoriams padėtų filologai ir žurnalistai, o jei nepadėtų – į ką juos galima būtų perkvalifikuoti 2030 metais? (į statybininkus, ekspertus-konsultantus ar kasininkus?) Šis testas itin paprastas – jei kuris iš pretendentų imtų realiai spręsti šiuos uždavinius ir kažką skaičiuoti, galima būtų jį iškart mesti lauk. Galiausiai pretendentas turėtų atsakyti į klausimą, kas yra Bolonija – miestas (2 balai) ar procesas (0 balų)?
Tai ir būtų esminė to reformuojamo aukštojo mokslo reformos pradžia: tų, kas ima vograuti apie „rentabilumą“, „atsiperkamumą“ ir „perkvalifikavimą“, reikėtų nė per kilometrą neprileisti prie valstybės įstaigų. Tegul iškart keliauja į Gariūnų kioskelį arba emigruoja, pageidautina, į Rytus. Čia jų laikas baigėsi. Nes kol tie mokslo spekuliantai neiškeliaus, neateis mokslo ir mokymosi laikas.
Vis dėlto jei gudrus ir pajutęs ideologinius spąstus kandidatas atsainiai nusišypsotų ir pasakytų, kad visa tai yra nesąmonė, moderniai šnekant, bullshitas, – tada jau būtų galima pereiti prie klausimų iš įvairių sričių. Sakykime, iš lietuvių literatūros: jei krepšeliai yra piniginio mato vienetas, – ar visą sistemą galima būtų pavadinti valstybine pyliava, o studentus – „Parduotų vasarų“ herojais? Ir kai studentas suvokia ne ten įstojęs, ar galima tą atvejį pavadinti „parnešė kirvelį“?
Tų, kas ima vograuti apie „rentabilumą“, „atsiperkamumą“ ir „perkvalifikavimą“, reikėtų nė per kilometrą neprileisti prie valstybės įstaigų.
Norint suprasti, kiek pretendentas išmano teisę, galima būtų paklausti: kai studentas, po daugiau kaip metų pajutęs, kad visgi ne tas studijas pasirinko ir jau turi mokėti už prasimokytą laiką – kaip tai siejasi su Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad aukštasis mokslas visiems yra prieinamas? Ir kur Konstitucijoje yra įtvirtinta prieinamumo kaina?
Patikrinti matematines-ekonomines žinias tiktų teorema. Duota: studentas, kuris nori mesti studijas, bet tada turi susimokėti valstybės investuotą kainą. Taip elgtis jis, žinoma, negali, nes negali grąžinti nemenkos sumos ir yra toliau priverstas tęsti studijas dar 2–3 metus, beviltiškai prarasdamas patį gyvenimo laiką. Drauge su juo laiką ir jėgas gaišta dėstytojai. Įrodyti: kur yra šios sistemos rentabilumas? Pretendentas gali konsultuotis su Laisvosios rinkos institutu.
Kultūros ir civilizacijų istoriją atitiktų klausimas: kai pinigai keliauja paskui galimus studentus, ir dėstytojai bando suvilioti jų kuo daugiau, ar šią sistemą galima vadinti universitetu, ar – viešnamiu? Ir kur pasibaigia dėstytojo darbas, o prasideda sutenerio? O kai į Dailės akademiją priimami visiškai nemokantys piešti ir net neragavę meno, o kultūros vadybą baigia nematę spektaklių anei koncertų, tačiau „atsinešę“ valstybės pinigus – kuris imperatorius pasakė, kad pinigai nekvepia?
Galima būtų testuoti ir daug kuo žaisti, bet galiausiai viskas gula į logikos pagrindus. Jei aukštoji mokykla pagal savo paskirtį privalo parengti įvairių sričių specialistus, profesionalus, natūrali atranka lyg ir turėtų vykti, kad universitetą baigtų iš tiesų geriausieji. Bet to neįmanoma pasiekti, nes vadovaujamasi „neišmetimo principu“: antraip mokykla netenka pinigų, nepatvirtinamos nerentabilios programos, dėstytojams nuo mažėjančio studentų skaičiaus mažėja atlygiai (lyg būtų skirtumas, skaityti paskaitą dvidešimt devyniems ar penkiems studentams), todėl ir stengiamasi „įkalinti“ studijuojantį kuo ilgesniam laikui. Kai studijų rentabilumas tampa esmine gaire, tada pabaikime šią grandinę logiškai: mokslas ir mokymas blefuojamas, tad kodėl visiems norintiems neįteikti diplomo pirmą jų mokslo dieną, kuri būtų ir paskutinė? Taip būtų sutaupyta aibės lėšų. O ES suvestinėse pasigirsime trumpiausiomis ir efektyviausiomis studijomis.
Be abejo, tai skamba absurdiškai, bet visi tą žaidimą žaidžia, o įvairios mokyklos bando suktis įvairiai – taikyti „sumanias“ metodikas, kryžminti programas, jas dauginti, pervadinti ir kitaip vienus vilioti, o kitus įtikinėti tų vilionių prasmingumu. Iš esmės žaidžiamas pokeris prieš veidrodį. Sukamasi iš padėties, kuri yra alogiška ir tuo žemina sveiką protą bei verčia aukštąjį mokslą žemąja kioskelių kapitalizmo stadija.
Sukamasi iš padėties, kuri yra alogiška ir tuo žemina sveiką protą bei verčia aukštąjį mokslą žemąja kioskelių kapitalizmo stadija.
Kai valstybė nustato kažkokias užsidirbimo ir atsiperkamumo ribas, tada visai norėtųsi, kad analogiškus testo klausimus Prezidentė užduotų ir pretendentams į Krašto apsaugos ministrus. Kaip žadate panaudoti naujus bokserius? Gal žemės ūkyje, gal arsite smulkiųjų ūkininkų laukus? O raketų sistema „Javeleen“ – ar nebūtų galima ja kovoti su kiaulių maru? Priešlėktuvinė gynyba taip pat galėtų būti susieta su mašalų naikinimu. Ir gal Krašto apsaugos ministeriją galima būtų galiausiai sujungti su Žemės ūkio ir iškelti į Zoknius. Skamba kaip nelabai vykę pokštai, bet kodėl vis dėlto rentabilumo nereikalaujame iš krašto gynybos, o taikome švietimui? Ar švietimo sritis nėra pati pirmiausia krašto apsauga?
Todėl naujasis ministras galėtų įvykdyti visą reformą per vieną dieną – tiesiog pasirašydamas keletą įsakymų, panaikinančių esamą alogiką. Bet tam, deja, reikia skaityti ne įstatymus ir tyrimus, o globaliau mąstančių žmonių pamąstymus. O šiems laiko tai jau tikrai nėra.
