1. Šimtmečio kulminacija
Žengdami į savo sukaktuves aiškiai ir kaip visada skeptiškai žinojome, kad nieko gero nebus, nes valdžia mums gimtadieniui nesugalvojo nieko ypatingo. Tortas bus kietas, o mišrainė prarūgus. Ir net kai liepos šeštąją trinktelėjo fejerverkai, aidai socialiniuose tinkluose vis tiek skelbė apie oran išleistus pinigus, „kai tuo tarpu“: suomiai pasistatė biblioteką, estai kvietė ten ir kitur, latviai surengė aną ir šitą... Tarsi ten nebūtų buvę fejerverkų ir apskritai kitur gyventų racionalūs antžmogiai.
Šimtmečio kulminacija man tapo kadras, kuomet Operos ir baleto teatre himną gieda Prezidentė ir greta jos išsirikiavę stovi ne diplomatinio korpuso atstovai, ne ministeriai ir jų žmonos, o tie, kuriuos įpratome vadinti paprastais žmonėmis (ir tokiu save pačius koduojančiu neurolingvistiniu programavimu pasakome, kad tie Seime ir kitur yra kažkuo nepaprasti). Bet tai faktas – stovėjusieji prie paskutinių papildomų bilietų į koncertą galės legendas pasakoti, kaip ministerijos klerkė nespėjo jų gauti „pagal sąrašiuką“, kaip už laimės borto liko kiti „sąrašiniai“, nes internetinė ir gyvos eilės sistema pasirodė besanti tokia antisisteminė, kad leido patekti į visos valstybės, t.y. savo pačių gimtadienį demokratiškai tiems, kas spėjo ir pasirūpino. Kai kam demokratija pasirodė besanti betvarkė, nes nauja tvarka suveikė ne jų naudai.
Iš tiesų šis kadras – valdžios atstovo ir greta esančio, galbūt aną ir išrinkusio žmogaus – šįmet atsikartojo daugelyje vietų ir pasibaigė kitu vaizdu. Mokytoja, lipanti per ministerijos langą. Gyvą ministrę ar pavaduotoją čia keičia mūras, pastatas, nes valdžios atstovo ten nėra. Nei metaforine, nei tiesiogine prasme. Yra tik sargai, pagal kažkieno prisakymą išnešantys sofas ir užrakinantys tualetus, nes žmonėms žmogiškų sąlygų teikti negalima. Nes tai, ką padarė mokytojai, yra nekultūringa, konstatavo valdžia. Nors, paradoksas, kur kitur mokytojai turėtų būti taip pageidaujami, jei ne jų pačių ministerijoje?
Bet sistema nesitikėjo ir pabijojo susitikti su realiu žmogumi. Su juo susitikti visada baisu, nes jis išlipa iš ekselinės sistemos langelio ir stoja visu savo fiziniu pavidalu. Jis pažeidžia virtualios realybės sienas, išverčia jas savo kūnu, o ne kompiuterio suprogramuotu peticijos rašteliu. Taip, lipti per langus gal ir nėra kultūringa, bet kultūros staiga pareikalavo seniai ja nepasižymintieji. Jiems visada ramiau laiškai į asmeninį paštą ...@niekur.lt, meninės akcijos su tuščiomis kėdėmis, tylos minutės vietoje švilpukų, performansėliai su karstais vietoje skalambijamų puodų, šou berniukai ir mergicos vietoj rūsčių kalbų. „Tegul jaunimas išsisiaučia, tegul prasidainuoja“, sako vakar atėjusieji kovoti su sistema ir mikliai įvažiavę į tą patį virtualios realybės pasaulį, kuriame žmonių neliko, tėra opozicijos vampyrai ir Kremliaus avatarai, o atgalinis laikmatis visada rodo artėjančią žaidimo pabaigą po ketverių metų. Pasaulis per VR akinius.
Sistema nesitikėjo ir pabijojo susitikti su realiu žmogumi. Su juo susitikti visada baisu, nes jis išlipa iš ekselinės sistemos langelio ir stoja visu savo fiziniu pavidalu.
