Vasara yra tas metas, kai visas naujienas nustelbia orų prognozės. Oras pavasario gale ištuština parodų, koncertų ir teatrų sales ir svarbiausi įvykiai persikelia į plenerą. Festivaliai po saule ir lietum, kino seansai po dar žydru dangum, fotosesijos Vyčio paunksmėje. Amfiteatrai, miestų aikštės – ir tos trumpam virsta agoromis, kuriose susikimbama dėl viešo intereso, dėl skonių ir pažiūrų. Galime džiaugtis, kad artėjame prie Periklio demokratijos, ką paliudijo netgi ekonomistas ir kandidatas Nr.1, pasakęs, kad kultūros vairą šiandien perėmė vadybininkai. Atėnuose būtent jiems, anuometiniams vadybos pradininkams choregams, o ne aktoriams, buvo statomi trikojai aukurai, įamžinantys jų nuopelnus teatro menui (tiesa, greta įrašydavo ir dramaturgo vardą).
Tačiau šiandieninės diskusijos anaiptol nėra nuosekliai demokratiškos, jos veikiau yra galios įrodinėjimai, nes užverda kam nors jau įvykus. Patvirtinus planus, pastačius pusę namo, nugriovus pusę kvartalo. Tai tapo norma, nes veiksmo iš anksto numatyti beveik neįmanoma, jis būna slepiamas. Jei ant tvoros V.Kudirkos gatvėje vasarą pamačiau skelbimą, informuojantį praeivius, kad žadamas tvarkyti namas, kuriame gimė ir augo Vytautas Kernagis, jį vertinu kaip geranorišką architekto Tomo Grunskio iniciatyvą. Nors informuoti reikalauja įstatymai, šis viešinimas buvo kaip reta tikslus: apie tai aplinkiniai (kurie ir mato namą, o ne Šeškinėje ar Skuode gyvenantieji) sužino ir kviečiami teikti pasiūlymus praeidami pro namą realiai, o ne atsitiktinai užklydę į tegul ir stipriai pagerėjusį vilnius.lt puslapį, bet jame vis dar nėra skelbiami privačių vystytojų planai.
Tad viešas interesas pirmiau būna itin slaptas, o jau prasidėjus diskusijoms ir protestams virsta realiai viešu, tik suvokiamu skirtingai
Tad viešas interesas pirmiau būna itin slaptas, o jau prasidėjus diskusijoms ir protestams virsta realiai viešu, tik suvokiamu skirtingai. Vieni jį supranta kaip būtinybę apginti ir saugoti istoriją, tradiciją ar tiesiog įprastą vaizdą pro langą, kiti – kaip viešai deklaruojamus savus interesus: pa(si)statyti viešbutį, namą, gauti tam finansavimą. Abi pusės pasitelkia gebėjimus telkti savas armijas, o kartais viena (paprastai finansinių svertų turinčioji) pritaiko tai, ką Habermasas pavadino refeodalizacija, – trenkia įtakų kumščiu, ima demonstruoti savo galią, paduodama į teismus, kaltindama, baugindama tuos, kurie gina teisę į savą erdvę, į savo miestą ir piktinasi neteisėtais ar slaptais jų ir miesto valdžios veiksmais. Tad miesto plėtotė panaši į oro prognozes: kad ir prisipirkta daug brangios įrangos (demokratijos instrumentų), vis tiek paklaidų pilna. Ar penkiais laipsniais, ar keliais aukštais, ar dar keliais milijonais.
