Nors mums artimesnė graikiškoji krisis reiškia lemiamą tašką, pasirinkimą į vieną ar kitą pusę (tai stebėtinai atspindi lietuviškas „kryžius“), šiame amžiuje baugu sustoti. Todėl pseudokiniška prasmė tapo kūnu. Situacija išnaudojama į visas puses, ir tobulėjimas akivaizdus, – per porą mėnesių, kurie turėjo mus sustabdyti, nueita daugiau nei per kokius septynis metus.
Vargu ar kada būta tiek akcijų ir iniciatyvų, o diskusijos ir protestai pavyzdingai kyla „iš apačios“, ne partijų ar užsienio propagandos surežisuoti – šiuos lengva atskirti iš bukos režisūros ir noro sukiršinti. Dėl viso to kalta savitaiga. Prezidentas prieš metus pakalbėjo apie gerovės valstybę, o mes ir patikėjome. Jei krizė yra galimybė, o valstybė turi rūpintis, – tai ir ištiesė verslas ranką į valstybės finansus, o paskui jį ir visi kiti. Nes patys tuos pinigus sunešėme, nes valstybė esame mes. Tarnai ministrai (lot. minister – tarnas, patarnaujantis) suprato, kad jie nėra valdžia, nors ir labai to gviešiasi, bandydami užčiaupti burnas kaukėmis. Bet palyginus visuomenės ir jai tarnaujančių, t.y. vyriausybės elgseną per krizę šįmet ir prieš 10 metų, galima matuoti demokratijos ir pilietiškumo slinktis. Kone tektonines, pasiplokime sau.
Institucijos ėmė kalbėtis, kai kurios net pačios parodė iniciatyvą paprastinti biurokratiją, atsivėrė įvairioms visuomenės grupėms kaip dešimtmečiais ignoruotiems pasauliams. Nelyg pripažino, kad Žemė yra apvali. Žinoma, kai kur tai liks momentiniais, kai kur – simboliniais gestais, kai kas sustingo pačioje gesto pradžioje (paradoksaliai – kompensacijos verslui, kuris, regėjosi, turi tiek lobistų!). Dabar svarbu pastebėti ir išlaikyti tai, kas atsivėrė kaip galimybė, t.y. kaip įrodymas, kad tai galima, kad sveikas protas neprieštarauja įstatymams, kad dėl jo nebus nubaustas valdininkas, bijantis visko nuo savo boso iki savo atspindžio veidrodyje. Kafkos kaukės vienoje vietoje pasitraukė, kitur suvešėjo.
Žodis „atvėrė“ traukia už liežuvio „Pandoros skrynią“. Iš tiesų – ąsotį, Erazmo Roterdamiečio klaidingai išverstą į skrynią. Šiandienos pasaulyje viena blogybių, pasklidusių iš ąsočio, būtų ne ligos ir ydos, bet įvairovė – žmonių ir jų nuomonių. Vienas didžiausių nesantaikos šaltinių, kuriam netinka instrukcijos ar jų net nėra, nes vadovaujamasi sava galva ir improvizuojama, nes stebimi kiti ir čia pat mokomasi juos suprasti. Įvairovė – nuo apreiškimų mokslo srityje iki sąmokslo teorijų, nes reikia kažkuo tikėti.
Kultūros sferoje Pandoros ąsočiai buvo atidengiami kasdien. Naujos grupės, organizacijos, biurokratams negirdėti vardai, trys protesto akcijos per dieną, pareiškimai, kad anų kultūra yra ne ta tikroji. „O negalima būtų jums, kultūrininkams, susitarti?“ – iš tarnautojų lūpų nuskamba frazė, kartojama visus demokratijos dešimtmečius. Juk politikai nieko negali padaryti šiame lauke, kai kultūrininkai nesusitaria. O negalima – norisi atsakyti – susitarti Žemės ūkio ministerijai su Sporto departamentu, nes abiejose srityse naudojami raumenys? Susisiekimui surasti santarvę su Ryšiais ir Krašto apsaugai pasidalinti su Švietimu? Nes visi kažkaip yra susiję ir turi bendrų vardiklių. Politikas, prašantis skirtingų grupių susitarti, kartu visiems praneša apie savo bejėgystę, neišmanymą ir nesuvokimą, ką jis čia daro. Nes politiko darbas ir yra moderuoti, derinti. O kas bus, jei dvi grupės susitars? Ar bus priimtas jų siūlomas įstatymas, nebus kreipiama dėmesio į kitas penkias?
