Scenarijai buvo rašomi „Ateities ekonomikos DNR planui“, kuris virto konkretesniu serialu „Naujos kartos Lietuva“, scenarijai plėtojami pandemijos ir atsigavimo nuo jos variantams (patys žiūrovai interaktyviai keičia finalus), kasdien pateikiamas vis naujas scenarijus vakcinavimui. Galbūt Holivudo prodiuseriai tokius scenaristus pagirtų, o gal atmestų jau per patį pičingą (projekto pristatymą) – nes neapsispręsta dėl žanro ir kas yra pagrindinis veikėjas. Bet realybė ne tokia griežta.
Šiandien kultūros sferą ištiko bent keletas krizių, ir, atrodė, kiek susigulėjusiai sistemai vėl reikia kurti naujas paramas, protezus ar visą iš naujo perkrauti. Tai nėra blogai, tai tik liudija, kad kultūra yra gyvas projektas, bandomas, tikrinamas, vėl ir vėl testuojamas. Nebaigtinis. Bet žanrų prasme tai ne trileris, o indų filmas. Kuriame fizines aktyvias vyrų muštynes (kovos dėl postų, paraiškų vertinimas) keičia moteriškajai daliai subalansuoti muzikiniai intarpai (patys meno kūriniai, jų įgyvendinimas). Ir kaip visos pasakos, šie filmai prasideda nuo bolivudinės disharmonijos – skurdas, pinigų nėra, – o baigiasi kaip holivudiniame „Lūšnynų milijonieriuje“: tam davė, o...
Vienas kolapsas ištiko Kultūros rėmimo fondą, kai Konstitucinis Teismas pernai išaiškino, kad 20 metų trukęs finansavimas pagal nustatytą procentą iš akcizų yra antikonstituciškas. (Kodėl tame pačiame teismo nutarime konstitucišku liko analogiškas LRT finansavimas nustatytais procentais – klausimas, taip pat nusipelnantis geros trilerio scenos.) Vadinasi, reikia kurti naują įstatymą, kuris lygiai taip pat neleistų politikams kasmet spręsti dėl sumų dydžio.
Scenarijai kuriami įstatymams testuoti, bet kūrybingiausi lieka patys žmonės: dar Parlamentui nenubalsavus jie jau žino, kaip naujus potvarkius reikės apeiti. Todėl šiandien tikrinti, kaip veiks naujas fondo mechanizmas, beveik neįmanoma, nes galimi visi žanrai: juk niekad nesugalvosi, kas šaus kokiam teismui į galvą po 20 metų.
Todėl šiandien tikrinti, kaip veiks naujas fondo mechanizmas, beveik neįmanoma, nes galimi visi žanrai: juk niekad nesugalvosi, kas šaus kokiam teismui į galvą po 20 metų.
Kitas smūgis tą patį fondą, tiksliau, jį administruojančią Kultūros tarybą, ištiko neseniai: grupė festivalių organizatorių, negavusių finansavimo, kreipėsi atviru laišku į žiniasklaidą ir į Seimo kultūros komitetą dėl tokių sprendimų, bet atrado ir neaiškumų taryboje – galimo viešų ir privačių interesų supainiojimo. Pastarąjį atvejį taryba aiškinasi. Tačiau ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija, vienijanti daugiau nei pusę Lietuvos menininkų, ir atskiri kūrėjai ėmė reikalauti peržiūrėti tam tikras nuostatas, kurios išskaidrintų finansavimo mechanizmą, vis labiau keliantį nepasitenkinimą.
Ir čia jau galima pradėti kurti scenarijus, kaip veiks jų siūlomi dalykai – o siūloma viešinti ekspertus, konkrečiai kuris kurį projektą svarstė; įkurti dar vieną instituciją – Stebėtojų tarybą, kuri sektų ekspertų ir Kultūros tarybos narių posėdžius; iš Fondo nefinansuoti biudžetinių organizacijų, jame palikti tik nevyriausybines. Kadangi esu buvęs visose šio mechanizmo pusėse (paraiškovas, ekspertas, Kultūros tarybos narys), drįstu siūlyti keletą scenarijų filmams.
1. Zita ir Gita. Taigi, paskirsčius finansavimą atsiranda daug nepatenkintų – logiška, nes tenkinama kas trečia ketvirta paraiška. Negavusieji nori žinoti, kodėl jų projektai nebuvo paremti. Tam jie kreipiasi į Kultūros tarybą ir gauna ekspertų surašytus vertinimus. Bet jais nepatenkinti kūrėjai nori dar didesnio skaidrumo. Ir čia galimi keli variantai.