2005 m. Gedimino ir Nomedos Urbonų inicijuota „Pro-testo“ laboratorija“ jau tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip buvo ginamos tuomet dar sunkiai suvokiamos viešosios erdvės ir viešasis interesas. Piktinosi ne vien verslo pasaulis, piktinosi ir kultūros – neva tai yra Urbonų „savireklama“, juolab jų kuruotas protestas kaip kūrinys buvo gan greitai pristatytas vienoje meno mugėje ir net pelnė apdovanojimų. Tačiau tuomet, matyt, dar nebuvo suvokta, kad bet kuris viešesnis veiksmas viešam asmeniui automatiškai yra ir reklama, net jei jis to nenori. Kaip bebūtų, šis menininkų dueto bei kino žmonių sutelktos bendruomenės ilgo metražo – keleto mėnesių – „kūrinys“ su daugybe „atakų“ įvairioms institucijoms paveikė ne vien aktyviausių gyvenimus (šlovę lydėjo teismai). Taip buvo tvirtinamas viešojo intereso gynimas ir kova ne tik ir ne tiek už neišsilaikantį kino teatrą, kiek už skaidresnius miesto planavimo principus.
Šiandien kova dėl viešo intereso tapo kasdiene, nuo saugomų medžių iki naujų statybų ar senų namų pertvarkymo. Šios vasaros repertuaras vien sostinėje – daugiabučiai prie Misionierių ansamblio, Šv. Jokūbo ligoninė/viešbutis, Reformatų skveras. Su miesto valdžia kalbamasi, spaudžiama, įrodinėjama. Viso to nereikėtų, jei, kaip ne kartą buvo pabrėžta, tiek miesto galvos, tiek statybų šeimininkai ir patys architektai suvoktų miestą ne abstrakčiais planais ir investicijomis į jį, o kaip bendrą miesto audinį su pirmiausia kultūriniu ir istoriniu kontekstu, įvairių gyvensenų ir papročių linijomis. Nesistebėčiau, kad vadinamiesiems plėtristams ar kai kuriems architektams tai atrodo kaip pertekliniai reikalavimai: juk išvalėme teritoriją nuo šiukšlių, nuvertėme tuos baisius griuvėsius, pastatėme gražų modernų namą vietoje tos senienos, o ką liepė, išsaugojome, pagražindami stikliniais bokšteliais. Kas y i ko da?
Da yra daug ko. Gordijo mazgai, kuriuos reikia spręsti ne brutaliai ir įžūliai, o atidžiai, net jei ir drąsiai. T.y. dažnai net priešingai toms baigtoms institutuose studijoms, kuriose buvo teigta, kad architektas yra dievas ar taikytas lozungas, kurio pavydėtų net Liudvikas XV – „Iki manęs buvo tvanas“. Tas madingas ir dažnai neišvengiamas gentrifikacijos, rajonų gaivinimo procesas yra ir baisiai sudėtingas. Šiandien pasaulyje vis dažniau kyla klausimai ne dėl estetikos, ne dėl seno ir naujo derinimo, bet dėl dabarties gyventojų ir jų poveikio miestui, tad klausiama, ar tokio gaivinimo apskritai reikia. Londono, Sidnėjaus, Barselonos, Monrealio, Berlyno merai jau suka galvas, kaip valdyti gentrifikaciją ir išsaugoti dar esančius senuosius gyventojus (net jiems teikiant finansinę paramą), kai seni industriniai ar apleisti rajonai visame pasaulyje virsta vienodais hipsterviliais, praradusiais savo buvusį žavesį. Skaitmeniniai nomadai neskiria vietovių ir nori visur atrasti tą pačią kavinę grubaus betono sienomis, medinius terasų laiptus ir apnuogintų lempų vaibą. Gentrifikacija jau lyginama su socialiniu valymu, nes žemesnės klasės rajono maisto parduotuves pakeičia įvairūs „butikai“ ir prabangios kepyklėlės, o visa tai didina nykstančių autochtonų tylius protestus ir emigraciją į kitus rajonus.
