Galima neabejoti, tas kitas kartas bus. Nes tai jau virto sistema. Ne taip seniai buvo užsipultas Mariaus Ivaškevičiaus romanas, šiandien Dainiaus Liškevičiaus performansas. Ir patys autoriai. Už praeitį. Nors visai nesvarbu, už ką ir dėl ko – visada yra už ką, nes, kaip teigė vienas blaiviausių pasakymų per visą komentarų tvaną, – kai nori mušti, lazdą rasi. O čia dar menininkas tapo įkaitu ir įrankiu vienyti pasekėjus.
Problema ne mušeikos, jų irgi visada bus, bet – kaip į tai reaguoja teisėsauga. O jos paskelbtas šiandienos verdiktas nėra guodžiantis: byla nutraukta dėl senaties, o ne dėl to, kad kaltinamas menininkas už meno kūrinį. Jei tas performansas būtų atliktas prieš trejus metus, šiandien menininko vaduoti rinktumėmės prie kurios nors sulaikymo įstaigos. Nors iš tiesų nesirinktume, toliau putotume laiškais, kuriais, kaip kai kas sako, problemos nesprendžiamos. Gal ir teisingai sako.
Žodis „sistema“ paprastai nukelia mus į Kafkos ir Orwello pasaulį. Sistema įvardijami jie – svetimi, nejautrūs, žmoniškumą knežinantys valdžios vikšrai, savigarbą išmušantys biurokratų koridoriai. Šįkart jie patys atrado senaties terminą ir atsikvėpė – tai juk kur kas lengviau nei bandyti aiškintis, kas yra menas, kuo jis skiriasi nuo gyvenimo, o Liškevičius nuo Orlausko. Ten pasiklysi, o teisė išlaisvina.
Bet sistema yra viena, ji sukurta bendrai visų, ir pravartu būtų pasiaiškinti, kodėl teisėsauga iškart nepasakė, kad tai ne jos sritis, kad menininko tariamas nusikaltimas nėra tikras nusikaltimas, o fikcija nėra tikrovė. Arba, jei nemato skirtumo, turėjo pagrįsti, kodėl tuomet nekelia bylų visiems aktoriams (ir tam pačiam Orlauskui-Zakarauskui) už atliktus niekšelių vaidmenis kine ir televizijose. Istorija liudija, kad net viduramžiais teisėjai jautė šias ribas ir į kalėjimą kelioms dienoms saliamoniškai sodindavo valdžią įžeidusią lėlę, o ne lėlininką: žaidimas buvo sąžiningas, ir aktorius tam laikui likdavo be įrankio uždirbti pinigus.
Todėl klausimą gręžiu į kitą pusę: kodėl didžioji dalis tautos tik šiandien sužinojo apie „Kliaksą / Restartą“, nors performansas buvo sukurtas prieš 20 metų, o įrašas anaiptol neslėptas bankų ar kolekcininkų saugyklose? Kai jis buvo pirmąkart parodytas, besipiktinančių buvo nelyginamai mažiau, šiek tiek jų piktinosi ir prieš porą metų MO muziejaus parodoje. Bet muziejus – ne gatvė, o erdvė veikia. Tai – ir vienas meno kūrinio gimimo principų, kad ir kaip tam bandytų priešintis istorijos nežinantieji: meno kūrinį sukuria (ir) institucijos, ne vien menininkai.
Menotyrininkė Agnė Narušytė neseniai kone pasekundžiui išnarpliojo to performanso prasmių vingius. Ir čia galiu savo pavyzdžiu pastebėti, kaip siaurėja ir individualėja kūrinio suvokimas. Žiūrėdamas Dainiaus Liškevičiaus kūrinį niekad nebrėžiau paralelių su sovietine animacija, filmuku „Mes ieškome juodulio“ (t.y. dėmės, rus.– kliakso). Gal nesiejau pirmiausiai todėl, kad niekada jos nemėgau. Antra, nesu skaitęs ir tokių detalių kūrinio interpretacijų, jei jų buvo, nors kultūrinę spaudą seku. Bet tikrai galėjau praleisti. Man pakako pagrindinės žinios, užduoto klausimo apie valstybės, t.y. mūsų, požiūrį į Kitus. Logiška, kad kitam žiūrovui pakaks ir vieno kadro, veido nusivalymo scenos, ypač jei ji parodoma tam tikrame kontekste. Tada jau galima ir vėzdą traukti, nes anaiptol ne kiekvienas ims aiškintis, pasak menotyrininkės, „sunkiau iššifruojamą intertekstualią kalbą“. Koks gali būti intertekstualumas, jei teksto nesupranti?
