Visa tai, tikriausiai, iš meilės ir prioriteto kultūrai. Jei lėšos, skirtos kultūros žmonėms ir įvairiems jų sumanymams, būtų paimtos kaip greitasis kreditas (o faktiškai kai kuriais atvejais taip ir buvo – po naktinės reformos „apiforminta“ paskola per 24 valandas), šiandien vien iš palūkanų Lietuvos kultūra klestėtų kaip jokioje kitoje valstybėje. Bet kol kas valdžia vis dar mano, kad išsisuks nuo vekselių padengimo, ji netgi planuoja suformuoti permainų krepšelį ir jam vėl atimti iš Kultūros ministerijos bent 10 procentų (apie 17 mln. Eur), nors iš kitų ministerijų – tik 6. Tad šalyje permainos įvyks, kai uždarysime visas nacionalines įstaigas ar kai sunaikinsime Kultūros rėmimo fondą?
Kad atimtų, valdžia prisidengia krizėmis, prioritetiniais darbais ir kokiomis nori priežastimis. Bet priežastys iš esmės nėra svarbu, nes norint paimti nereikia jokių argumentų – jie tik sukelia nereikalingus trikdžius veiksmui, numatytam vykdyti iš esmės be argumentų (nes jų, pagrįstų, ir nėra). Normaliai tai vadinama lėšų nacionalizavimu, nusavinimu, atėmimu iš žmonių ir jų perskirstymu pirmiausia aprūpinant tais pinigais pačius save, sėdinčius Vilniuje, Gedimino 11 ir 53, dar teisėjus su jų apgailėtinais atlyginimais, dar keletą kitų įstaigų. Valdžia kartais tai pavadina solidarumu, bet šį žodį ji supranta panašiai kaip Leninas su Stalinu.
Valdžia kartais tai pavadina solidarumu, bet šį žodį ji supranta panašiai kaip Leninas su Stalinu.
Apie kokias skolas kalbu? Iš tiesų jų daug, bet priminsiu pagrindines, atsiradusias pastaraisiais metais ir sukūrusias tendenciją, kad iš kultūros reikia atimti pirmiausia. 2009 metais, pasiremiant pasauline ir Andriaus Kubiliaus vyriausybės sukelta krize, buvo stipriai apkarpytas kultūros laukas: autoriams mokesčiai pakelti triskart ir panaikinta PVM lengvata kultūros renginiams: šis mokestis nuo 5 proc. šoko iki 21, vėlesni bandymai jį sumažinti liko nesėkmingi. Kad mūsų ekonomikoje bendri dėsniai negalioja, kad jie kitokie nei, tarkim, Prancūzijoje ar Graikijoje, tų metų vyriausybė tai kruopščiai įrodinėjo: pas mus nuspręsta, kad pirmiausia kultūra gali išgelbėti šalį – ir rėžta iš peties (nes suma, kitai sričiai reiškianti tik keletą procentų, kultūroje dažnai yra visa sritis).
Krizės metais kitų šalių vyriausybės mokesčius kėlė itin jautriai, o kai kur ir mažino, nusprendusios pritaikyti principą „gelbėkitės, kaip galite, nes mes bejėgiai“. Net Graikijos vyriausybė, įnirtingai spaudžiama Tarptautinio valiutos fondo ir visos ES, nusileido ir prieš keletą metų PVM teatrui, knygoms bei spaudai pakėlė nuo 5 „net“ iki 6,5 proc. O negalėdama išlaikyti valstybinių įstaigų, stipriai mažino mokesčius meno kūrėjams – suprato, kad jei baigiasi dotacijos, tada galima padėti tik minimaliai kišantis į jų gyvenimą.
Taip vieni išgyveno ir intensyviai kūrė, kiti galėjo ir stebėti kūrybą, ir drauge prisidėti prie jos, remdami menininkus ne vien pirkdami bilietus, bet dar savanoriškai uždėdami daugiau. Radosi daug natūrinio ūkio ir dalinimosi ekonomikos formų – tai, kas yra suprantama kaip solidarumas. Prancūzija, nusprendusi paremti pačius menininkus, sumažino PVM nuo 10 procentų, jei perki meno kūrinį galerijose, iki 5,5 proc., jei perki tiesiai iš menininko. Šį pavyzdį ji paėmė iš Vokietijos. Ir taip toliau – galioja begalės pavyzdžių ir formų, kaip galima padėti laukui, jei juo iš tiesų rūpinamasi.