Krizė kultūros sferoje tapo švente. Pinigų lietumi į skirtingus ąsočius. Ar liks bent proporcija to kitąmet – nesvarbu, Vyriausybė norėjo ištarti, jog esame dosniausi iš Baltijos šalių.
Krizė kultūros sferoje tapo švente. Pinigų lietumi į skirtingus ąsočius. Ar liks bent proporcija to kitąmet – nesvarbu, Vyriausybė norėjo ištarti, jog esame dosniausi iš Baltijos šalių. Tik problema, kad kitur tokios lėšos buvo skiriamos kasmet, kad jau seniai kitur sutvarkyti ir valstybiniai teatrai, ir nevyriausybiniai inkubatoriai. O 13 milijonų, įlietų į Kultūros rėmimo fondo ąsotį, yra seniausiai subrendusi suma, jei kalbame apie kokybiškesnius kūrinius, palaikomas meno organizacijas, svarbių užsienio spektaklių ir koncertų gastroles (mūsų visų šalies festivalių biudžetai – 1,2 mln. Eur! – prilygsta gal tik pusei vieno Vidurio Europos festivalio, patylėkime apie turtingiausius, matuojamus dešimtimis milijonų). Apmaudžiausia, kad tai suvokta kaip išimtis iš taisyklės, Kultūros ministerija pareiškė, kad kitąmet teks grįžti vėl į tą „normalų“ gyvenimą, kuris reiškia tuščio stalo dietą.
Laimei, pandemija – tik taip buvo rasta lėšų atnaujinti sienoms ar byrančioms čerpėms, ir jei kas piktinasi, kad lėšos nukeliavo ne meno žmonėms, piktinasi negavusieji: tie milijonai statyboms niekaip nebūtų perėję į kūrėjų kišenes, nes jų paskirtis investicijų programose buvo seniai numatyta tik mūrams. Tai nėra blogai, nes per tą statybos sektorių, kuris neišvyks kitur, nubyrės mokesčiais ir kitoms sritims, taip pat ir kultūros žmonėms. Nėra blogai ir tai, kad pagaliau galbūt teatre nebus šalta, o bibliotekoje įjungtas karštas vanduo. Tik tų investicijų sąrašas išduoda daug įvairovių, ir tai dar viena valstybinės pandemijos skrynia: sužinai, kad negirdėtam muziejukui įvesti internetą kainuoja 30 000 Eur; kad prieš dešimtmetį pabaigęs kapitalinę rekonstrukciją Nacionalinis Kauno dramos teatras vėl imsis jos – beveik už pusę milijono; kad nacionalinė M.Mažvydo biblioteka turi bazę „kvalifikacijos kėlimui“ Pakretuonėje, kuriai reikia remonto; kad Klaipėdos dramos teatras niekaip negali per metus uždirbti 8000 Eur... Todėl jie visi savo dalies paprašė iš Vyriausybės. Ši davė, nes proga auksinė: pirma, vistiek reikės skirti, tai geriau ne po metų kitų, kada nieko iš pastato neliks, o dabar, kai – antra – rinkimai.
Norėdamas išlaikyti nepriklausomybės stilių, Prezidentas sukritikavo šį žingsnį, pavadinęs tai statomu „sarkofagu kultūrai“ – ir pasakė tai ne iš prabangios buvusių Menininkų rūmų menės, o atvykęs į Oskaro Koršunovo teatrą, kuris neturi jokių normalių sąlygų repetuoti, bet irgi linkčiojo Prezidento frazei. Abu pasireklamavo net neužsimindami apie stulbinančias (20 kartų) finansavimo disproporcijas tarp valstybinio ir nevyriausybinio scenos menų sektoriaus, apie tai, kad nevyriausybinių scenų per 30 metų buvo pastatyta viena – Klaipėdoje. Kita, Vilniuje, dešimt metų stovi nebaigta (atidaryta, beje, per aną krizę). Pasireklamavimas virto grynu nesusipratimu, ir čia, logiška, į kritiką sureagavo visą karantiną iškilmingai tylėję valstybinių institucijų vadai – nes padvelkė pavojumi netekti anksčiau ištraukto aukso šaukšto.