Kalbant apie meno suvokimą, galima prisiminti ir kitą kūrinį, pusę tautos erzinantį, bet vien dėl aršių kasdieninių diskusijų pagrįstai gavusį Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Kalbu apie Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Bet kaip į ją reikėtų žvelgti – to geriausią išaiškinimą, kiek teko matyti, pateikė ne menotyrininkai, ne kuratoriai, o Vilniaus gidė.
Koks gali būti intertekstualumas, jei teksto nesupranti?
Simptomiška, nes gidės profesija yra bendrauti su žmonėmis. Ne (vien) su menininkais ar menotyrininkais. Jos dėka istorija, architektūra ir kiti šalies tapatybės ženklai priartinami prie žiūrovų. Kūrinys, kurio nepasirūpinama pristatyti, rizikuoja likti saugiame vakuume. Kaip startuolio produktas ar pasaulinis išradimas, kuriuo galima tyliai didžiuotis, bet jis taip ir nebuvo ištrauktas iš direktoriaus stalčiaus. Prekė, iš bazės neatvežta pirkėjui. Paradoksas, kad daugelį metų gyvendami reklamos ir informacijos apsuptyje meno pasaulio žmonės šią realybę ignoruoja, lyg aiškiai žiūrovams pateikti informaciją būtų žeminantis veiksmas. O tai ir yra viena svarbiausių aptariamos sistemos dalių: gebėjimas kalbėti apie meną.
Tai taip savaime suprantama, kad net būtų keista svarstyti apie tai šiandien – juk kūriniai pristatomi, vardai ir medžiagos parašomi, net mintis pateikiama. Bet kaip? Ir tada geriausia užeiti į parodą ir atkreipti dėmesį į tai. Arba asmeniškai prisiminti, kiek kartų nuo meno kūrinio eidamas penkis metrus iki jo etiketės (dar reikia surasti ją) ir pamatęs užrašą, supratai, kad ir vėl veltui ėjai, lanksteisi, norėdamas kažką įskaityti prietemoje.
Dabar vykstančioje 14-oje Baltijos trienalėje įdomūs ir aštrios tematikos darbai (sienos, LGBT+ kultūra, postsocialistinių šalių valdžia ir jos sprendimai) sulaukia katalogo tekstų, kurie ne tik supainioja žiūrovus, bet net bando atbaidyti juos nuo noro suvokti.
Iš parodos katalogo – gido: „Tyrinėjant nejaukius peizažus ir architektūrines trintis, atsiradusias čia per pastarąjį dešimtmetį, filme stebima, kaip, įgyvendinant periferinius geoinžinerijos projektus, pasireiškia operatyvinė stambių infrastruktūrinių investicijų logika“. „Šiomis skulptūromis dekonstruojama homogeniško identiteto samprata. Pastarasis tikrovėje atsiranda per sudėtingus simbolinius ir kultūrinius procesus, kurie nuolat (re)konstruojami ir dėl kurių nuolat deramasi“. „Užimdama šią tarpinę būseną, Haliti meta iššūkį humanistinėms perspektyvoms ir jų viršenybei vaizdavimo bei abstrakcijos atžvilgiu“.
Galima būtų spėlioti, kas šių tekstų tikslinė auditorija, bet panašu, kad jie rašyti tarsi bijant pasakyti paprastai, ir kuratorius galbūt rašė savo kolegoms. Todėl rezultatas akivaizdus: nors trečiadienis – nemokama diena Šiuolaikinio meno centre, didelėse salėse buvau vienas. Nes tikslinė auditorija, matyt, jau apsilankė atidaryme. Suprantu, kad karštis, kad vasara, kad žmonės pajūryje... – bet tokią situaciją rasime bet kuriuo ne parodos atidarymo metu jau ne vieną dešimtmetį. O ŠMC, kaip šiuolaikinio meno flagmanas, tuos dešimtmečius ne tik skatino ir pristatė daugelį šiandieninių menininkų (Liškevičių taip pat), bet ir kūrė madas taip pristatyti meną. Lyg pabrėžtinai atsiribojant nuo „nesavos“ publikos. O kad įmanoma kitaip, be įmantriai abstrakčių pasažų ir įdomiai, nesitėškiant veidu į visus gąsdinantį popsą – argumentų pateikia aibės vakariau nuo Lietuvos įkurtų galerijų. O jau ir pas mus.
