Šventė buvo neilga, bet svarbi: 1995 m. gruodžio 16 d. Vilniuje buvo atidengtas paminklas Frankui Zappai. „Tai buvo pagrindinė naujiena Lietuvoje ir antra naujiena – po Rusijos prezidento B.Jelcino priesaikos – tos dienos pasaulio žinių sąraše“, – rašo Saulius Paukštys savo tik ką išleistoje knygoje „Frank Zappa – Lietuvos sūnus“.
Jelcinas greta lietuviško Zappos skamba lyg iš kitos operos, bet anuomet jie siejosi. Nors gyvenome jau skirtingose valstybėse, Rusijos veiksmai ne tik buvo blogo nelinkintys, bet ir draugiški, o toje šalyje taip pat rasdavosi keisčiausių alternatyvų, kurias net laimindavo aukščiausi asmenys: kas šiandien galėtų pagalvoti, kad tas pats A.Aleksandrovo ansamblis, įprastai keliaujantis paskui armiją ir žymintis nukariautas teritorijas, 1993 m. koncertavo su suomių „Leningrad Cowboys“ Helsinkyje, vėliau ir MTV apdovanojimuose (žr. Akio Kaurismakio prodiusuotą „Total Balalaika Show“). Prezidentas įsakė – kariškiai vyksta. Stilius keičiamas pagal politinį protokolą.
Buvo keistas nesvarumo laikas, kai visomis prasmėmis grūmėsi šviesa ir tamsa.
Buvo keistas nesaugumo laikas, kai visomis prasmėmis grūmėsi šviesa ir tamsa – nykus miestas, laukinio kapitalizmo pradžiamokslis, profesoriai Gariūnuose, turkiški plastikiniai kavinių interjerai, reketas, bankų bankrotai ir greta – aktyvūs klubai, barai, keisčiausios kultūrinės iniciatyvos, nauji festivaliai.
Tai buvo neoficiozinis valstybės gimimas, kurį šįmet du puikūs skirtingų sričių kūriniai prisimena su visomis skonių, madų ir gyvensenos detalėmis – Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikos“ ir Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“.
Franko Zappos paminklas taip pat buvo ir yra stebuklas, katapultuojantis mūsų šalį į kitą orbitą. Reakcija visuomet būdavo ta pati: paminėjus užsienio svečiams, kad pas mus stovi paminklas Frankui Zappai, pokalbio kokybė staigiai keisdavosi. Miestas ir šalis iš Rytų posovietinės egzotikos su sanskrito abėcėle peršokdavo į visai kitą lygį, dažnai – tą, kurio net svečiai nepatyrė, nes pas juos buvo ramu. Mes per akimirką virsdavome tikrais independent, jie likdavo savo sistemose. O kiek užsieniečių esu sutikęs prie paminklo, kai pats atvesdavau savus svečius? Gastroliuojančių teatro trupių technikai (būtent jie, ne aktoriai) dažnai tik aplankę paminklą eidavo į teatrą montuoti. Zappa, kaip „Lietuvos sūnus“, pristato šalį kaip laisvo, nestandartinio mąstymo kraštą. Tada buvome drąsi šalis. O jau 2009-aisiais atvykęs vienas lenkų kritikas prisiminė savo pirmąją viešnagę su nostalgija: dabar atrodote kaip nuobodus skandinaviškas miestas.
Zappa, kaip „Lietuvos sūnus“, pristato šalį kaip laisvo, nestandartinio mąstymo kraštą. Tada buvome drąsi šalis. O jau 2009-aisiais atvykęs vienas lenkų kritikas prisiminė savo pirmąją viešnagę su nostalgija: dabar atrodote kaip nuobodus skandinaviškas miestas.
Bet skaitant Sauliaus Paukščio dokumentuotą paminklo statymo epopėją atsiskleidžia ir kita pusė, – ta, kuri gaubė visą beprotišką ir todėl azartišką avantiūrą. Idėja, nuo pat gimimo smagiai kreiva, atrodo, tiesiog kolekcionavo kreivos realybės atspindžius. Čiurlionio muzikos mokyklos (sic!) mokytojai, pasirodė kaip pavyzdiniai ortodoksai, protestavo prieš „homoseksualą ir narkomaną“ (iš kur tai ištraukė – bet nesvarbu, juk svarbu ištraukti) Zappą pirmiausia todėl, kad jo biustas vizualiai jiems priminęs Čiurlionį ir mokiniai galėję juos supainioti: ar dabar jie kitokie, ar kas nors mokykloje jau pasikeitė? Tuometinis Dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis pasirašo už paminklo statymą, po kelių savaičių – prieš. Vilniaus miesto taryba leidžia statyti paminklą tik todėl, kad per posėdį gimsta spėjimas, kad Zappa turi litvakiškų šaknų (Pilinkus tos „hipotezės“ apdairiai nei patvirtino, nei paneigė).