Vienas tinkamiausių (t.y. blogiausių) tokios gentrifikacijos pavyzdžių yra ir Vilniaus Užupis, derinęs abejotinas Monmartro etiketes su menininkų ir senųjų gyventojų subuvimu. Menininkai ir senieji gyventojai šiandien natūraliai keliasi kitur, o rajonas virto ne vien restoranų ir kavinių placdarmu, bet greta gavo ir dygstančią didžiulę daugiabučių panoramą kaimyninėje Aukštaičių gatvėje, „Paupio kvartalą“, kuris pirkėjus vilioja gana baisiai skambančia alogika „naujas rajonas istoriniame Vilniaus senamiestyje“. Galima guostis nebent tuo, kad po daugelio protestų dėl statybų pažeidimų Architektų rūmų sprendimu patyręs architektas už „Užupio monstrą“ neteko kvalifikacijos atestato. Bet ar tai bus perspėjimas paisyti reikalavimų, ar tai tik nustatys tolerancijos ribas, – jei bausta už 5 metrus „virš plano“, gal 4 metrai bus „nieko tokio“?
Įdomu, kad visiškai kitaip vyksta Klaipėdoje, kur menininkai ne tik susibūrė į asociaciją, bet pateikė pasiūlymus dėl buvusio policijos pastato Jūros gatvėje pirmiau nei pastatą kas nors nupirko ar ketino nugriauti. Priešingai, kelerius metus apleistu per 6000 kv.m kompleksu pačiame miesto centre niekas nesidomėjo, tačiau kai varžytinėse jo kaina nukrito iki 850 000 Eur, menininkai sugebėjo sustabdyti aukcioną. Jų iniciatyvai perimti kompleksą, jį išvalyti ir ten greitai įkurdinti įvairias studijas, galerijas, paversti jį miesto meno kvartalu pritarė savivaldybė, ir dabar 160 metų amžiaus paveldas, vienas svarbiausių senosios Klaipėdos architektūrinių akcentų, laukia Vyriausybės ir Turto banko sprendimo.
Taip būtų užkirstas kelias ir tolesniam jo nykimui ar (ne)tyčiniams gaisrams. Visa tai skamba puikiai, bet gal net pernelyg gerai – nepriklausomi meno kūrėjai paprastai negauna pastatų miestų centruose, ir Klaipėda čia būtų solidi išimtis.
Tačiau galimų investuotojų planus, kurie paprastai yra standartiniai – įkurti prabangių biurų erdves, viešbutį, prekybos centrą – čia labiausiai stabdytų apribojimai, keliami paveldo objektui. Klausimas, ar pati savivaldybė prisidėtų prie pastato atkūrimo ir remtų (vadinasi, ir kiek reguliuotų) ten vyksiančias veiklas, – ar viską palikdama meno ir verslo tandemui nepaliktų ir rizikingos galimybės kvartalui ilgainiui virsti kokių nors ofisų kompleksėliu (kuris galiausiai virstų tuo, kuo yra dabar). Bet tai diskusijos šviesesnei ateičiai, kurią Vyriausybė gali priartinti, išvaduodama Klaipėdą iš uosto, ryjančio miestą, spąstų.
Žvelgiant į miesto planavimo ir viešojo intereso gynimo praktiką matyti keistas paradoksas: miestuose nėra agorų ir jos neplanuojamos. Realia ir perkeltine prasmėmis. Laisvės piknikai ar diskusijų festivaliai vyksta kartą per metus – laisvo žodžio šventės tarp kasdienybės sukandus dantis. Elektroninėje erdvėje agoros yra skirtos nuleisti garui, bet ne spręsti. Geriausiu atveju jos atlieka informacinės priemonės vaidmenį. O diskusijas, protestus, iniciatyvas žadina politikai, merai, investuotojai, nes jų nekuria patys piliečiai, kurie tų viešų erdvių teoriškai tarsi ir norėtų, bet praktiškai jomis nesinaudoja ir susirenka protestuoti prieš galimus jų užstatymus. O kadangi vis aktyviau ir gausiau, vilties nepamesime: dar šiek tiek – ir Atėnai!
