Šis straipsnis yra naujo 15min ciklo „Kultūra yra svarbi“, skirto nagrinėti kultūros politiką, dalis. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais nuo šiol pasirodys kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Nemažai kultūros lauko atstovų įvairiuose interviu vis užsimena, kad Lietuvoje nėra kultūros politikos, nes mes neturime aiškios vizijos. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?
– Iš dalies, nes vizija kaip tokia iki šiol nebuvo paskelbta. Man atrodo, kad to nedarė joks kultūros ministro pareigas ėjęs žmogus. Tačiau kultūros politika Lietuvoje egzistuoja, o nebuvimą deklaruoja žmonės, patys nenorintys jos matyti arba ja nepatenkinti, kas yra normalu. Vien pažvelgus, kaip ji yra realizuojama, kur teka pinigai, kultūros politikos buvimas ir jo pobūdis yra akivaizdus. Štai apie 90 proc. finansavimo kultūros sferoje tenka valstybinėms įstaigoms, likusius maždaug 10 proc. paskirsto Lietuvos kultūros taryba, ir jie tenka tiek nevyriausybinėms, tiek ir biudžetinėms organizacijoms.
Nė vienas ministras nenori būti „blogas“ ir nenori mažinti įstaigų tinklo ar ką nors atleisti.
Visgi kultūros politikos strategija – nuo įstaigų finansavimo iki jų tinklo – neperžiūrėta jau 30 metų. Manau, taip yra todėl, kad nė vienas ministras nenori būti „blogas“ ir nenori mažinti įstaigų tinklo ar ką nors atleisti. Bet tokiu būdu neleidžiama ir kurti naujo, o taip visa šalis praranda daug konkurencinės ar tiesiog švietimo, kultūrinės galios.
– Lietuvoje buvo pradėtas kurti Kultūros pagrindų įstatymas, tačiau iki šiol jis nėra baigtas. Ar aiški vizija neuždarytų kultūros lauko dar į siauresnius rėmus?
– Kultūros pagrindų įstatymą pradėjo kurti ir iš esmės viską padarė buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, ją tobulino po jos ministro pareigas ėjęs Mindaugas Kvietkauskas. Kiek pamenu, tame projekte buvo ketinama nubraižyti visą kultūros įstaigų tinklą su jų atsakomybėmis, o tai automatiškai išgąsdino jame dirbančius žmones. Be abejo, projektas sulaukė pasipriešinimo, todėl visa tai buvo sustabdyta, nors tas įstatymas apėmė žymiai daugiau nei tik paties tinklo peržiūrą.
Bet ar vizijos pareiškimas būtų kažkoks įsikalinimas? Na, net jos nepareiškus ji vis tiek egzistuoja, be to, tam tikrus jos rėmus matome Vyriausybės programoje, kuri iš tiesų ganėtinai menkai ką keičia.
– Kultūros ministras Simonas Kairys ją menkai vykdo?
– Vyriausybės programoje kultūra įrašyta net kaip antras prioritetas („Asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra“) – ko nėra buvę, tačiau viskas aplipinta tokiais biurokratiniais pasažais, po kuriais nežinia kas slepiasi ir kelia daug abejonių ar nežinios. Sakykime, „Parengti priemonę, skirtą aukštos meninės vertės nacionalinio ir tarptautinio lygmens kultūros paslaugų judumui ir prieinamumui regionuose skatinti“ – gal ministerija jau gali ir parodyti tą priemonę, tačiau kultūra iš nacionalinių ir valstybinių įstaigų į regionus aktyviau vis tiek neišjuda.
Iš esmės kultūros dalis programoje yra be galo silpna ir susitelkia ties labai aptakiomis „priemonėmis“.
Kaip ir kita priemonė, „mažinanti kultūros prieinamumo teritorinius netolygumus ir skatinanti tolygų, kokybiškos ir įvairių raiškos formų kultūros prieinamumą regionuose“. Iš esmės kultūros dalis programoje yra be galo silpna ir susitelkia ties labai aptakiomis „priemonėmis“, kurios gali būti išreikštos įstatymais, vienu įsakymu ar tiesiog susitikimu su užsienyje reziduojančiais kultūros atašė, ir taip bus suefektyvintos „kultūrinio tarptautiškumo iniciatyvos, nustatant ilgalaikes ir tvarias kultūrinės diplomatijos veiklas“. Pliusiukas padėtas, galime eiti prie kito.
– Sugrįžkime prie nacionalinių įstaigų tinklo. Kas ten įsisenėjo ir ką reikėtų keisti?