Kadangi Paukštys vardija visus kaip padorus dokumentininkas, šiandien Zappos paminklas retrospektyviai leidžia įsiamžinti žmonėms ir iš visai kitų sferų. Sakykime, tuometinės studentų poliklinikos vadovas S.Ališauskas gal ir geras gydytojas, bet vien dėl to, kad leido (nedraudė!) paminklą statyti poliklinikos teritorijoje – jau įsirašo į kultūros istoriją. O kiti gali tiesiog pasišildyti paminklo saulėje, nes patogi proga nuvykti į paminklo atidengimo iškilmes Baltimorėje. Ši avantiūra tikrino žmones ir, panašu, kaitino ją rengusiųjų kraują: vargu ar eiti paskui sistemą būtų taip gyva ir įdomu. Antroji knygos dalis tai tik paliudija: paminklo kopiją pastatyti Amerikoje tampa beveik nuobodžia kasdienybe: suderino, pritarė, atvežė. O Lietuvoje net detektyvinė įtampa lydi kelionę į „Achemą“ ieškoti vamzdžio kolonai. Bet galiausiai viskas susipaprastina iki vienos tiesos: visa ši spalvinga epopėja ir dėl jos pasikoreguojantis šalies įvaizdis priklauso tik nuo keleto žmonių, ne daugiau. Net ir epizoduose: prieš statant paminklą Sauliaus Paukščio tėvo draugas per savaitgalį skvere sutaisė suoliukus ir pastatė šiukšlių dėžes. Viskas stovi iki šiol. Ar pastebėjote, kad likusiame Vilniuje beveik nėra šiukšliadėžių?
Neabejotinai ši istorija dabar tiesia ranką ir kitai, šiandienos visko įpaminklinimo manijai ir ypač – taip pat tarsi iš individualios valios kilusiai Vyčio paminklo iniciatyvai. Skirtumas visgi tas pats – pagal plauką ir prieš jį. Pagal senus papročius ir konjunktūrą – vadinasi, kardinaliai prieš Zappos ūsus. Paminklo atidarymo proga anuometiniame „Kitame pasaulyje“, t.y. „Lietuvos ryto“ skiltyje (išties, tai buvo kitas pasaulis) Rolandas Rastauskas rašė taikliai anam laikui, o dar tiksliau šiandienai: „Mažiausiai nepriklausomi Lietuvoje yra paminklai. Jie priklauso nuo politinio grunto savybių, paukščių virškinimo ir rūsčių patriotų pasiryžimo atrodyti dar rūstesniems“. Ir dar: „Griovimo valia puikiai dera su kryžių vajumi ir su pasiryžimu neleisti statyti įtartinų paminklų“. Toliau susilaikysiu, antraip cituoti tektų ištisai, geriau teksto pasiieškoti Paukščio knygoje ar ir RoRa rinktinėje „Kitas pasaulis“. 1995-ieji, bet amžina klasika, todėl apmaudu.
Amerikietiškoje dalyje iškyla vienas mažas epizodas – dabar jau mirusi Zappos žmona Gail Zappa pasakoja apie šį muzikos genijų kaip savamokslį, kuriam padėjo visko pasiekti keturi dalykai: „talentas muzikai, nepaprastas smalsumas, humoro jausmas ir galimybė naudotis biblioteka“. Frankas Zappa nevyniodamas į vatą sakė savaip: „Nori dulkintis – eik į koledžą, nori išsilavinimo – eik bibliotekon“. Štai jums europietiškai nupoliruotų lozungų „access to culture“ (gremėzdiškas „kultūros prieinamumas“) realioji išraiška, kuri tikrai yra svarbi. Kaip svarbus – ne, kaip svarbiausias žmogaus tapimo tuo, kuo jis gali būti, pamatas. Ne laikytis įsikibus šaknų, tariamo bet kokio originalumo, o mokytis, suprasti, siekti, atrasti. Tais 1995-aisiais šie du kursai – eiti į Europą, t.y. siekti išsilavinimo, būti smalsiais ir atvirais – ar likti originaliais ir todėl kitiems įdomiais – buvo vienas kitam intensyviai priešinami diskursai, deja, taip ir nesugebėję išmokti sugyventi nepaneigiant vienas kito.