Mūsų valdžia, priešingai, vis tebesako „veržkimės diržus“, bet veiksmais ištaria – „gelbėkite valstybę, t.y. mus“. Tai turbūt pats svarbiausias skirtumas – vieni valstybę supranta kaip erdvę, kuo patogesnę jos piliečiams, kiti – piliečius kaip priemonę išlaikyti sudėtingą ir dažnai perteklinį valstybės mechanizmą. Mūsų valdžiai žiauriai pasisekė, nes mes – ne protestuojantys graikai ar prancūzai. Jų atveju vyriausybės nebūtų likę kitą dieną po naktinės reformos, kaip ir po visų kitų.
Tai turbūt pats svarbiausias skirtumas – vieni valstybę supranta kaip erdvę, kuo patogesnę jos piliečiams, kiti – piliečius kaip priemonę išlaikyti sudėtingą ir dažnai perteklinį valstybės mechanizmą.
Kitą kartą kultūra buvo tiesiog apvogta įsteigus Kultūros tarybą 2013 m. Priminsiu seną painią maldelę: Kultūros ministerija per krizę „užnulino programas“ (toks keistas absurdiškas terminas, reiškiantis, kad programa tarsi egzistuoja, bet joje pinigų nėra. Bet kadangi likęs programos pavadinimas, statistiškai tai reiškia, kad valstybė rūpinasi muzikų konkursais, jaunaisiais menininkais ir kt., nors pinigų tam neskiria).
O kadangi anuometinio Kultūros rėmimo fondo lėšos buvo perduotos Kultūros tarybai, su jomis atkeliavo ne tik iš KRF finansuotos sritys, bet ir visos programos, kurias reikėjo „atnulinti“, tik nebuvo skirtos joms lėšos. Taip iš naujojo fondo joms buvo atriekta per 12 mln. litų, ir ši suma kasmet didėja. Todėl šiandien Kultūros rėmimo fonde tarpusavyje varžosi visos, valstybinės ir nevyriausybinės įstaigos, didieji festivaliai ir edukacinės stipendijos. Šitą maždaug 4 mln. eurų kasmetinę neteisybę „valstiečiai“ Ramūno Karbauskio asmenyje pažadėjo grąžinti išsyk po rinkimų, bet lėšų nesurado iki šiol.
Kitas pažadas Karbauskiui ištrūko (nors niekas už liežuvio netempė) apie menininkus, kuriuos apskritai reikėtų atleisti nuo mokesčių. Stipriai abejotinas teiginys, nes menininkai taip pat ir serga, ir sensta, važinėja transportu, žiūri televiziją ir t.t. – t.y. naudojasi visais piliečiui priklausančiais gėriais ir blogiais.
Tačiau po tokio dosnaus pasakymo sekė 2017 m. dovanėlė – atsisakyta per ilgą laiką iškovotų socialinių lengvatų meno kūrėjams. Vėliau konstatuota, kad šis neapsižiūrėjimas (nes socialinės rūpybos „socialdemokratiškai“ atsisakė socdemai) ne tik tuoj bus atstatytas, bet dar ir kompensuotas. Kompensacijos laukiama iki šiol, o menininkų honorarai nuo pernai metų sumažėjo maždaug trečdaliu.
Ir nors Seimo kultūros komitetas dar balandį nustebo, posėdyje sužinojęs, kad niekas nepasikeitė (kai nekeiti, paprastai sunkiai tai savaime keičiasi), nors klausimas vėl buvo „pakeltas“ ir „įrašytas į protokolą“, negrąžinta nei ši parama menininkams, nei kompensacijos. Naujame mokesčių projekte tai ir vėl neįrašyta, o klausimas „užstrigdintas“ – jau tai dėsninga LSD partijai – jos vadovaujamame Socialinių reikalų (dar vienas paradoksas!) komitete.