Mūsų galerijų salės taip pat neretai išduoda „rūpestį“ lankytojais. Vien apžvelgus erdves matome etiketes, priklijuotas taip, kad jas įskaityti reikia papildomo apšvietimo, tenka pasilenkti, vėl grįžti prie darbo, – akivaizdu, dizaineriui buvo svarbiausia bendra salės estetika. Tai anaiptol nenauja, muziejų tyrinėtoja Linara Dovydaitytė vienoje laidoje minėjo „Nuovargį muziejuose“ – 1916 metais Benjamino Iveso Gilmano straipsnį ir užfiksuotą lankytojų choreografiją – kokias pozas jie sukuria norėdami perskaityti pavadinimus. Tai buvo prieš 100 metų, bet šiuolaikinis menas pristatomas taip dar šiandien. Panašu, kad Josepho Beuyso frazė „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“, anksčiau švytėjusi ŠMC bare, o vėliau perkelta ant Centro sienos, pačių vadovų nebuvo suprasta Beuyso prasme – kaip menininko misija diskutuoti, ginčytis, kalbėtis su visuomene.
Kita sistemos pusė yra mokykloje. Per 30 metų menas taip ir netapo integralia švietimo dalimi. Net šįmet buvo siūloma šokį ir teatrą išbraukti iš privalomų pamokų sąrašo, vėliau – priskirti šokį fizinio parengimo pamokoms. Taip švietimo sistemos vadovai akivaizdžiai pademonstravo, kaip jie supranta meną ir jo poveikį žmogui (keista, kad dailės ir muzikos nesiūlyta integruoti į namų ruošos pamokas – glazūruoji teptuku bandelę ir niūniuoji sau). „Kultūros pasas“ su itin menkais pinigais (išeitų kokie du spektakliai ar koncertai per metus) tampa iškreiptu rūpinimusi kultūra, o ne tinkama sistema pripratinti prie meno.
Ir tai tęsiasi 30 metų, per kuriuos gimė ir subrendo nauja karta, šiandien pati sprendžianti meno ir menininko likimo klausimus, sėdinti biurokratų ir teisėsaugos kabinetuose. Nuveikta gyventojų kultūrai ir meno supratimui stebėtinai mažai. Nes jei buvo veikiama, tai pirmiausia menininkams, įstaigoms, statybų sektoriui – bet ne visuomenei. Lyg Kultūros ministerijai artimesnė būtų ne Švietimo, o Socialinių reikalų ministerija.
Vizualiojo meno sritis gerokai skiriasi nuo teatro, kino, literatūros, kurias suvokti nelyginamai aiškiu, nes jose vyrauja žodis, veiksmas. Suprasti pirmąją tenka sudėtingesnės užduotys – dešifruoti, perprasti koncepcijas, atpažinti kontekstus, provokacijas. Todėl pirmiausia svarbu visa tai deramai pateikti – ne kaip savaime suprantamus dalykus, nors jie tokie ir rodytųsi. Antraip galimos auditorijos lauks tik išgąstis ir atbaidymas, o po to ir natūralus atsakas – tuščios salės. Po kurių kitas žingsnis tampa logiškas – nesuplanuoti teismai, dar vienas performansas. Nors politiškai aštrų meną kuriantieji visame pasaulyje patys turi žinoti, kad į sąmatą privalu įrašyti ir teisininko paslaugas.
Tai anaiptol nereiškia, kad tinkamai parengti parodų gidai ir kita privaloma meno kūrinio palyda, populiariai pateiktas menotyrinis tekstas, išspausdintas ne kultūros savaitraštyje, kur vieni rašo laiškus kitiems, o dienraštyje (dar viena svarbi erdvė ir tema!), – kad visa tai apsaugos menininkus nuo teismų. Bet kritinė besipiktinančių masė gerokai sumažėtų, o teisėsaugos pareigūnai jau reaguotų kiek kitaip. Gal taptų net šiek tiek nejauku kelti bylas ar skelbti verdiktus dėl senaties, taip išviešinant savo nesigaudymą. Tik tam jau šiandien reikia spausti kitą kompiuterio mygtuką – „Restart“, kaip jau patys supratote.
