... nors, po teisybei, nėra jis toks mielas, kai galvoji – jei galvoji apskritai – apie kultūrą, nes čia jos stipriai sumažėja, tik iš tolo ji graži, o čia lieka tik teisė, biurokratija ir pinigai, kurių taip jau visiems reikia, kad nors atidaryk kokią kasą ir dalink ne tiek menininkams, kiek jų draugams ir giminėms politikams, kurie ne tiek nori geriau gyventi, nes jau ką turi tai turi, negink dievo medin, bet gal labiau trokšta rodyti savo valdžią, kad ir kiek jos nėra, betgi svarbu pasakyti kokiame koncerte – štai aš išplėšiau paskutiniu skambučiu tuos keletą tūkstančių tai maladiec gerai sugrojai nieko nieko susirokuosim – arba ką jūs ką jūs nėr už ką visi čia mes dėl kultūros – nors nieko tu iš tiesų neišplėšei, bet girtis ir svarbintis neuždrausi, ir taip kone kiekvienas, jau kaip robotai kartoja tas pačias elgesio taisykles ir modelius, nesu gi kvaiša, kad nesuprasčiau šitų žaidimų, vis dėlto universitetą baigiau ir dar filologiją, tai gal kiek tuokiu ne tik literatūroje, bet ir kultūroje in general, taip ir bendraujame per galias, teisę ir įsakymus, užuot normaliai būtų leista kitiems dirbti, tarnautoja pati jaučia, kad šiandien ją užnešė, bet juk galima sau tai kartais leisti, ar ne, šypteli, juk atsakinėju į gal kokį trisdešimtą laišką, kaip jau čia tai pavadinsi, normaliai tai vadinasi arba diagnozė, arba sabotažas, o čia gal rūpinimasis, nors tas rūpestis tai toks, kaip šokimas ant kitų kaulų, savo nieko nedaryti ir tik trukdymu teigti, kad dar kažką gali, kad apskritai esi, tai kaip postai feisbuke, tik ir ten kažkokia yra sveiko proto kultūra, keturi postai per dieną – dar rūpintojėlis, o jau penktas – ir virsti pajacu, gali Rigoletą dainuoti, beje, galvoju, ar jūs dar patrauktumėte, juk kadaise buvo neblogai, bet tas kadaise – iki jūsų ir Katkaus karjeros televizijoje, kai bandėte jos kultūrą savimi kelti, bet išėjo atvirkščiai, vienas farsas, bet kad juo pernelyg daug kas šiandien virsta, tas operhauzo vadovų konkursas nukeltas irgi grynas farsas tapo, vieną dieną vyksta, kitą ne, vieną kažkas kažką slapto žino, kitą jau pamiršta, po to konkursas įvyksta, tik niekas netinkamas, ir tada vėl visi į teisę pasineria ir į praeitį, kas kada neteisėtai buvo atleistas ar paskirtas ir gal rasime kokių nors teisinių kabliukų, o juk kokia ta teisė, juk ir mažvaikiui aišku, kad Kėvišas kai kreipėsi į ministeriją gero patarimo dėl sūnaus koncertų, tai ir gavo tą, kurio norėjo, tai gal dabar jis tos anos teisės ir nepažeidė, tik kad ji visa aplamai kreiva buvo, tarsi jam pačiam būtų buvę neaišku, kad kai sėdi viename poste, tai gal jau susimilk susiturėti nuo dalybų giminėms, čia kaip kreiptis į mafijos bosą, ar galiu paimti duoklę iš šitos gatvės, tai gali, sakys, bet kai bosą po metų pakeičia policininkas, tai kuria teise vadovausimės?
Ir apskritai kai pagalvoji, tai kodėl čia vienam teatrui tiek svarbos, tarsi jis mūsų kultūrai ką nors ypatinga reikštų, va rinko į Panevėžį, rinks į Kauną, ir nieko, tyla, lyg ten žmonės negyventų, lyg nekurtų, o operhauzui tai aukščiausiais skaidrumas su prokuratūra priekyje, lyg būtų skirtumas, kaip tą „Gulbių ežerą“ pašoks, nors iš tiesų tik pinigų kiekis tą svarbą apibrėžia, o ir gulbių ežerą pamatysime tik aplink Trakų pilį su kitais rusiškais baletais, niekas jo dabar nei šoka, nei, ačiū Dievui, per teliką rodo, nes jau nemiršta generalisimai kas mėnesį, nors kai pagalvoji, galėtų ir numirti, nes dabar atrodo, kad visi mes Rusijai gyvename, tik ir rūpi, ką Kremlius pagalvos ir kuo pasinaudos, va nuėjau į parduotuvę batelių pirkti ir nežinau ar juos pirkau sau, ar Rusijai, tai čia jau cenzūra aukščiausiu lygiu, Vanagaitė, aišku, irgi užlenkė, nerauk rūtų, bet ir alma litera ne kitaip, ir vėl visi galai susieis į teisę, gal kokį šmeižtą pripaišys, nes kai kultūros trūksta, tik teisė ir belieka, – aš tik paklausti, sako, norėjau, rašytoja atseit, tik pirma iškoneveikia, išniekina, o jau tada klausia, įdomu, kas būtų, jei aš jos paklausčiau – atleiskit jūsų tokia sulamdyta purvina suknelė lyg iš labdaros dėžės traukta ir pati nekaip atrodote gal su sveikata prastai bet va noriu paklausti ar vakar buvot tame nuostabiame koncerte, – įdomu, ką pasakytų ir ar atsakytų išvis, nu, bet jau isterija visų tai dieve dieve, gal ir pilietinė, nežinau, bet ramybės čia visiems reikėtų palinkėti, o dar su tuo Zurofu susidėjo, na bet širdžiai neįsakysi, tiek kilometrų po tas žudymų vietas pravažiavus nežinia ką gali įsimylėti, ir čia ne juodas humoras, pati jau į tėviškę važiuoju pro tris greitį ribojančius ženklus ir du žudynių, o va sovietinis kareivėlis su automatu kaip stovi kapinėse, taip stovi, tai kuri čia, mūsų teisė ar kokios kitos šalies ir kada mes tai išspręsime, ne dvigubus, o keturgubus standartus taikydami ar, tiksliau, naujus kiekvienam kampui, atsakykite man, gerbiamas Seimo nary, kaip jūs tai išsprendėte per savo kelias kadencijas...