Todėl lipti per langą reiškia geriausiu atveju patarlę (...uždaro duris, atidaro langą...), bet jokiu būdu ne realybę (nes patarlės, kaip žinia, atėjo iš žodynų ir interneto). Dar galima tokį veiksmą suvokti kaip skvotinimą, bet tai jau menininkų ir emigrantų prerogatyva, t.y. tų, kurie yra kažkur už mūsų realybės. Vieni, ačiū dievui, išvyko, o menininkai – normali sistemos paklaida. Bet juk švietimiečiai turi dėti kortas į MOSTOS mostį! Ir staiga – tokia nekultūra, leidžianti pajusti fiziškai išvargusią, įsiutusią natūrą. Ne Sodros numeris, o realiai supykę žmonės, dar ir įžeisti makiaveliškos idėjos Lietuvai: prestižinė profesija su tuščia sąskaita. Ir jie išeina ne į mielus širdžiai feisbuko klonius, o į erdvę, kurioje logiškai tarsi negalėtų būti, – jie fiziškai miega sistemos metaforoje. Išeina iš įprasto žaidimo ir parodo kitiems išeitį: jei šalies prioritetas – biudžetas ir negyvi jo langeliai, tai šalies korta mušta. Mes tokio pokerio nelošiame.
2. Kūrėjo sodas
Kuomet jau išneštos visos gėlės ir karstas, „Meno forto“ direktorius Audrius Jankauskas užveria duris ir užrakina dvarą. Lyg Čechovo Firsas, tik ne pamirštas, o pats nieko nepamiršęs, su atida ir pagarba sukūręs tragiškiausią šios meno salos scenovaizdį – atsisveikinimo. Viskas. Čia baigiasi laikas.
Be Eimunto Nekrošiaus laikas bus kitoks. Ne, jis nenutrūko staiga, jis vertėsi, keitėsi sulig įvairių kūrėjų spektakliais ir formomis, ieškojimais ir rebusais. Bet Nekrošiaus fizinis buvimas čia buvo konstanta ne tik teatro mene. Ji garantavo šalies ir jos kultūros lygį, dažnai stipriai geresnį už tikrąjį, nes scenos vizijos bet kurio krašto žiūrovams reiškė daugiau nei realybė, o meistro tylėjimas leido ištroškusiems girdėti gražesnę kalbą nei būtų ištarta.
Nors ne viena jo ištarmė ir aktorių liudijimai sako priešinga: tikrovė jam buvo kur kas svarbesnė (italų aktorė Mascia Musy, vaidinusi Aną Kareniną: „Galbūt pasirodys keista, bet dirbdama būtent su juo suvokiau, kad teatras tėra tik teatras, pirmoje vietoje – gyvenimas“.) Todėl realus buvimas ir tyla tiek kolegoms, tiek net seniai mačiusiems jo kūrinius reiškė nuolat palaikomą kultūros temperatūrą ir tą „Otelo“ kartelę, kuria galima matuoti moralės normas ir atoslūgius, į ją galima lygiuotis. Milžino paunksmėje buvo saugu. Dabar atsidūrėme donelaitiškų kalės vaikų kailyje.
O iš vakaro „Svoboda“ radijas transliavo ilgiausią pokalbį su juo, kur Nekrošius kalbėjo taip, kad galėjai neabejoti, kur jo kultūrinė tėvynė. Ne šaknys, bet jaunystės ir profesinės pradžios erdvė. Rusų literatūros išmanymas, laisva šneka, pakili nuotaika. Be nostalgijos – ta erdvė nebuvo adoruojama, jai buvo surengiamas skaudus ir griežtas istorijos teismas, kai maskvietiškame „Vyšnių sode“ ne kertami medžiai, o bolševikinėmis papliūpomis sušaudoma epocha.
Milžino paunksmėje buvo saugu. Dabar atsidūrėme donelaitiškų kalės vaikų kailyje.
Nuostabu, kad mus aplankė Varšuvoje statytos „Vėlinės“. Jose Mickevičius – paradoksaliai ir priešingai lenkų tradicijai – neteko romantiško šleifo, o istorija tapo dar aktualesne ir ryškesne, tarpais net paverčiama farsu.
Vėlinės nekartojo dar vieno ritualo, jos virto mūsų pačių istorija, prasibraunančia pro konkrečius antkapius ir pakilius paminklus; vėlės yra ne vaiduokliai, o mūsų protėviai pačia tikriausia genealogine, kraujo ryšio prasme. Abipus scenos į eglių nuotraukas atremtos lentos žymėjo amžiną ratą iš medžio į karsto lentą ir galbūt vėl į medį. Ir, kaip visada, buvo nusakyta karčiai ironiška kūrėjo lemtis: jo ranka, išlendanti iš po antkapio, dar vis pasirašinėja ant savo knygų, bet jos jau tampomos, interpretuojamos, perkeliamos į kitas formas. Tai amžinas kultūros ratas, ir net jei kūrėjui jis ne itin malonus, nes kūrėjas nebepriklauso sau, – kol ratas sukasi, tol mūsų korta nemušta.