Įkuriama Stebėtojų taryba, kuri stebi, kaip priimami sprendimai. Tarybą sudaro save delegavę ar deleguoti įvairių sričių menininkai ar organizacijų atstovai. Logiškai čia neturėtų dalyvauti projektus teikiantieji, nes pažeidžiamas nešališkumo principas, bet tokių bus nedaug, tad tikėtina, jog kai bus svarstomas tūlo X-o projektas, X-as išeis iš stebėtojų kambario. Grįžęs jis apsidžiaugia, kad gavo, bet supyksta, kad per mažai. O jei negavo, – ar patikės, kad jo projektas nebuvo geras? Kad kiti geresni? Situacija liks tokia pati, kaip ir dabar – sužino, kad negavo ir gali perskaityti, kodėl. Jeigu bandys čia pat aiškintis, kodėl, tai neabejotinai traktuojama kaip spaudimas ir dar laiko vilkinimas, tad posėdžiai nusikels keliems mėnesiams. Galiausiai išvadą X-as taip pat padarys tą pačią – „dalino savi saviems“, „Stebėtojų taryba išrinkta ne ta“, yra „aiškūs užkulisiniai žaidimai“. Susikurti tokias sąmokslų schemas – jo paties fantazijų reikalas. Bet jam akivaizdu, kad Zita su Gita eina išvien.
Tai truks tik pirmą skirstymą. Antrą Stebėtojų taryba susirinks dviem trečdaliais mažesnė arba visai nesusirinks. Nes 5–6 valandas sėdėti ir stebėti, kaip nagrinėjami tūkstančiai paraiškų, juo labiau jas prieš tai skaityti (jeigu bus leidžiama) – pragariškas darbas. Gal kai kurie Stebėtojų tarybos nariai sutiktų taip dirbti, jei tik būtų jiems skiriamos algos. Vadinasi, iš Fondo būtų atimta dar keli procentai vien tik stebėjimui, kaip kiti dirba. Finale vis tiek hepiendo nesulauktume, tik stebėtojas matytų, kaip Zita ir Gita šoka savo tautinius pergalės šokius.
Šio scenarijaus stiprioji pusė – susipažįstama su ekspertų darbu. Pamatę, koks jis, paraiškovai taptų ekspertams atlaidesni. Ne kartą taip įvyko, kai kūrėjai patys tapo ekspertais, – juk reikia spręsti ne tik, kam suteikti finansavimą, o ir kuriam kolegai jo neduoti. O abu galbūt sėdite tame pačiame kabine ar dirbtuvės greta. Kaip bus su kraujo brolyste?
2. Disko šokėjas. Muzikos festivalių rengėjų siūlymu „Kultūros tarybos nariai bei ekspertai negali turėti darbinių santykių su KT finansavimą gavusiais renginiais bei įstaigomis“. Kyla klausimas – gavusiais iki kada ar kiek metų? Jei gavo prieš 5 metus, ar gali būti ekspertu ar ne? O jei padavė paraišką šįmet, vadinasi, dar negavo? Be to, norima, kad ekspertas jau būtų bent penkerius metus patyręs kultūros baruose.
Toks scenarijus leistų sukurti idealų skaidrumą, nes jis natūraliai pereitų į visiško nesuinteresuotumo zoną. Pagal reikalavimus muzikos sričiai atstovautų jau ne smuikininkas ar muzikologas, o didžėjus, fotografijos – vestuvių fotografas ar instagramo žvaigždutė, dailės – galbūt koks dažytojas, o gal ir dailės mokytojas. Nes jie ir bus tie, kurie arba nė karto nesikreipė į Fondą ir net nežino, kas tai yra (dažniausiai komercinio sektoriaus atstovai), arba prasti vadybininkai, nelabai tą sritį išmanantys. Nes gavusių paramą vadybininkų, menininkų yra po kelis tūkstančius kasmet, o, kaip liudija naujasis meno kūrėjų padėties tyrimas, pačių menininkų Lietuvoje yra beveik 7 000. Tačiau tai nesvarbu, jei rūpi tik idealistinis skaidrumas. Lieka klausimas, ar tokie tarybos nariai ar ekspertai suprastų paraiškų vertinimo grafas „kultūrinė ir meninė kokybė“, „edukacinės veiklos“, ar tiesiog reikėtų jas supaprastinti iki „patinka-nepatinka“. O kokie tada būtų argumentai, kodėl projektas nefinansuojamas!