Kalbama tik maždaug apie 5000 meno kūrėjų, kurie yra pagrindiniai šalies kultūros ir meno veidai, trokštamos kūrybiškos visuomenės skatintojai, jos šiandieninės tapatybės kūrėjai ir šalį aukščiausiu – kultūros – lygiu reprezentuojantys asmenys. Anaiptol ne visi jie gyvena sočiai ir jiems kūryba nėra pramoga po darbo, o nuolatinis darbas (kas abejoja, ar čia tinka „darbo“ sąvoka, siūlau pažiūrėti filmuką apie Eglės Ridikaitės darbo procesą).
Kalbantiems, kad visi menininkai turi solidarizuotis (ak, ir vėl!..) su visa visuomene ir mokėti tiek pat mokesčių, kiek ir kiti, priminčiau – a) UNESCO rekomendaciją dėl menininko statuso, kurioje kalbama apie valstybės rūpinimąsi menininkais, – mūsų valstybė šią rekomendaciją yra pasirašiusi; b) visiems lygių mokesčių ir dabar nėra, mokesčių politika atspindi valstybės ideologiją, o totali lygiava yra tik totalitarizmo ar policinėje valstybėje; c) jei kalbame apie solidarumą su visais dirbančiaisiais, tada prašome aprūpinti tuos 5000 meno kūrėjų lėšomis atostogoms, išmokomis nedarbingumo metu, atlygiu už viršvalandžius, nes kūrėjai dirba ne 8 valandas per parą, ir darbo priemonėmis bei darbo vieta. Kiekvienam rašytojui ir dailininkui, baleto ir šiuolaikinio šokio šokėjui, nevyriausybinio teatro aktoriui – po studiją, šokių salę, kabinetą, dirbtuvę. Tada galėsime pakalbėti apie solidarumą.
Taigi, galėtume sumuoti tik keleto metų finansines skolas iš šįmet sumažėjusių honorarų, iš kasmet atimamų 4 mln. eurų nuo 2013 metų, ir dar hipotetiškai paskaičiuoti minusus nuo padidėjusių PVM ir trigubų mokesčių autoriams. O dar būtina pridėti ir įstatymus bei požeminius jų aktus, buhalterines klaidynes, kuriomis sukurtos sąlygos įvairiausiai blokuoti normalų žmonių gyvenimą ir kūrybą. Maža nepasirodys. Bet skolas mokėti reikia.
Šiandien valdžia, kaip ir visada, laimi dėl to, kad susiduria su pakankamai mandagiais ir inteligentiškais žmonėmis. Be to – individualistais, kurie sunkiai tarpusavyje tariasi. Bet susitaria, ir juo toliau, tuo labiau susitars. Suprantama, ginčytis su valdžia dėl skolos kultūros sričiai panašu į ginčą su Rusija dėl skolos už okupaciją atlyginimo: viena pusė tai vadina skola, kita – investicija, kurios niekas neprašė ir kuri privedė šalį prie bankroto. T.y. bet kokios vizijos ar programos, žodiniai užkalbėjimai ir ideologijos kuriamos atsiremiant į dabartinę vyraujančios jėgos situaciją.
Bet apie skolą kalbėti ir jos reikalauti būtina – ne vien dėl principų, o dėl to, kad valdžia įsisąmonintų, kad ji yra skolinga, kad jau padarė nepataisomų klaidų ir toli siekiančios žalos – nuo socialinės atskirties iki išaugusios emigracijos. Visiškai nesvarbu, kuri valdžia, nes, kaip matome, kultūros sričiai jos visos vienodos. Lietuva buvo dosniai apdovanota nekultūringos valdžios kadencijų. O nekultūringa valdžia tolygi bet kokios valstybės bankrotui. Eiliniam bankrotui. Nothing special, kaip sakė Latvijos premjeras apie šalį ištikusią krizę 2008-aisiais.
Įdomu būtų panagrinėti kitą aspektą – kodėl valdžia nemėgsta kultūros ne menkiau nei Goebbelsas? Tik traukiasi iš kišenės ne mauzerį, o žagrės rankeną?