– Visas nacionalinių įstaigų tinklas, galima sakyti, yra paveldėtas iš sovietmečio, nors tada ir nebuvo nacionalinių statuso. Atsirado keletas naujų, pavyzdžiui, pastatyta Nacionalinė dailės galerija. Tačiau man visada kilo klausimas, kodėl, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos valstybinis akademinis dramos teatras tapo pagrindine nacionaline įstaiga. Tam įtikinamo atsakymo neturiu iki šiol, ir tik galiu nuspėti, kad jis yra pagrindinis dėl savo vietos sostinės pagrindinėje gatvėje ir kelių primadonų, kurių vyrai užėmė solidžias kėdes partiniuose organuose. Bet vardas buvo suteiktas ne atsižvelgiant į trupės kompetencijas ar programos kokybę.
Lygiai taip pat Kauno nacionalinis dramos teatras tokiu tapo už praeitį, nes jis yra pirmasis valstybinis Lietuvos teatras, vėliau jame buvo stiprus Jono Vaitkaus, Gintaro Varno laikotarpis, bet vėlgi vardas ne dėl programos inovatyvumo ar stiprumo. Manau, reikėtų iš naujo įvertinti šią sistemą, permąstyti, ar nacionalinės įstaigos tokį titulą gauna visam laikui ar tik tam tikram periodui, galbūt kai kur gali iškilti nauja, daug stipresnė institucija. O jau įtvirtintas status quo įpareigoja, bet, kita vertus, tos pareigos nebūtinai vykdomos ir taip imama stagnuoti.
– Ar Lietuvoje turime per daug nacionalinių įstaigų?
– Klausimas būtų ir apie valstybines įstaigas, bet iš esmės – reikia įvertinti, kokios jos, ko iš jų norime ir kaip to siekiame. Ar tikslas yra įstaigos statusas, ar kultūra piliečiams? Antai estai teturi kelias nacionalines įstaigas – Operą, Nacionalinį muziejų, Simfoninį orkestrą. Visi kiti teatrai veikia fondų principu, nes šie turi savo valdybas, veikiančias ir sprendžiančias realiai, o ne kaip mūsų fiktyvios meno tarybos, turinčios tik patariamąjį balsą. Rezultatas – teatrus per metus aplanko daugiau žmonių, nei jų gyvena visoje Estijoje.
Kultūros ministerija tarp visų ministerijų yra paskutinė su mažiausiai darbuotojų ir mažiausiai finansų.
– Nemanote, kad LKT, valdanti tik apie 10 proc. viso kultūros biudžeto, Lietuvoje turi per mažai įtakos?
– Su padidėjusiu krepšeliu ši įstaiga turėtų daugiau įtakos. Juk pas mus ir ministerijų svoris matuojamas pagal disponuojamų finansų kiekį. Kultūros ministerija tarp visų ministerijų yra paskutinė su mažiausiai darbuotojų ir mažiausiai finansų. Todėl natūraliai LKT yra mažai reikšminga valstybininkų, politikų požiūriu, bet ypač svarbi nevyriausybininkams, kurie yra jos subsidijuojami. Visgi ši disproporcija yra stulbinanti.
– O kitose šalyse meno tarybos turi žymiai didesnę įtaką?
– Yra įvairiai, todėl negalima tiksliai įvardinti. Yra ir šalių, kurios meno tarybų iš viso neturi, pavyzdžiui, Prancūzija, ten sistema labai centralizuota. Jungtinėje Karalystėje menų tarybos finansuoja netgi operos teatrų ir didžiulių meno centrų statybas, tad jos disponuoja milijardais. Lietuvos atveju, biudžetas yra kuklus ir disproporcija didžiulė.
Čia galėčiau pateikti scenos menų pavyzdį – iš Kultūros tarybos cirkui, šokiui, teatrui per metus skiriami apie 3 milijonai eurų, o vien valstybiniams ir nacionaliniams teatrams suteikiama virš 50 milijonų eurų. Skirtumas – vos ne 20 kartų.
Manau, ši tendencija yra pavojinga ne vien dėl pačios kultūros, bet ir dėl demokratijos ir net valstybės saugumo.
Šalia mažo biudžeto problemos LKT įtaka mažėja ir dėl nuolatos įvedamų naujų reguliavimų. Todėl nevyriausybinėms organizacijoms, atskiriems menininkams tampa vis sunkiau. Manau, ši tendencija yra pavojinga ne vien dėl pačios kultūros, bet ir dėl demokratijos ir net valstybės saugumo. Vis mažėja pagarbaus atstumo principas, nes vis didinama kontrolė ir tariamas skaidrumas, šalies kultūros laukas valdininkų nėra suvokiamas iš esmės, imama reikalauti įvairiausių antikorupcinių žingsnių, ir taip ribojamas solidus ekspertavimas, įvairios iniciatyvos.