Lieka klausimas, ar tokie tarybos nariai ar ekspertai suprastų paraiškų vertinimo grafas „kultūrinė ir meninė kokybė“, „edukacinės veiklos“, ar tiesiog reikėtų jas supaprastinti iki „patinka-nepatinka“.
3. Kerštas ir įstatymas. Ekspertai yra išviešinami po Kultūros tarybos sprendimo ir matome, kas už ką buvo atsakingas. Kodėl nepakanka dabartinio ekspertų sąrašo, kuriame yra įrašyti ir tie, kurie vertino, ir tie, kurie dar gali vertinti per dvejus metus? Reikalinga asmeninė atsakomybė? O ką su ja darytų negavusieji finansavimo, jei net dabar, prieš rezultatų paskelbimą, ekspertai sulaukia paraiškovų skambučių?
Dabar projektų vadovai gauna apibendrintas visų ekspertų išvadas dėl finansavimo. Galbūt Tarybos nariai galėtų ir stipriau argumentuoti, bet jie kiek nusiplauna rankas, viską nurašydami ekspertams. Tačiau yra keli aspektai.
Kultūros taryba nėra vadybos mokyklėlė, kuri aiškintų, kas jūsų, pone, paraiškoje yra gerai, o kas nelabai. Ir kad reikia kažkada sustoti, nes turime lėšų tik tiek. Bet ar tokio paaiškinimo pakaktų? Meno kūrėjų asociacija piktinasi „arogantišku kūrėjų vertinimu“ ir cituoja: „Seniai gatvės fotografijos žanre dirbantis ir šiek tiek pagarsėjęs fotografas numato per šešis mėnesius sudaryti, išleisti ir plačiai pristatyti...“ Galima čia įmatyti aroganciją, bet galima ir realybę. Vadinasi, susiduriame su skaitančiojo, o ne rašiusiojo intonacija, ir galbūt tuomet geriausias variantas būtų kalbėti kodais: paaiškinimas 1.6. O ką tai reiškia – skaityk kokią nors standartinę frazę „Nes trūksta argumentų“, „menkas kitų šalių prisidėjimas“ ar pan. Nes šiandien Kultūros tarybos pateikiami komentarai visoje demokratinėje ES erdvėje yra dosni išimtis – dauguma fondų ir šalių jų neteikia. Nes įsitikinta, kad nepatenkintas komentarais nebus patenkintas ir detalesniais, nes ir vėl kurs savus scenarijus apie pernykštį konfliktą su žmonos pusbroliu, kuris va pagaliau atsikeršijo per savo draugą.
Todėl jei reikia vykdyti šį scenarijų ir viešinti pavardes, būtina šiam žanrui ir kita sąlyga: antros pusės balsas. Šiandien jis nutildytas, ekspertai negali pasakyti, kodėl nefinansavo, o paraiškovas šaukia, kad parašė puikią paraišką, visuomeninė TV piktinasi, kaip šio šedevro, edukacinio tautodailės projekto „Vilkų kailio dyrimo mokyklėlė“ neparėmė Kultūros taryba, ir visi girdi tiki vieną pusę. Ekspertas turi sukandęs dantis tylėti. Viešinimo atveju jis nepasirašytų jokių konfidencialumo sutarčių ir galėtų viešai pasakyti, kodėl tas ar kitas projektas nefinansuotas. Ar tik pritrūko lėšų sričiai, ar projektas dubliuoja jau gautą stipendiją ar algą, ar paraiška iš kosmoso srities, ar iš pernai metų, kai net data nepakeista... Aišku, iškiltų ir sumanymų autorystės, jų paviešinimo problemos, bet tokia būtų normali visiško skaidrumo kaina.
4. Lūšnynų milijonieriai. Klausimas dėl biudžetinių įstaigų „iškėlimo“ iš KRF taip pat turėtų būti gerai pasvertas. Jis logiškas, kai šiandien dėl savo programos paskirtas į postą vadovas turi laukti KRF rezultatų, kad galėtų tą programą vykdyti – arba ne. Bet paliktos tik steigėjams valstybės ir savivaldybių įstaigos gali atsidurti dar didesnėse paraštėse: absoliučiai daugumai savivaldybių merų jos yra tiesiog nereikalinga, dažnai paveldėta prabanga. Galbūt su tokiu scenarijumi – KRF nefinansuoja ir nevykdančios jokių veiklų įstaigos uždaromos – savaime įvyktų didžioji reforma, įstaigų revizija. Regionų politikos išpažinėjai netektų aibės kraštotyros muziejų, kultūros namų ir t.t. Ir ne tik regionų – pagal procentą nuo bendro biudžeto Vilnius kultūrai skiria mažiausiai lėšų iš šešių šalies miestų. Ar toks scenarijus tinkamas – ne projektų vadovams, bet visuomenei?
