Išguldžius pasaką šių dienų šalies strategijų kalba, veidrodėlis atsigręžia į mus visus drauge: kuriame savo įvaizdžio komisijas, laužome galvas, paaugliškai matuojamės visais įmanomais parametrais, o iš statistikos amalgamos ar pavienių liudytojų tik ir girdisi: estai, estai, tada dar latviai, ir net galiausiai lenkai. Visi apstūmė!
Kai reketinio kapitalizmo epochoje mus pasiekė vieno gėrimo reklama „Įvaizdis – ne viskas. Troškulys yra viskas“, mes keistai supratome, kad vis dėlto svarbiausias yra įvaizdis. Tiesą pasakius, gyvenusiems fasadinės kultūros eroje stengtis nė nereikėjo, jie buvo įpratę kurti paralelinę skaičių ir grafikų tikrovę. Tai matome ir dabar: juk ekonomika dar ir kaip kyla, o kiekvieno asmeninė?
Taip realius žmones pakeitė mokesčių mokėtojai ir jų lovadieniai, žmonių gyvenimo kokybę – valstybės biudžetas, kūną ir kraują – „Excelio“ celės. Bet ne tik: kad įtikėtume savo pasiekimais, pradėtos sekti sėkmės pasakos, o blizgus žvaigždučių gyvenimas pateikiamas kaip vakarietiškos kultūros analogas. Tačiau to negana, – mūsų garbė ėmė priklausyti tik nuo kitų požiūrio į mus. Bet kokia šalies vardo paminėjimo proga socialiniai tinklai ima krykštauti kaip vaikai: mus pastebėjo!
Vien keletas tekstų iš šio mėnesio spaudos rodo tą susirūpinimą matytis pasaulio veidrodžiuose: Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje sako, kad Lietuvą reikia rodyti natūralią, prancūzai tai mėgsta ir rinksis ją vietoj Maroko. Kristina Sabaliauskaitė straipsnyje „The Guardian“ rekomenduoja atrasti 10 vietų Vilniuje, bet Lietuvos siūlo ieškoti kažkur Europos Šiaurėje. Komunikacijos strategai Vyriausybės rengtoje konferencijoje galvoja įsteigti atskirą organizaciją, kuri koordinuotų mūsų veiksmus ir kiekvienai šaliai galbūt pateiktų atskirą masalą – geras uždarbis ukrainiečiams, laisvė baltarusiams ir gera prekyba lenkams.
Kurti dar vieną instituciją, burti grupę – tokia sistema suprantama. Svarbu parodyti susirūpinimą, dėmesingumą, surengti keletą konferencijų, burti ekspertus ir grupes, jas po kiek laiko išformuoti, pakeisti išgimdytą strategiją į naują... Bet tai jau, sakyčiau, kiek nemodernu – nereikia net fasado priedangų, kad suvoktum, jog tai naudinga tik tose grupėse dirbantiems.
Kiek skirta lėšų atskiroms Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonėms per visus 27 metus, sunku suskaičiuoti. Pavyko rasti, kad vien 2005–2008 metais tam buvo išleista apie 63 mln. litų, kad stalčiuose dūla pasaulinio ženklodaros specialisto brito Wally Olinso kurta Lietuvos ekonominio įvaizdžio strategija, o 2013 m. duomenimis, užsienio ekspertų paslaugos mokesčių mokėtojams kainavo beveik pusę milijono litų.
Sunku būtų įvertinti ir atskirų žurnalistų ir televizijų kvietimus į Lietuvą, kuriais giriasi Turizmo departamentas. Mačiau vieną tokį per „Travel Channel“, – būtų buvę geriau primokėti, kad nebūtų rodę: laida „House Hunters International“ ieško būsto svečiose šalyse, ir gyventi Havajų pašiūrėje be sienų greta bet kada atbundančio ugnikalnio pasirodė kur kas patraukliau nei ieškoti apgriuvusio būsto tarp purvinų kelių ir fermų Adakavo kaimelyje.
Nuo pat Nepriklausomybės pradžios Lietuvą garsinti bando dvi strategijos, viena prieštaraujanti kitai: etninė, originalioji (parodykime, kuo esame garsūs nuo seno) ir kūrybingoji ar kitaip nurungianti Vakarus. Kalbant simboliais – šaltibarščiai ir Sabonis.