Štai net naują etikos kodeksą valdininkų, tai yra savo pačios kultūrai įteisinti surašiau, nesusipratę žurnalistai keikė, kodėl čia neva išvardinta tai, kas visiems ir taip savaime suprantama, tik idiotui neaišku, kad reikia būti mandagiam ir negerti darbe neprotokolinio alkoholio, bet tada aš jiems pasakyčiau, kad patys esate idiotai ir pamiršot, kokioj šaly gyvenat, kad ir dešimt dievo įsakymų seniai surašyti, o mes vis dar baudžiamąjį kodeksą tobuliname, juk nenubausi už šešto ar devinto nesilaikymą, o bausi už du šimtai devyniasdešimt pirmą prim ir pan., konkrečiai, nes abstraktybės visą kultūrą nuveda po velnių, va pasakiau ir žinau, kad uždrausčiau lietuvių kalboje vartoti žodį visas ir visi, nes ištarei ir pamelavai iš karto, prisidengei kažkokiais visais ir keli triukšmą, kad nepatenkinti visi, nors iš tiesų tik tu vienas vienintelis, todėl ir rašau jums atsakymą apie jūsų pačių giminių ryšius su įstaigomis, kuriomis nesakykite, kad nesirūpinate, čia jau mūsų, taip sakant, atsakomasis ėjimas, empire strikes back, kai sako, tada jūs galėsite knistis po mūsų sąsajas, mes po jūsų, tekinsim žiniasklaidai, tie po mėnesį kitą burnose volios ir apčiulpinės tai, kas apskritai neverta dėmesio, nieko čia tokio, tai nėra pavojinga, viena kita operos arija atostoginiams Jūrmalos rusams – ne tėvynės išdavimas gi, gal net jie praturtėjo dvasiškai jūsų paklausę, šalis dėl to nesugrius, tik kad kultūra nusikelia į turgaus lygį, kaip Gedimino prospektas vasaros sekmadieniais virsta kaimu, taip ir mes žaidžiame tuos galių žaidimėlius, save teigdami kaip dar gyvus ir atseit dirbančius, nors ir tiesų save kaip persiprašant kultūros žmones laidodami, nieko, menininkų kalnelis visus priims, jau naclaureatus tai tikrai, tik ar tada būsime patenkinti kaimynais, kurie lygiai taip pat kovėsi ne už kokią laisvę, bet prieš vienas kitą, galėtų būti geras spektaklis iš jų monologų, vieną tokį kadaise mačiau, tik buvo prancūziškas, mes dar prie to nepriėjome, nemokame taip galantiškai, bet gal kada išdrįsime, kaip vis dėlto pamažu pradedame drįsti pravėdinti nekokias savo antklodes, tik štai baigdama laišką galvoju, kad mieliau jums paskambinčiau ir susitikčiau, pasikalbėtume apie mokyklas, apie kultūrą iš esmės, o ne teisę detalėse, ir jūsų nuostabai nieko iš jūsų neprašyčiau, tik gal pasiūlyčiau mums kiekvienam, lietuviškai šnekant, užčiaupti koseres ir pradėti bent jau netrukdyti vieni kitiems, kad ir kaip man šitas kabinetas mielas su vaizdu į parkelį, kuriame vėl greitai stovės koks nors nesusipratimas vietoj paminklo, nes vėl įsijungs viena grupė prieš kitą, verks apie kultūrą ir ateities kartas, o realiai statysis kolektyvinį antkapį sau, lyg to kalnelio būtų negana, bet nieko, dar kol kas tarp paminklų praeiti galima, o kai Lietuva tuštėja, tai ir erdvės daugiau, viskas, lekiu parašo, gal dar neišvykus kur į vyriausybę...
