Blogai nėra: šešetas kandidatų sėdi pastate, kuris suvokiamas kaip viena iš kūrybinių industrijų cool vietų, ir kalbomis patvirtina, kad nusimano apie mokesčių lengvatas užsienio kino pramonei, apie apleistas erdves ir jų panaudojimą, apie bendruomeniškumą ir kultūros objektus. Visi kalba rišliai, aiškiai, pasitikinčiai. „Apsideitinę“. Paveikslas nesulyginamas su 2008 m., kada prieš rinkimus į Seimą „Menų spaustuvėje“ rengėme akciją „Nebalsuoji – nesiskųsk“ ir su įvairiomis nevyriausybinėmis menų organizacijomis kvietėme partijų atstovus ateiti padiskutuoti. O dar anksčiau – į „Meno fortą“. Tada nemaža dalis prelegentų apskritai sunkiai rado kelią į tą kvartalą, sunkiai suvokė ir kultūrą, nebent abstrakčiai, kaip mandagų elgesį ar klasikinės muzikos koncertą, ir kalbėjo bet ką. Tada vylėmės, kad bent jau ateidami į buvusios spaustuvės kvartalą jie sužinos, kad yra ir tokių, nevalstybinių meno įstaigų, o akcentuojamas žodis „kultūra“ neliks visiškai abstrakčia sąvoka ir gal vėliau į jį nors kiek bus kreipiamas dėmesys.
Šiandien situacija kita – visi ėjo į „Loftą“ lyg būtų jame penkiskart nakvoję, kalbėjo puikiai, o vaizdą gerino ir kandidatų amžius (bent jau už mane visi jaunesni). Ir net pats jauniausias, šiandien užimantis Ekonomikos ir inovacijų ministro kėdę, taip pat nesijautė naujoku, paminėdamas ir mokestines lengvatas, ir išsisukdamas, kad kultūrai svarbus viešasis transportas, nes juo reikia patogiai nuvykti iki renginių. Sėdi ir džiaugiesi, kad bet kurio iš jų išrinkimas – jau pažanga. Kad tik nevogtų. Visa kita tinka.
Tas „kad tik“ visgi driekiasi ne vien „žmonių iš praeities“ biografijose, bet ir mūsų smegeninėje. Nes ir kai kurios personos ateina iš tų pačių 2008-ųjų susitikimų ar iš anksčiau. Geniali Rūtos Vanagaitės sukurta viešųjų ryšių legenda „Vogė, bet ir Vilniui paliko“ galioja iki šiol. Prieš ją iki šiol neatsilaiko ne tik dalis rinkėjų, bet ir „žmonės iš kultūros“. Nes vogimas ir kultūra vienas kitam neprieštarauja. (Tai paliudijo ir buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson, vienoje radijo laidoje užsiminusi apie korupciją kultūros įstaigose, – gaila, bet minties nesiryžo tęsti, o teisėsauga tuo nesusidomėjo...)
Vis dėlto šiandien 2019-ieji, o to vakaro pretendentų frazės aidėjo kelių dešimtmečių senumu.
Vis dėlto šiandien 2019-ieji, o to vakaro pretendentų frazės aidėjo kelių dešimtmečių senumu: kultūra lygu statybos. Ikoniniai statiniai dėl to ir ikonos, kad jie parankūs užglaistyti kitas kultūringo pasivaikščiojimo po miestą duobes. Ir fiziškai, ir tokiose kalbose: negi kam svarbu suklypęs šaligatvis, jei prieš akis matai naują biurų monstrą, gožiantį net kitus dangoraižius? Taip ir kultūros reikaluose – pačiu laiku Remigijui Šimašiui, sutarus dėl sporto objekto Nr.1 (pastebėjote, kad ir stadionas tapo svarbesnis už bet ką kita mieste?), buvo pasirašyta ir sutartis dėl koncertų salės.
Dainius Kreivys šalia nemokamo transporto vilniečiams (ar jaunėjantis ir veržlus miestietis neįgalus susimokėti?) tėškė ir kitą kortą – Žydų paveldo muziejus! Kad maža nepasirodytų – geresnis nei Varšuvoje! Artūras Zuokas šįkart išsitraukė magišką burtažodį – įveiklinti. O kad nuskambėtų normaliai patraukliai, vadinasi, kiek perversiškai – įveiklinti kalėjimus. Maždaug – Lukiškių hubas. Tuo Virginijaus Sinkevičiaus korta apie kūrybines industrijas Centrinio pašto pastate buvo mušta. Ir gal tik Gintaras Paluckas nuskambėjo šiuolaikiškiausiai, akcentavęs kultūrą kaip ekosistemą, linkėdamas nepamiršti ir mėgėjų, ir profesionalų: ir socialdemokratiška, ir svarbu.