Bet mūsų įvaizdis, pabrėžia įvairūs konsultantai, yra nesistemingas, veikiau atsitiktinis. O turi būti sistema. Įdomu, kaip tai įsivaizduojama – kiekvienas Lietuvos gyventojas, šiaip jau linkęs padejuoti, išvykęs į užsienį išpila tą pačią maldelę apie šalį? O kurią tą pačią, jei mes nežinome, ar esame „Drąsi Lietuva“ ar ta, kurioje viskas tikra ir todėl gražu (Real is Beatifull)?
O kiek dar buvo kitų įvaizdžių, vieną dieną mes gretinamės prie skandinavų, kitą pabundame pačiame Europos centre! Nuo pat Nepriklausomybės pradžios Lietuvą garsinti bando dvi strategijos, viena prieštaraujanti kitai: etninė, originalioji (parodykime, kuo esame garsūs nuo seno), ir kūrybingoji ar kitaip nurungianti Vakarus. Kalbant simboliais – šaltibarščiai ir Sabonis. Sutartinės ir lazeriai.
O kodėl mus taip neišvengiamai turi žinoti? Klausimas iš esmės šventvagiškas – tai juk savaime suprantama! Pirmiausia – tai reiškia investicijas, o per jas kyla visų gerovė (galbūt, patikėkime šia pasaka). Tad kiek investitoriams buvo svarbus šūkis „Drąsi Lietuva“? Ką jis, be atgrasymo, reiškia svečiams? Ir – ar įsivaizduojate solidžios kompanijos vadovą, kuris pažiūri į visų instancijų aprobuotą logotipą ir bet kokį šūkį, tada perskaito įbruktą turistinę brošiūrą ir nusprendžia – „ok, friendly people, natural recources, Pazaislis, Rumsiskes, let‘s go! (Puiku, draugiški žmonės, natūrali gamta, Pažaislis, Rumšiškės – vykstam!). Kaip tik tai, ko mano „Teslai“ reikia“. Nė velnio, „Tesla“ pasirinko Vokietiją, loterija neišdegė, bandysime „Huawei“.
Šiandien rungdamiesi su Vakarais verčiamės per galvas galimiems turistams pateikdami įvaizdžius vietoj realybės, ir kvailiausias dalykas, galintis šauti į galvą, yra bandymas vilioti jų pačių analogais: kalnelių peizažą vadinti Šveicarija, tris tiltus – Šiaurės Venecija, penkis aukštesnius pastatus – Manhetenu, o kelių kavinių ir vienos galerijos gatvę – Monmartru. Pasaulis šiandien yra gan pigiai apskrendamas, tad turistai visgi verčiau renkasi originalą. Antra vertus, paprastai iki Vilniaus jie visur jau būna buvę.
Ir šiaip apmaudu Londono ar Paryžiaus gatvėse, kai valkata paklausia, iš kur tu, pasakai Lithuania su ar be h, ir vis tiek nežino! Arba neskiria Vilniaus nuo Rygos! O jei ne valkatos? Londono knygų mugė buvo naudinga bent jau tuo, kad britų žurnalistai sužinojo, kad Lietuvoje rašoma ir kalbama lietuviškai! Žinutės kaina – 202 000 Eur (kartu su išleistomis ir reklamuotomis knygomis).
O gal to žinomumo reikia pirmiausia mums patiems, kad vaikščiotume aukščiau pakėlę galvas ir savivertes?
O gal to žinomumo reikia pirmiausia mums patiems, kad vaikščiotume aukščiau pakėlę galvas ir savivertes? Nes mus, lietuvius, žino kažkur Kinijoje ir šen bei ten Anglijoje! Bet štai toje laimingiausioje pasaulio skylėje Gvatemaloje nė mūsų šalies vardo negirdėjo – ir ką, eisime skandintis?