Įdomu būtų panagrinėti kitą aspektą – kodėl valdžia nemėgsta kultūros ne menkiau nei Goebbelsas? Tik traukiasi iš kišenės ne mauzerį, o žagrės rankeną? Galima pajuokauti – bet nesu įsitikinęs, ar tai tikrai nėra tiesa, – kad viena pagrindinių priežasčių yra skirtingas sąvokų supratimas.
Dabartinė dauguma ėjo į rinkimus su aiškiu prioritetu kultūrai. Ir net po jų šio prioriteto neišsižadėjo, frazė „Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansinio modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas“ įrašyta į Vyriausybės prioritetinius darbus. Spėju, kad kaip solidarumas suprantamas „Turi – pasidalink“, taip ir prioritetas reiškia, kad pirmiausia kentės kultūra.
Kitas nebe keistai, o visai absurdiškai skambantis yra Vyriausybės stabilumo programos sakinys, kuriuo teigiama, jog „Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidos kultūrai (BVP dalis) – beveik dvigubai didesnės už ES vidurkį“, ir todėl dabar bus stengiamasi mažinti jai lėšas. Iš tiesų, jei to ES vidurkio būtų siekiama, būtų nuostabu. Tik nežinia kas ištraukė skaičius, kad kultūra siekė 1,8 proc. BVP dar 2015 metais, kai visą laiką buvo žinoma pagal „Eurostato“ duomenis ir net pagal Ramūno Karbauskio anuomet šviesų interviu, kad Lietuvos lėšos kultūrai dvigubai atsilieka nuo estų (šių – 1,2 proc. BVP). Bet dar didesnis absurdas šiame sakinyje – pati nuostata: ar kultūros vartojimas yra tolygus alkoholiui, kad jį reikia mažinti?
Galima surasti nemažai keistų teiginių, gražių pažadų ir juos sekusių vėlesnių išsisukinėjimų ar tiesiog melų iš valdžios pusės, bet viskas gula į vieną aiškų paveikslą: valdžia kultūros nekenčia ar teikia jai antraeilę reikšmę. Tai reiškia, kad ji kultūros esmingai nesupranta.
Nesupranta, nes mano, kad tai tik „senų inteligentų“ pramoga po darbo, nuobodus „privalomas elitinis“ vakaras koncertų salėje (prieš tai ryškiai nusifotografavus), beprasmės promenados po beprasmio šiuolaikinio meno (à la „vamzdis“) sales, pasirymojimai per žiovulį keliančios poezijos pavasarius ir rudenis.
Tačiau kartu valdžioje esantieji kategoriškai atsisako suprasti, kad tos kultūros jie be galo trokšta ne vien kaip kvietimų į teatrą ir džiazo vakarą: juk kostiumas jiems nėra „bet koks“ rūbas, nes dažnas perka geros firmos gaminį, vadinasi, sukurtą menus neišvengiamai studijavusio žmogaus; automobilis taip pat jiems nėra vien transporto priemonė, nes tada persėstų į troleibusą ar pigią mašiną, bet ne – renkasi automobilį kaip priklausymo tam tikrai kultūrai ženklą, kuriam net ir išmetamasis vamzdis buvo sukurtas ne vien inžineriją, bet ir harmoniją, formas išmanančio kūrėjo; jame įsijungia radiją, kur sklindanti muzika jau savaime yra didžiulė kultūros dalis; nori namo su vaizdu į panoraminį grožį, kurio supratimą jam, velniai griebtų, įteigė gal net piešimo pamokose apie peizažą, kuriame nebuvo dangoraižio... Gal būtent tokias lėšas Vyriausybė turėjo omenyje, kai savo programoje konstatavo apie Europos vidurkį lenkiančias Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidas kultūrai? Nes kitaip šito sakinio negaliu suprasti.
Todėl, gerbiamieji, pirma susimokėkite skolas, o tada jau būkite atsargūs galvodami apie mažinamas lėšas kultūrai (tokie gestai nedera net vilkint „Hugo Boss“). Nes pakankamai aišku, iš kur paimti tuos 17 milijonų strateginiam pokyčių krepšeliui ar fiskalinio solidarumo revoliucijai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaidas Jauniškis: Aš emigruoju