„Kultūros statybos“ po kultūros vėliava subūrė ir pramogų verslo atstovus – o kas jiems tos bibliotekos ir salės keliems šimtams, kai reikia tūkstantinių minių! Nutraukta Nacionalinio stadiono pradžia – štai kur jų tikroji netektis! Ir jiems buvo atriekta – iš mokesčio už autorines ir gretutines teises daugiausia gavo tie, kurie daugiausia ir sunešė, tad Antanas Jasenka gali džiaugtis atsistojęs greta Ryčio Cicino, o Vaiva Grainytė – prie Monikos Pundziūtės–Monique.
Ir tai yra bene didžiausia slinktis, kai popkultūra ne tik įsileidžiama į kultūros finansų iždą, bet ir pripažįstama svarbia veikėja. Ar galima tai paaiškinti humanistiniu siekiu pastebėti visus, ar tik banaliuoju – reikia liaudies balsų, ir tam niekas taip nepadės, kaip popkultūros sektorius? Šis vieną dieną įkuria asociaciją, kitą – jau sėdi už ministerijos stalo su Nacionaline filharmonija ir svarsto kultūros gelbėjimo planus! Nors, patys atvirai prisipažįsta, jie yra patyrę verslininkai, ir garbė jiems, pildantiems ne tik savo kišenes, bet ir mokesčiais – biudžetą. Kam tada kreipti dėmesį į varginguosius menininkus, nepriklausančius valstybės institucijoms, kurie 30 metų beldžiasi į institucijų duris. Kultūros ekologija tebegrindžiama darvinistiniais metodais.
Pandemija į mūsų ąsočius įliejo ne tik lėšų, bet ir supratimą, kad kultūra yra nevienalytė, grupių interesai radikaliai skiriasi, ir kad ne vien menas yra kultūra. Tačiau šis žodis tapo tiek tąsus ir slidus, kad ima nereikšti nieko. Galima šnekėti ir apie kultūrą prie pietų stalo ar tatuiruočių kultūrą. Bet jei kalbame apie valstybinį finansavimą, turime apsibrėžti pokalbio ribas ir klausti, ko visuomenė nori iš kultūros – suklestėti ekonomiškai? Spręsti socialines ir laisvalaikio problemas? Šviestis ir auklėtis? Kelti širdis aukštyn? Mąstyti kritiškai ar apskritai mąstyti? Ar paplepėti prie maisto kultūros?
Į šią neskelbtą, bet realiais sprendimais grindžiamą diskusiją itin laiku įsijungė rašytojas Mario Vargas Llosa („Kultūros barai“, 2020 Nr.5). Ir mūsų kontekste atrodo naiviai konservatyvus, nes vargu ar šiandien kas gali tarti tokius žodžius Lietuvoje: „Kultūra, ne tik šokiruojanti, patraukianti dėmesį, bet ir verčianti nerimauti, kritiškai mąstyti, kad nesijaustume tokie sutrikę būties akivaizdoje, yra daug pranašesnė už pramoginę savo atmainą. Nesu nusiteikęs prieš spektaklio civilizaciją, ji man patinka, savaip netgi žavi. Tačiau jei kultūra yra tik pramoginis spektaklis, nesistebėkime, jei dvasios ramybę pakeis konformizmas, rezignacija ir pasyvumas.“
Nobeliato kalboje skamba tokie žodžiai kaip jautrumas, aukštoji kultūra, dvasinė tuštuma, humanizmas ar kritiškumas. Žodžiai, kurių nerasime mūsų įstatymuose, o atsidūrę prikurtose šalies vizijose jie kelia žiovulį. Nes ten jie – fasadiniai, jokie, kaip ir frazės, kad viską reikia susiskaičiuoti ir pamatyti, kiek kultūra pagamina BVP, – kieksyk per dešimtmečius tai girdėta? Ir koks skirtumas, jei rezultatas bus 3,6 ar 5,14 proc.? Kas toliau?
Kai kultūra imama matuoti BVP šaukšteliais ir painioti su ekonomika, situacija liudija kultūros lauko rezignaciją. Dar vienas žodis iš garsaus rašytojo žodyno. Iš iki-liberalistinės mamutų eros. Mario Vargas Llosa ją dar, matyt, prisimena, ir reikia būti nobeliatu, kad galėtum vėl vartoti tokias frazes ir nebijoti. Ne skaičiuoti, o bandyti grąžinti esmines prasmes – žodžiams, o per juos ir reiškiniams.