Klausimas pernelyg aštrus, Gordijo mazgą kirsti vargu ar būtų gerai. Ką naikinti ir ką palikti, iki kokio laipsnio biudžetas yra valstybės, o kur – nebe? Kur čia reikėtų dėti tašką? Šio scenarijaus logika yra visiškai proletariškas „atimti ir išdalinti“, nes kalbama tik apie pinigų gavimą, o ne apie visuomenės turtinimą kultūra. O jei taip įvyktų – ar tikrai visi nevyriausybininkai užpildys tuščius rajono žmonių savaitgalius? Ar žinos, ko reikia tam ar kitam miestui, rajono bendruomenei? Suprantu nevienodas startines pozicijas, tačiau nereikėtų pamiršti ir svarbiausio, meno ir kultūros kokybės klausimo, kurį konkurencija vis dėlto užtikrina. Ar kalbame tik apie dar vieną „Sodros“ padalinį menininkams?
Visų šių scenarijų finalas vienas – persipykusi, terorizuojanti viena kitą kultūros bendruomenė. Mūsų visuomenė seniai, nuo pat sovietmečio gyvena nepasitikėjimo lauke, kurį dar labiau padidino karantininis sėdėjimas namuose ir visuomenės sąmoninga ar egocentriška radikalizacija. Ji skatina intrigas, vilioja (kūrybos) žmones kurti scenarijus, kelia temperatūrą, verčia narciziškai koncentruotis tik į save. Skirtumus tarp visuomenių išduoda ir Meno kūrėjų asociacijos priekaištas, kad vienos grupės paraiškas vertina dažniausiai tik trys (iš tiesų penki) ekspertai, kai tuo tarpu Švedijos kultūros taryba savo antikorupcinį mechanizmą grindžia keturių akių principu: „Tai reiškia, kad mažiausiai du žmonės darbo grupėje perskaito tą pačią paraišką.“
Kas, kad Kultūros tarybos administracijoje dirba tik 24 žmonės, kai kitose šalyse skaičiuojama šimtais, kas, kad į paklausimą darbuotojas atsako el.paštu šeštadienį 19 val., kas, kad ši įstaiga per pandemiją pernai paskirstė 35 mln. eurų, paskyrė per 2400 stipendijų ir finansavo tiek pat projektų, o per visą aštuonerių metų veiklos laikotarpį dėl pretenzijų nepralaimėjo nė vieno teismo. Tai neįdomu, nes visas pasaulis susitraukia iki mano vienintelio projekto, ir supratimo čia nesulauksi: heliocentrinė sistema nusprogo!
Tai neįdomu, nes visas pasaulis susitraukia iki mano vienintelio projekto, ir supratimo čia nesulauksi: heliocentrinė sistema nusprogo!
Šiais scenarijais anaiptol nenoriu nubraižyti neklystamo kelio ir teigti, kad nieko nereikia taisyti ir tobulinti. Bet siūlymai, gimę iš pykčio, tegul ir suprantamo, keičia racionalias kalbas ir galimus sprendimus, o vėliau patenka jau į kitą, politikos, lauką, kuris taip pat yra pilnas išskaičiavimų ir nebuhalterinių sąskaitų suvestinių. Tuomet tai, kas buvo bene geriausia sukurta per nepriklausomybės laiką kultūros reguliavimo sferoje, atsiduria ties rimto išlikimo riba. Juolab vis rėksmingiau nuaidi raudos dėl KRF-o ar Kultūros ministerijos globos. Kaip visada tokiais atvejais, į detales nesigilinama, nes tada buvo geriau, ir taškas. Besipiktinantiems galima būtų detaliau priminti senąjį KRF ir paklausti – ar būtų geriau, kai negauna absoliučiai niekas, tik valstybinės įstaigos ir keletas kūrybinių sąjungų? Būtų ne taip skaudu, kai visi kiti lygūs ir tylūs? Regis, senoji vokiečių patarlė pas mus turi skambėti dar radikaliau: žiūrėti, kad su vandeniu ir kūdikiu neišmestume ir visos vonios!