– Pereikime prie kultūros ministro institucijos. Kai tai yra viena mažiausiai finansuojamų ministerijų Vyriausybėje, gali atrodyti, kad ši pozicija tėra pliuso užsidėjimas deklaruojant, kad tokią ministeriją turime. Kiek iš tiesų kultūros ministro pozicija turi įtakos formuojant realią kultūros politiką Lietuvoje?
– Sakyčiau, kad atsisakyti šios ministerijos būtų absurdas, ir ne vien todėl, kad egzistuoja jos kuruojamas didžiulis valstybinių kultūrinių įstaigų tinklas. Taip būtų sunaikinta tradicinė europinė kultūros kūrimo sistema. Bet ministerija turėtų matyti ne tik tai, kieno steigėja ji yra. O kalbant apie ministro įtaką, tai politikai būna įvairūs – vieni turi daugiau galios, kiti mažiau. Viskas priklauso nuo ministro asmenybės, charizmos. Iki šiol girdime įvairių legendų apie Prancūzijos kultūros ministrus André Malraux, Jacką M.É.Langą, sužinome, kad, tarkime, Kanadoje Vyriausybė staiga meno tarybos finansavimą padidina dvigubai, Estijoje prie vieno ministro kiekvienas Vyriausybės posėdis pasibaigdavo žodžiais „Kultūra yra svarbi“. Kitur tiesiog tyliai ramiai prabūnama kadencija, geriausiu atveju padidinant kultūros darbuotojų atlyginimus, kad jų nesuvalgytų infliacija, ir tiek.
– Kaip kultūros politika Lietuvoje pasikeitė per pastaruosius 10 metų? Kokios naujos iniciatyvos buvo ypač naudingos, o kokios buvo žingsnis atgal?
– Pagaliau buvo atkreiptas dėmesys į regionus. Šis judesys buvo teisingas, tačiau greitai tapo fasadišku: pinigai į regionus dar nereiškia automatiškai ateinančios kultūros. Sakykime, Tolygios kultūros raidos programa LKT yra gera, bet vis dar matome per daug stagnacinių elementų. Nevyriausybinės organizacijos vis dar sunkiai pripažįstamos, kai kur net nepretenduoja į šią programą, nes daug kur ekspertais dirba savivaldybių, kultūros centrų darbuotojai, labiau palaikantys savas tradicijas. Bet programa koreguojama, tikimasi, su laiku tobulės. Tačiau problema vis dar tebėra profesionalaus meno, ypač iš valstybinių įstaigų, pasiekiamumas, ir čia jau neabejotinai Kultūros ministerijos prerogatyva tuo rūpintis.
Šiuo metu laukiu savivaldybių kultūros indekso pristatymo. Jo rezultatai jau dabar kelia kai kurių merų pasipiktinimą. Bet manau, būtų klaida reaguoti į bendrą indekso skaičių ir vietą lentelėje, – tada, ko gero, Neringos savivaldybė turėtų labai nudžiugti atsidūrusi pirmoje vietoje ir liautųsi kreipti dėmesį, kad vėsesniais sezonais ten beveik nieko nevyksta.
Anksčiau dar buvo galima projektus teikti keleriems metams, o šiandien apie tai nekalbama, nes darosi beveik neįmanoma jų vykdyti.
Politikai per praėjusius rinkimus nusitvėrė frazę „Nevyriausybinės organizacijos“ ir pradėjo vartoti savo rinkiminėse programose. Bet to ir pakako. Vienas pavyzdžių – vykstanti mokesčių reforma, kurioje individuali veikla vertinama visiškai nepalengvinant menininkams jų egzistencijos. Nepaisant to, nevyriausybinės organizacijos jau yra girdimos, jos yra sustiprėjusios ir toliau stiprėja, nepaisant „gydymo“.
Dar verta atkreipti dėmesį, kad menininkų gyvenimus ypač apsunkino sugrįžimas prie biudžetinių metų, ši Vyriausybė ryžtingai palaidojo trejų ketverių metų biudžeto planus, kuriuos anksčiau taip propagavo buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Anksčiau dar buvo galima projektus teikti keleriems metams, o šiandien apie tai nekalbama, nes darosi beveik neįmanoma jų vykdyti.
Apibendrindamas – matyčiau pavojingą tendenciją, kad vietoj decentralizacijos, pagarbaus atstumo ir vis didesnio pasitikėjimo kultūros žmonėmis Lietuvoje daugėja kontrolės, centralizacijos ir nepasitikėjimo.