Rinkimai baigėsi, bet iššūkių nesumažėjo. Ir ne tiek svarbu, kas ką minėjo, o tai, kad minėtos sampratos ir bus gyvos artimiausiu laiku. Jei, žinoma, nebūsime pikti ir negalvosime, kad rinkimų kampanijų rėmėjų veiklos ir buvo būsimas idėjų sąrašas.
Iš esmės kultūra mieste kaip driekiasi, taip tikriausiai ir drieksis dviem diametraliai priešingomis ašimis, bet tarp jų – plynas laukas. Tai – kaimo kultūra ir kibermiestas. Kaziuko mugė ir hipsteriškas betoninis hubas, tautiniai kebabai ir haitechas. Hibridas – selfis turguje.
Iš esmės kultūra mieste kaip driekiasi, taip tikriausiai ir drieksis dviem diametraliai priešingomis ašimis, bet tarp jų – plynas laukas. Tai – kaimo kultūra ir kibermiestas.
Nes ir tai, ir tai yra ryšku – ir turgūs Gedimino prospekte, ir dar vienas greitai iškilęs beveidis biurų pastatas. Kai šią žiemą buvo pabandyta tai sujungti ir surengti šviesų festivalį, išėjo labai nekas: klampoti teko per nespėtas nukasti gatves ir aikštes iki tų objektų, kurie buvo pavadinti instaliacijomis. Bet rengėjai šį žodį, regis, supranta tik kaip elektros įvadą. Nesiūlau vykti į Lioną, vieną garsiausių tokiais renginiais, – Malinausko angeliukai Druskininkuose atrodė kur kas geriau ir be žodžio „festivalis“. Švietė, ir tiek.
Naujieji pastatai ar kitoks senų panaudojimas taip pat daug šlovės nekuria: pirmieji dar nestovi, antrieji apleisti. Bet sena tendencija pastatų prikėlimui panaudoti menininkus, telkti juos į vieną vietą dvelkia pirmiausia nepagarba kūrėjams: neva menininkai eis bet kur, juk jiems vistiek erdvių trūksta, tai padorios šiukštu neduokime, naujos tinka tik biurų darbuotojams. O menininkai iškęs viską. Prikėlė Užupį, prikels ir Lukiškes, išvarydami blogas dvasias. Savotiški egzorcistai.
Kultūra suvokiama kaip investicija kitkam, bet nesuvokiamos investicijos į kultūrą. Todėl per visus nepriklausomybės metus Vilniuje valstybės ar miesto lėšomis ir nebuvo pastatytas nė vienas naujas kultūros pastatas, visi tik renovuoti ar pritaikyti. Didysis miesto nuopelnas kultūrai buvo suteikti leidimai dviem privačioms iniciatyvoms – MO muziejui ir Valdovų rūmams (pastarąjį vis dėlto traktuoju kaip itin privačiai globotą iki pat statybų pabaigos).
Užtat sportui – kiek geriau ir žadama dar daugiau. (Čia jau sostinė susilygina su Druskininkais, besirūpinančiais tik kūnu, ne siela.) Todėl ir Vilniaus miesto biudžete kultūra pateikiama tik kartu su sportu ir laisvalaikiu. Vienos kultūros biudžetas atrodytų labai nekaip, prasčiau nei Kauno ar Klaipėdos. Sostinę gelbsti tik sostinės statusas ir joje esančios nacionalinės ar valstybinės įstaigos.
Jei kalbėsime apie meną, o ne apie puikias dviračių trasas ar tvarkomus kiemus kaip mūsų bendrabūvio kultūros dalį, – negalima nematyti ir pokyčių. Atsirado finansavimas keliems Vilniaus miesto teatrams, šokio trupei, operai. Bet sumos vis dėlto yra graudžios, kaip ir „Vilniaus festivalių“. Klausimas diskusijai – ar neturėtų būti vieni festivaliai išskirti kaip svarbiausi miestui, o ne visi dešimt jaustis „biedni, bet teisingi“? Amsterdamas ar Viena apsieina, regis, tik su vienu ar pora festivalių, bet išties galingai remiamų (kur kas labiau nei valstybė), kiti yra tik palaikomi. Žinoma, ekonominės išraiškos nelyginamos. Bet mūsų proletarinė politika tik palaikyti visus kainuoja kokybę ir miesto garsą, užtat sutaupo politikų nervus ir leidžia nieko nespręsti. O kai finansavimas apgailėtinas, negi ko nors dar reikalausi, pavyzdžiui, auginti publiką ir tapti atviresnės kultūros sfera.