Žvilgtelkime į savo veidrodėlį: ar visi pavyzdingai skiriame Paragvajaus sostinę nuo Urugvajaus? Agadyrą nuo Antananaryvo? Pasaulinio kelionių gido ,,Lonely Planet“ sudarytame „Top 10“ prieš keletą metų Lietuvai buvo skirta trečioji vieta, po tokių šalių kaip Singapūras ir Namibija. Taigi – ką mes žinome apie Namibiją? Ir kokia mūsų strategija jos atžvilgiu?
Keista, bet tiek turtingas Namibijos verslininkas, tiek Vokietijos ar kitų šalių, dairydamiesi į galimas investavimui šalis pabrėžia, kad jiems rūpi infrastruktūra, žmonių išsilavinimo lygis, mokslo ir net kultūros situacija mieste. Vienas naujausių pavyzdžių – būtent dėl to, dėl stabilios politinės padėties, kokybiškos švietimo sistemos, dėl vietinių universitetų tinklo ir išplėtotos infrastruktūros kompanija „Google“ dirbtinio intelekto tyrimų centrą Afrikoje pasirinko steigti Ganoje – ir tai papiktino žemyno ekonomikos lyderę Nigeriją, deja, to stokojančią.
Todėl vargu ar šalį išgelbėsiančiam investitoriui bus svarbu, kiek esame drąsūs ir gražūs savo fototapetais žurnalų viršeliuose ir statistikos grafikuose, jei jis išgirs, kad aukštosios mokyklos dėstytojų atlyginimai braukia velniop visus turistinius parametrus, o mažame miestelyje kultūros įstaigų tinklas susiveda į diskusijas parduotuvėje prie prekystalio? Jei archeologas, tyrinėjantis mums tokią svarbią istoriją, per mėnesį iš gatvės grindinio neiškasa nė dešimtadalio bitkoino, o valstybinės įmonės vadovo alga aukštesnė už visą Kryžių kalną? Žinoma, investuotojas visada gali elgtis kaip kolonizatorius, bet šiandien kolonijos keršija pabėgėlių srautais ir prastais renomė.
Žvelgiant savo postkolonijiniu žvilgsniu – ne naujiena, kad nepasimokome iš savo kad ir ne tokios malonios, bet vis dėlto istorijos. Sovietų sąjungoje buvome ryškūs Vakarai visoms ryčiau likusioms respublikoms. Buvome civilizuotesni, kultūringesni ne dėl tikslingai ir vieningai kurto įvaizdžio (tokių tada lygiai taip pat netrūko, bet į juos niekas rimtai nežiūrėjo), o dėl kokybiškesnės mėsos ir sūrių, švarių valgyklų stalų, modernesnės architektūros ir net – sunku patikėti – restoranų, barų kultūros. T.y. visiškai tikrų dalykų, kuriais patys naudojomės. Įvaizdį atvykėliams kūrė visos šalies klimatas, kad ir nekokia, bet visgi kitokia gyvenimo kokybė nei Maskvoje ar Tambove.
Netikros naujienos atnešė vieną teigiamą ir tikrą: nustojama tikėti pasakomis. Gal tai ir nėra simuliakrų pabaiga, bet daugelis žinių šiandien kur kas atidžiau košiamos per kritinį realybės ir kitų šaltinių filtrą. Todėl investicijos į tikrą (taip taip, real is beautiful) – šalies piliečių gyvenimą kur kas labiau apsimoka, nes taip dauginamas ja patenkintų būsimų ambasadorių skaičius. Žinoma, tai kainuoja daugiau nei viena įvaizdžio grupė, bet, priminsiu, ir ji kainavo ne vieną dešimtį milijonų.
Kas paskaičiuos, kiekkart naudingiau yra skirti pinigus solidžiam tarptautiniam festivaliui, kuris automatiškai generuoja papildomas lėšas, telkia savanorius, prusina žiūrovus ir taip kuria realų šalies vaizdą? Pastatyti estakadą ar tiltą į nepasiekiamą miestelį, kad desperacijos apimti gyventojai apskritai neapleistų šio žemyno? Paremti kelių žmonių sugalvotas švietimo, kultūros iniciatyvas tame miestelyje, kad gyventojai pažintų savo kaimynus realiai, o ne iš apkalbų? Ir visai nebūtina, kad tos iniciatyvos vadintųsi įtraukliu mokymusi, o tie iniciatoriai – startuoliais.
