Pirmadienį paskelbta, kad Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos apdovanojimą šiemet pelnė aktoriai Donatas Banionis ir Juozas Budraitis, kompozitoriai Giedrius Antanas Kuprevičius ir Faustas Latėnas, rašytojas ir vertėjas Vladas Braziūnas ir kino operatorius Jonas Gricius. Pastarasis įvertintas už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.
Skaitant laureatų pavardes abejonių nekyla – visi garsūs ir talentingi. Visi Lietuvai nusipelnę, vadinasi, visi iki vieno verti šio prestižinio įvertinimo. To kvestionuoti nesiverčia liežuvis.
Vyresniosios kartos žmonės meną vertina pagal savo meninį supratimą. Kai kurie dalykai jiems gali būti nepriimtini, tiesiog nesuprantami – tai natūralu.
Tačiau dėmesį patraukia ir susimąstyti priverčia tai, kad tarp laureatų nėra nė vieno jaunosios kartos atstovo. Jauniausiam šių metų premijos laureatui F.Latėnui – 57-eri.
Interneto komentatoriai dūzgia: premijos eilinį kartą įteiktos ne už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus, bet kaip skola už praeities nuopelnus.
Vertinimo komisija turėtų būti jaunesnė
Kultūros apžvalgininkas, teatro kritikas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį, kad jauniausias kandidatas iš jau atrinktų į šių metų premiją buvo skulptorius Artūras Raila, kuriam dabar 51-eri.
„A.Railos meninė kalba ir raiška gerokai skiriasi nuo vyresniosios kartos menininkų ir premijų teikimo komisijos narių. Galbūt tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl A.Raila šįkart liko nepastebėtas“, – svarstė V.Jauniškis.
Jis sako: tam, kad jaunieji menininkai būtų įvertinti, reikia keisti vertinimo komisijos narių amžiaus proporcijas.
„Vyresniosios kartos žmonės meną vertina pagal savo meninį supratimą. Kai kurie dalykai jiems gali būti nepriimtini, tiesiog nesuprantami – tai natūralu. Kita vertus, Žilvinas Kempinas pernai buvo įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija, bet neabejotinai prie to prisidėjo ir jo dalyvavimas Venecijos bienalėje, kitose svarbiose parodose užsienyje“, – svarstė portalo 15min.lt kalbintas V.Jauniškis.
Teikime garbės vardus, o ne premijas
Vertindamas šių metų premijos laureatus V.Jauniškis ne kartą pabrėžė, kad visi apdovanoti pelnytai.
Tačiau ir šiemet jis pastebi jau ne vienus metus vyraujančią tendenciją, kai premiją menininkams galima labiau traktuoti kaip skolos grąžinimą nei pripažinimą už pastarųjų septynerių metų nuopelnus.
Nepaneigiant laureatų darbų reikšmės norisi paklausti, kokius itin išskirtinius darbus per pastaruosius septynerius metus sukūrė J.Budraitis, D.Banionis ir J.Gricius?
„Visiškai sausai kalbant apie suformuluotus premijų skyrimo nuostatus, ir šių metų premijos kelia abejonių. Nepaneigiant laureatų darbų reikšmės norisi paklausti, kokius itin išskirtinius darbus per pastaruosius septynerius metus sukūrė J.Budraitis, D.Banionis ir J.Gricius? Visi jie, be abejonės, premiją gavo už didžiulę ilgametę veiklą kultūros ir ypač meno srityje. Tačiau už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną turėtume apdovanoti tik vieną žmogų“, – pažymėjo V.Jauniškis.
Kad praktika premijas dalyti kaip skolą pagaliau išnyktų, kultūros apžvalgininkas siūlo elgtis kardinaliai: „Pusiau juokaudamas pasakyčiau: išdalykime 50 ar 100 nacionalinės premijos laureatų vardų, kad visi kaip Prancūzijoje vadintųsi kokiais nors literatūros ir meno ordino kavalieriais, komandorais ar pan. Vardu apdovanokime visus, kurie to verti, bet nedalykime pinigų, nes jie šiuo atveju – ne pagrindinis akcentas, nors, žinoma, svarbūs. Bet tada sutarkime, ar tai – nacionalinė, ar socialinė premija?“
Naujų žvaigždžių neiškyla?
Tik tinkamai pagerbus senosios kartos menininkus esą galėsime žengti į priekį su pelnytu nacionalinių premijų teikimu už šios dienos darbus: „Tada premija įgaus tikrą reikšmę – ji bus skiriama už dabartį.“
Tada, pasak V.Jauniškio, visuomenė galėtų labiau argumentuotai diskutuoti apie tai, ar iš tikrųjų dėmesio vertų jaunųjų menininkų šiandien Lietuvoje nėra.
„Neneigiu, kad taip gali būti, gal net esu linkęs tam pritarti. Tačiau išgryninę vertinimo kriterijus turėtume adekvatesnį kontekstą. Tada jauniesiems menininkams reikėtų konkuruoti su kitų menininkų darbais, o ne su ilgametę patirtį turinčiais, kelis dešimtmečius kultūros lauke figūruojančiais kolegomis“, – aiškino V.Jauniškis.
Jis neslepia, kad patirtis ir vardo svoris turi reikšmės sprendžiant, kas vertas nacionalinės premijos: „Vardas, kurį linksniuojame metų metus, tarsi natūraliai tampa svaresnis.“
Į viešumą išstumia stiprus užnugaris
Jauniesiems menininkams atsidurti dėmesio centre kartais trukdo kuklumas. Kandidatus nacionalinei premijai gauti gali siūlyti kiekvienas šalies pilietis, tačiau dažniausiai tai daro kokios nors organizacijos.
Jaunimas nėra toks aktyvus šiuose valstybiniuose biurokratiniuose žaidimuose.
„Jauni kolegos apskritai mažiau rūpinasi savo draugais. Jie galvoja: draugas kuria ir tiek. O organizacijos, ypač tos, kurios turi ilgametę patirtį, savo nariais labai smarkiai rūpinasi ir juos pristato, kartu pačios įgaudamos daugiau svorio. Jaunimas nėra toks aktyvus šiuose valstybiniuose biurokratiniuose žaidimuose“, – pastebėjo V.Jauniškis.
Jis atkreipė dėmesį, kad rudenį prasidėjus nacionalinės premijos kandidatų siūlymui viešojoje erdvėje galima pastebėti reklamos ir viešųjų ryšių darbą.
„Kai kurie kandidatai anksčiau būdavo reklamuojami labai intensyviai. Normalu, kad komisijai tenka nelengva užduotis atskirti pelus nuo grūdų: įvertinti, kiek yra meno, o kiek už meno ribų esančio triukšmo“, – sakė V.Jauniškis.
Premija siekia 104 tūkst. litų
Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gali būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.
Premijas įteiks prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios proga.
Kasmet teikiamos ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis – 104 tūkst. litų.
