O juk pilotai galėjo pasipriešinti, rašė mano socialiniai draugai, galėjo nepaklusti naikintuvams ir toliau skristi. Jie drąsūs, tie draugai, tikriausiai taip ir darytų, tik ir jų nebuvo „ant borto“. Bet matyti pasaulį per holivudinius akinius norisi. Juolab kai Holivudas tą pasaulį ir kuria.
Cruise'o herojus pačioje pradžioje prisidirbo: jis gelbėjo draugą ir neatėmė iš blogiukų krepšio su poloniu, – vadinasi, milijonus gyvybių iškeitė į vieno žmogaus. Bet finale vis dėlto išgelbėjo ir tuos milijonus. Holivudas konstruoja pasaulį taip, kad – a) būtų kvaila viską laimėti vos filmui prasidėjus, b) matytume, jog ir kinematografe veikia demokratinės normos.
Todėl lemtinga kova su žiauriausiais nusikaltėliais vyks pabaigoje, tada, kai pagrindinis herojus bus maniako tirono ar jo pakalikų žiauriai sumuštas, kinogeniškai nubrozdintu skruostu, nukritęs su visu sraigtasparniu iš dangaus ant paties uolos krašto, – ir tik tada, kai jam šimtąjį kartą į akis žvelgs mirtis, jis atsikratys savojo priešo ir beveik su Dievo ar atsitiktinumo pagalba pasiųs jį pragaropi. Tai demokratijos taisyklė ir moralės triumfas – būti suspardytam, paniekintam, pažemintam, ir tik kai visai visai nelieka jokios erdvės tai kęsti – suduoti lemiamą smūgį, paleisti kulką, pasiųsti spec. būrį į Pakistano kaimelį ir taip grąžinti pasauliui harmoniją. Beje, vis dažniau lemiamoji dvikova vyksta būtinosios ginties režimu, o niekšas tarsi pats užvirsta ant šakių, kablių ar sudega paties sukeltose liepsnose... Galiausiai kyla Amerikos vėliava, kuri ir primena apie galingiausią pasaulio demokratiją.
Bet būna ir kitokia taktika, ir tada moralines krūzų dvejones ramia poza atremia Stevenas Seagalas. Jis esmingai skiriasi nuo visų ankstesnių svieto lygintojų tuo, kad jau pirmoje scenoje susitikęs su priešininkais (žinia, dar ne pagrindiniais) taip trenkia jiems, kad maža nepasirodys ir jie nebeprisikels. Jei žiūrovas krūzų atvejais dar gali jaudintis ir kone pagal Aristotelį įsijausti į protagonisto situaciją, Seagalas leidžia publikai likti ramiai ir gėrėtis, kaip daužomi ir smulkūs banditėliai, ir vyriausiasis grobuonis. „Čia nebus gailesčio“, – nemeluoja filmų reklamos.
Tokia kinematografinė realybė užkrečia, ir nesubrendę berniukai kartais paverčia visą šalį savo žaidimų aikštele. Iš pradžių galėjai ramiai pagalvoti, kad Lukašenka tiesiog mėgsta Seagalą kaip savo jaunystės vidiakų herojų, todėl pasikvietęs į daržą ir davė jam pakramsnoti asmeniškai nuskustos baltarusiškos morkos. Bet vėliau pasirodė, kad ne Seagalas, o jo suvaidintas personažas (iš esmės toks pat per visus filmus) yra Lukašenkos idealas, vienas kovojantis su visu pasauliu.
Nesuaugusiojo drama.
Baltarusių veikėjas, kaip „Paskutinis veiksmo filmo herojus“, pats ėmė skraidyti sraigtasparniais, bėgioti su automatu prieš armiją, ginti savo tvirtovę. Ir nesvarbu, kad jis pats bėga nuo minios, o kai reikia susidoroti su priešais, paleidžia bent septynis šarvuotus monstrus ant vieno zuikio ar paleidžia naikintuvą prieš žurnalistą. Jo šizofreniškas mąstymas jam vis tiek leidžia kovoti „viens ant vieno“ ir ginti savąją šalį taip, kaip jam atrodo gražiau. Kaip vaikystėje, kai vienas smėlio dėžėje atsišaudinėjo prieš tariamus fašistus ir nepajuto, kaip galiausiai fašistu liko jis pats. Nesuaugusiojo drama.
Tie vienvaldiški ir griežti Seagalo vaidinamų herojų smūgiai žavi tokius realybės atstovus kaip Kadyrovas ir Putinas. Šie kviečiasi aktorių dalintis patirtimi su FSB ar kitais smogikais, o aktorius, tapęs ir Rusijos piliečiu, 2018 m. paskiriamas Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovu Amerikos Valstijose. Tiesa, jei Lukašenka dar savo stotu gali prisigretinti prie aktoriaus, Putinui sunkiau: prezidento sėdėsena, pabrėžtinai teigianti, kad kažko jis turi per daug, numeta jį į juodaodžių Los Andželo reperių lygį. Tada konstruojamas kitas siužetas ir Seagalas „tampa“ Putino asmens sargybiniu. Bet tai detalės, svarbu vadovauti ir žaisti. Iš esmės stebime, kaip užsitęsusio patriarchų rudens demencijos siurrealistiškai verčia pasaulį jų pačių režisuojamu filmu.
Iš esmės stebime, kaip užsitęsusio patriarchų rudens demencijos siurrealistiškai verčia pasaulį jų pačių režisuojamu filmu.