Kadras iš šių metų rudens kelionės: penktadienio vakaras, Bolonijos centrinė aikštė. Laikas, kada visi ruošiasi ar jau traukia kolekcionuoti barų. Aplinkui tik tokios įstaigos ir veikia. Ir – įtartinai – atviros biržos rūmų durys, pro kurias vis kažkas įeina išeina. Neabejodamas, kad pateksiu kone į privatų vakarėlį ar koncertą, nuseku paskui vietinius. Ir patenku į didžiausią miesto viešąją biblioteką. Apžiūriu periodikos skyrių, keletą kitų, revizuoju DVD įrašų kolekciją, galiu patekti į kitus aukštus su jau specializuota literatūra – taip, neparodęs niekam jokio paso, pažymėjimo ar dar ko nors. Bet labiausiai pritrenkia grupelė normaliai sodriai tatuiruotų metalistų, susėdusi už stalų ir sklaidančių – ką? Ką jie čia apskritai gali skaityti? Pasirodo – savo mėgstamus komiksus! Metalistai! Bibliotekoje! Kaip jie pas mus būtų pavadinti? Skystakiaušiais? Maždaug, ir dar daugiau. Nes jau kažkas su stiliumi ir identitetu nederėtų mūsų galvose. Nes žmogaus tapatybė ir jo stilius turi būti neatsiejama, ir viskam vadovauja stilius. Rūbas lygu protas, o pagal jį ir makiažas? Tad kai kokia nors mūsų popžvaigždė, kaip teko įsitikinti viešame renginyje, skaityti moka, bet esmės nesupranta, tai viskas ok, į mostį? Arba koks meno kritikas viešai pasigiria: mačiau, šlamštas, nuobodu. O tai reiškia – nusišvilpt man ant visų tos srities specialistų ir jų suteiktų laurų, rekomendacijų, analizės – aš esu aš! T.y. renkuosi stilių ir juo ekshibicionuojamą tamsumą, bet ne išsilavinimą ir kultūrą. Tad gal nereikėtų stebėtis, kai užkratas plinta ir aplinkiniai taip pat perša savo stilius ir skonius be jokių argumentų.
Zappa dar vis atrodo aktualus. Kaip tikras Lietuvos sūnus, savo ironija ir netaisyklingu mąstymu testuojantis tėvus ir vaikus iki šiol. Iš 1995-ųjų į 2018-uosius. Mūsų šimtmetį.
Zappos biustą kūrė Konstatinas Bogdanas. Vakariečių spauda akcentavo jo ankstesnius darbus, pirmiausia Lenino biustus. Tai – dar vienas crazy akcentas, bet Saulius Paukštys to nemini. Jam buvo svarbu, kad paminklą kurtų geriausias skulptorius portretistas. Zappos paminklas šiandien ne vienintelis pasaulyje – 2002 m. Vokietijos Bad Doberano miestelyje Zappos biustą ant keisto postamento nulipdė čekų „zapiškos“ grupės būgnininkas Václavas Cesákas. Skirtumas akivaizdus.
Vienoje BBC radijo laidoje 1980-aisiais Frankas Zappa didžėjavo ir kūrė pritrenkiantį gabalų kokteilį, kur „Velvet Underground“ dainą „All Tomorrow‘s Parties“ sekė Igorio Stravinskio „Kareivio istorija“, o „The Queen“ – Edgaras Varese.
Neabsoliutinu. Tik galvoju, kaip į tai reaguotų mūsų metaforinę Čiurlionio mokyklą išėjusieji. Nes Zappa dar vis atrodo aktualus. Kaip tikras Lietuvos sūnus, savo ironija ir netaisyklingu mąstymu testuojantis tėvus ir vaikus iki šiol. Iš 1995-ųjų į 2018-uosius. Mūsų šimtmetį.