3. (Pra)laimėti save
„Plaukikai mus ir toliau stebina“, – sako Marijus Žiedas „Panoramoje“, nes vėl pagerintas Lietuvos rekordas. Tikėkimės, priduria, gerų rezultatų bus ir daugiau. Tikėkimės, nes kitaip nebegalime – po Rūtos Meilutytės nepelnyto medalio ar darsyk nesumušto pasaulio rekordo. Sakinys, kuriuo vedėjas tiesiog sujungė vieną laidos puslapį su kitu, netyčia tapo išdaviku. Mūsų kompleksų, pasijų, lūkesčių, troškimų. Ir čia ne laidos vedėjo kaltė.
Pripratus prie Meilutytės aukso mums bet koks sidabras regisi tokia pati antisistema kaip ministerijos abordažas pro langus, kaip Kremliaus šnipų ataka. Sportas geriausiai reprezentuoja pasiekimus, nes ten yra aiškūs matuokliai, bet iš bėdos gali tikti ir menas, kultūra. Vis dėlto raumenys ir prakaitas nuo Antikos laikų ryškesni, juntamesni, užuodžiami geriau už metaforas ar diezus. O herojus negali suklupti, negali pavargti, nes herojus iš esmės negali būti gyvas žmogus.
Mums, tiek metų skriaustiems, užgautiems, pamirštiems, velniškai reikia herojaus. Ne tik priminti apie save, ne tik įsitvirtinti pasaulyje, ne tik būti geriausiems ir turtingiausiems, bet, būkim biedni, bet teisingi (dar vienas savidestrukcinis NLP) – kad ir tvarka būtų pagal mus, o ne kaip kokioj Auropoj. Kad gerbtų ir išmokėtų, o mes gal jau tada ir padirbsime už tą vokiečių būro algą. Ar Rojus nebus per mažas?
Šių metų Europos kino akademijos laureatas Pawelo Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ tiksliai konstatuoja ne vien mūsų, bet visos pokomunistinės Europos kompleksus: tai istorija apie tai, kaip išduotas autentiškumas veda į vis didesnius kompromisus ir konformizmą. Tai istorija apie tai, kaip šiai Europos daliai dar regėsis, kad anoje viskas geriau. Ne vien Europoje, bet tiesiog kitur, kur mūsų nėra. Net mirties akivaizdoje reikia pereiti į kitą kelio pusę, nes iš ten paskutinis peizažas bus gražesnis. Klausimas – kaip realiai suvokti save, vadinasi, – kaip jaustis savimi nesilygiuojant į kitus.
Tai vėl lenkų kurto moralinio nerimo kino klausimai. Užduotys sąmoningumui lavinti. Ir kaip ir 7–8 dešimtmečiais, vėl klausiama ne apie nuolankumą ir vergystę, o apie savivertę bet kokiomis sąlygomis. Apie sistemos, mito, realybės ir istorijos santykius ir kaip čia gali būti gyvas žmogus. Gali tapti net kiek ramiau, jei to klausia lenkai su savo 38 milijonais, bajoriška laikysena ir mus jungiančiomis vėlinėmis – mes ne vienui vieni. Galime prisiminti ir mūsų Donelaitį – „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint“: jeigu būrus barė jau tada, vadinasi, tai irgi ne šios dienos ypatybė.
Todėl mums, tokiems unikaliems, būtų pravartu pagaliau suvokti savo neišskirtinumą. Tai, kad mūsų antžmogiški troškimai yra pasibaisėtinai žmogiški. Tai pripažinti būtų neįtikėtina pergalė, kasdieninis auksas.
Mums, tokiems unikaliems, būtų pravartu pagaliau suvokti savo neišskirtinumą.
Ir jei jubiliejinių metų pradžioje pasigirdo minčių, kad šimtmetį reikėtų ne tiek švęsti, kiek apmąstyti, metams baigiantis nelauktai pasistūmėta stipriai toliau: pasyvius apmąstymus ir tarpusavio pasikeiksnojimus pakeitė fiziškai juntami įvykiai, į sausus metų skliaustus įterpiantys žmogaus gyvybę, jo ryžtą, norus, aistras, (pra)laimėjimus. Kūrybą kaip darbą, o ne dievišką nušvitimą, ir istoriją kaip realiai einamą kelią. Mokytojai atmetė dalį nerašyto etiketo, kad pasijustų savimi ir nebijotų parodyti savo kūnišką, tikrą buvimą šiame pasaulyje. Ir jų mažas žingsnelis, galime perfrazuoti astronautą, galbūt mus išvedė į kitą orbitą. Kitą amžių.