Tai nieko nauja nuo tų Baudrillard‘o įvardintų simuliakro kūrimo principų, tik tiek, kad jie vis stipriau keičia realybę. Ir galima būtų į visa tai pažiūrėti juokais, bet popkultūra nėra tik pramoga – ji ir atspindi, ir kartu konstruoja šalies piliečių elgesį, madas, polinkius. Kažkada nustebino režisieriaus Wimo Wenderso pastebėjimas, kad Danielio Craigo kuriamas Džeimsas Bondas yra gerokai agresyvesnis už savo pirmtakus ir savo neišraiškingumu stulbinamai panašus į Putiną. Tada atrodė – kinematografinis pasažas, dabar matau – pranašystė.
Kyla klausimas – kokiais žaidimais atsako kita pusė?
Nelaimei, lėktuve iš Atėnų nebuvo ne tik Cruise‘o, bet ir nė vieno JAV piliečio. Todėl vargu ar Holivudas kurs kokį filmą šia tema. O su europiečiais gerokai prasčiau nei su Amerikos didvyriais: tenka leistis žeminamam ir dar sykį pabrėžti, kad štai ir vėl peržengtos raudonos linijos (iš jų jau susidėliotų Marko Rothko paveikslas). Seagalo pasekėjų smūgius bando blokuoti tik krikščioniškas ir demokratiškas paveldas, bet jėgos nelygios, nes ir taisyklės skirtingos: stalo etiketas prieš montiruotę. O kas yra Europos herojai, kurie deramai atsakytų? Klajojantis po salas Odisėjas-Ulisas? Per klampus ir per elitinis. Keturi muškietininkai?
Tolima epocha, be to, pilna intrigų. Galbūt vienas iš didžiausių Europos kultūros produktų šiandien yra tai, ką ir gyvenime įvardijame kaip žanrą – „kafka“. Ir tai neabejotinai mokyklose skaitė, o dabar Briuselyje patiria visa ES vadovybė. Jozefas K. lieka aktualus, paklaikusiomis Jeremy Ironso akimis beblūdijantis po biurokratų koridorius, stebintis institucijų neįgalumą, pats pildantis nieko nelemsiančius dokumentus. Maža to – iš įvairių kabinetų girdintis apie humanizmą, demokratiją, gal ir pats mėgstantis dvasingą rusų kultūrą ir, žinoma, Dostojevskį su Tolstojum. Giliai reflektuojantis pažemintus ir nuskriaustuosius, t.y. besirūpinantis, kad tokių būtų visada – ir kad jie priešintųsi, bet tik taikiai ir patys nieko neskriausdami.
Tačiau Jozefas K. tikrai nevienija – su juo tiesiog susiduriama. Ar esama kažkokio vieno siužeto ar temos visai Europai – labai abejotina. Tą parodė ir tarp dviejų pradžioje minėtų vakarų įsiterpusi „Eurovizija“, sukėlusi azartiškus ginčus dėl nugalėtojų, bet iš esmės išryškinusi labai margą paveikslą, kuriame net tarp pirmos ir antros vietų – skonių šviesmečiai.
Kalbėtis tiesiog nenorima, o tai jau – lengva treniruotė Seagalui, kai jį puola silpni ir po vieną.
Tai būtų normalu, jei polinkiai ir pažiūros nebūtų radikalizuojami iki aršių dvikovų – nekalbant jau apie vis žemėjančius pakantumo kitam slenksčius ir menkiausius nesutarimus, virstančius mūšiais. Įsivyrauja – o gal įsimoterina? – taktika apsimėtyti išankstiniais stovyklų lozungais, ir, deja, progresyviąja ir kultūringąja save laikanti visuomenės dalis beveik nenusileidžia regresyviajai agresyviajai. Kalbėtis tiesiog nenorima, o tai jau – lengva treniruotė Seagalui, kai jį puola silpni ir po vieną.
Agresija, žinoma, laimi, ir ne vien mūsų šalyje, bet kitos mums neįdomios. Čia vieno maršo dalyviai pažeidinėja visas karantino nuostatas, bet niekas prie jų neprikibs, net policija jų agresijos, regis, bijo (pabandytų analogišką koncertą-mitingą surengti aukštosios kultūros atstovai!). Bandoma lįsti į kitų guolius ir neva demokratiškai referendumais reguliuoti, kam su kuo gyventi. XXI amžiaus neva kultūringos valstybės parlamente demonstruojamas – ir net pabrėžiamas – neišsilavinimas, tyčiojamasi iš kandidato į aukščiausius postus, žmogaus teisių pažeidimai ir žmogaus įžeidimai nuleidžiami juokais, tarsi visa tai – tik nacionalinis sportas. O maršus keičia demaršai, arogancija nešnekėti ir žeminti, kažin ar kultūringiau... Teisė ilsisi kažkur kamputyje.
Agresija, žinoma, laimi, ir ne vien mūsų šalyje, bet kitos mums neįdomios.
Išeitis ir receptas nebus vieningas istorinis ar kinematografinis pasakojimas, sujungsiantis visus. Europa tuo ir graži, kad ji yra nuolatos kintantis įvairių skiaučių kilimas. Bet „Eurovizija“ lieka tas šiandieną neblogai atspindintis pasakojimas: karas jau seniai prasidėjęs, o vis dar daugeliui atrodo, kad vakarėlis tik įsivažiuoja ir Saška tuoj atveš kokso.
Martinio, su ledu! Kol laukiam naujo Džeimso Bondo.