Vis dėlto festivaliai tiesia tiltą tarp dviejų minėtų polių ir tvirtina miesto kultūrą su sava strategija (nes ją jau turi patys renginiai). Drauge jie – viena iš visos kultūrinės ekosistemos dalių, prie kurios gali jungtis ir didžiosios įstaigos, ir mažesnės, ir mokyklos kaip būsima auditorija. Todėl rasti balansą tarp mažos vasaros bibliotekos Lukiškių aikštės kampe ir klasikos koncerto „Vilniaus festivalyje“ būtina ir nėra taip sunku – jų reikmės (investicijos) pernelyg skirtingos. Bet vienas didžiausių pastarųjų metų iššūkių šiuolaikiniam miestui yra savivaldybių santykis su piliečiais ir jų viešomis erdvėmis.
Jei pastaraisiais metais, sprendžiant iš valdininkų kalbų, visi dirbame investuotojams, tai šie paprastai nesitenkina spindinčiu banko pastatu vidury laukų. Juo labiau plyni laukai netenkina nei miesto tikrųjų „strategų“ – nekilnojamojo turto vystytojų, nei piliečių. Diskusijos su valdžia dėl vieno ar kito parko nėra itin rezultatyvios, ir kai vienas (Reformatų) užtveriamas nuo visų net nebaigus diskusijų, o kitam (Sapiegų) iš viršaus nuleidžiamos „barokinės vizijos“ su iškirstais medžiais gėlynų vardan – akivaizdu, kad biurokratinės procedūros „supažindinti visuomenę“ ar „tartis su ja“ patiria fiasko.
Kol kas nuspręsta suspenduoti tą baroką, bet tik kol kas. Patirtis negali raminti, ir tik paminklosaugos istorija primena, kad prieš 30 metų Vilniaus bastėja buvo apginta, kai prieš ekskavatorių fiziškai stojo poetas Marcelijus Martinaitis ir kiti kultūros žmonės; neseni mokytojų streikai taip pat išduoda, kad ne pasipiktinimai feisbuke juos atvedė į derybas. Didžiausiais argumentais tapo fiziniai kūnai ir jų dalyvavimas.
Miesto vizijos įprastai šiandien paišomos architektų projektuose. Jei pažvelgtume į būsimų kvartalų ar namų vizualizacijas atsietai, pamatytume, kad ten mažiausia yra žmonių: žmogaus siluetas jame „įdedamas“ tik dėl mastelio. Bet vizualizacija stebuklingai materializuojasi. Pastatas, gatvė – iš tiesų ne jam. Vizualizacijos yra mūsų tikrosios ateities metafora, kurioje praeivių beveik nėra.
Jų nėra naujoje dygstančioje architektūroje, unifikuojančioje rajonus. Jau interneto puslapiuose prestižiniai projektai atrodo vienodai skurdūs, ir kyla klausimas, ar tikrai miesto architektūros-urbanistikos ekspertai nori nacionalinę architektūros mokyklą pristatyti kaip barakų modeliavimą? Paradoksas, bet norint gaivinti viešąsias erdves naujomis „instaliacijomis“, konkursinėse vizijose taip pat nesimato žmonių, – jų tikriausiai ir nebus, nes dažnai neaišku, kam tokia „mažoji architektūra“ ar kiti akcentai yra skirti. Išskyrus vieną grandį – pačius kūrėjus, menininkus, nes konkursai buvo paskelbti ir neišdrįsta pripažinti idėjų bado.
Tai tik keletas kultūros mieste aspektų, bet iššūkiai bet kuriam merui, vizionieriui ar realistui, nėra lengvi. Nes jo žvilgsnį pro savosios merijos langus ir joje susikurtą miesto plėtros harmoniją teršia realūs gyvi žmonės. Šiandien jiems jau nepamanipuliuosi garsiais vardais ir stebuklingomis frazėmis kaip prieš dešimt metų. Atskiria, gyvatės. Ir jų daugėja, kaip daugėja miesto gyventojų, matyt, atvykstančių ne vien dėl didesnio atlygio, bet ir dėl kitos miesto vertės.
O ją galima patikrinti vizualia utopija: kai žiūrėjau kažkokį katastrofų filmą su cunamių šluojamais niujorkais, losandželais ir romomis, visi blizgantys ikoniniai daugiaaukščiai tebuvo gražios šukės kadre. Užtat griūvanti Venecija ir Romos Šv. Petras leido keikti barbarą režisierių. Žmonės jam, be abejo, taip pat tebuvo kadro detalės. Inovatyviame ir išmaniajame Vilniuje koks nors kompiuterių žaidimų startuolis galėtų sukurti siužetą, kuriame į sostinę įsiveržia Godzila ir traiško pastatus vieną po kito. Ar širdį kiek suspaus, išvydus griūvančią šventą Oną? Nebe?
