Gyvenime žanras taip pat taiso reikalus: tam ir yra etiketai, aprangos kodai, vietos įpareigojimai – kad būtų įmanoma susikalbėti. Chrestomatine tapusi dėžutė nuo gėrimo automobilyje visiškai skiriasi nuo tokios pat namuose. Ir į turinį žvelgiame jau nebe per buitinės komedijos prizmę, o per kriminalo.
Režisierius gali nepastebėti, kad Čechovas „Vyšnių sodą“ įvardino kaip „komediją“. Nebūtina to laikytis, bet taip viskas perskaitoma visai kitaip, gerokai gyviau nei laužiant iš komedijos tragediją ir spaudžiant ašaras.
Žanras apibrėžia taisykles, tarsi sakydamas: taip ir turi būti. Tai, kas viename žanre yra keista, kitame – absoliuti norma. Reikia tik adekvačiai įvardinti. Sakykime (ir į ką čia pagaliau kreipiu), sambūvį tarp Seimo ar jo narių ir Kultūros ministerijos anksčiau buvo galima nusakyti aštria drama su apsišaudymais (kare taip pat daug žanrų), o po Naujųjų metų – paliaubomis ar net taika. Nuolatines batalines scenas pakeitė natiurmortas su žvėries galva.
Nuolatines batalines scenas pakeitė natiurmortas su žvėries galva.
Matyt, tos galvos ir tereikėjo: dabar nei kam rūpi, kas vyksta ministerijoje, nei sugertukai tekinami-viešinami (išsigąsta Assange‘o likimo?). Nors viskas ne tik liko taip pat – pavasarį nulėkė (arba, kalbant taikiau – pasikeitė) pagrindinių muziejų „galvos“, keičiamos ir kitų. Anksčiau priimti įstatymai tebegalioja. Ir net toliau svarstoma šalies kultūros strategija „Kultūra 2030“, kurią paskutinėmis dienomis parengė buvusi ministrė. Iš dabartinio vadovo – tik užuominos, kad strategija šiek tiek peržiūrima, dėl jos konsultuojamasi. Bet ne daugiau. Net pataisos, jei tokių esama, netekinamos. Vadinasi, gal derėjo žanrą suvokti adekvačiau – ne kaip batalijas, o taip mums įprastą farsą „Daug triukšmo dėl nieko“?
Vis dėlto kultūros strategija nėra šiaip sau popierius grafomano užrašai – ji, kaip rašoma, „yra artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“. Tad gal verta šiek tiek atkreipti dėmesį į ją – kad ir tokią, dėl kurios dabar konsultuojamasi ir gal ji kiek keičiama, bet kol kas tokia, kokia yra viešai paskelbta.
Pagal žanrą ją vis dėlto apibūdinčiau kaip dokumentą tarp kultūros politikos gairių ir situacijos analizės: papasakojama dabartinė netenkinanti padėtis ir pasiūloma vizija, stipriai taisanti tą padėtį. Dabartinės situacijos analizę galėčiau cituoti ištisai – ji puikiai įvardija esminius kultūros politikos ir jos vykdymo trūkumus. Pvz., „sektoriaus finansavimo prasme papildomų lėšų kultūros sektoriaus pokyčiams finansuoti sutelkta nebuvo“. „Švietimo sektorius nepakankamai panaudoja kultūros įstaigų kuriamas vertes švietimo procesuose“. „Savivaldybės nėra linkusios didinti kultūrai skiriamos savo biudžeto dalies miestuose, kur veikia ministerijos pavaldumo įstaigos“. „Ministerija vis dar administruoja kai kurias kūrybai bei kultūros ir meno produkcijos sklaidai skirtas programas“. „Net ir scenos menai nėra plėtojami tolygiai – atskirų scenos meno sričių, tokių kaip, pavyzdžiui, šiuolaikinis šokis ar cirkas, talentams ugdyti nesudaromos tokios pat sąlygos vystyti savo kūrybinę veiklą, kaip, pvz., aktoriams ar baleto šokėjams“. Ir t.t.
Ir jeigu dėl tam tikrų požiūrių galima ginčytis (tarkime, ministerija gali administruoti kad ir visas programas, kaip tai daro kai kurios šalys, gali nusispjauti į kai kurias sritis), tai egzistuoja ir aksiomos: „Per mažas finansavimas neigiamai veikia atskirų meno sričių raidą“. „Tvirtos visuomenės svarbus požymis yra gebėjimas kritiškai mąstyti, vertinti gaunamą informaciją, bei atsakingai formuluoti ir įvairiomis priemonėmis, tarp jų meninės ir kultūrinės raiškos priemonėmis, išreikšti savo pilietinę poziciją.“ Pabandykite prieštarauti – nebent būtumėte iš valdžios, kuriai niekad nepatinka mąstantys žmonės.
Tarp esamos situacijos nusakymo ir tų aksiomų įsiterpia sprendimo būdai. Tiksliau, jų daug, bet visi jie yra hipotetiniai siūlymai, o kai kuriuos jų ne taip lengva iššifruoti. Ir paremti jie yra tik tomis aksiomomis, nors pavyzdžiai iš kitų šalių ar teorijomis grįsta praktika būtų neprošal – kaip įrodymai, kad tai veiksminga. Pvz., atskyrus pastatus nuo kultūros įstaigų veiklos, mes ne tik priartėtume prie trokštamos Estijos ar kitų šalių, – net su tuo pačiu finansavimu įstaigos pasijustų gerokai laisvesnės (nes dabar pastatai suryja aibes lėšų). Lygiai taip pat galima būtų pasitelkti ir kitų pavyzdžių. Tačiau kai įrodymui paminimas regioninis įstaigų modelis, kuris pirma bus įgyvendintas tik viename mieste, ir sėkmės atveju paplis visur, – jis atrodo keistai. Kur jis bus įgyvendintas, kodėl tik viename mieste, kodėl tai turi būti testas, jei apsisprendžiama taip ar kitaip daryti ir tai nuosekliai pagrindžiama? Kažin ar strategijai dera laboratoriniai tyrimai.
Visą įstaigų tinklą racionaliai peržiūrėti būtina, tik jis siūlomas dar gana painus: pripažintos svarbiomis įstaigos paverčiamos viešosiomis ir „jų veikla finansuojama vietos savivaldos, centrinės valdžios ir įstaigų uždirbtomis lėšomis“, o visos kitos „pereina savivaldybėms“. Ir pagal poreikius regione „optimizuojamos“. Jei pastarąjį žodį galima būtų suvokti tikrąja jo prasme – jos gerinamos, joms leidžiama ir pačioms užsidirbti, jos pačia veikla įrodo savo reikalingumą – tai puiku. Bet realybėje „optimizacijos žanras“ reiškia bedarbystės pašalpų pagausėjimą, tad kam tai naudinga?
O tokių, dažnai balansuojančių ant bedarbystės ribos, iš 20 000 kultūros darbuotojų, pagal pateikiamą statistiką – daugiau nei trečdalis, 7 000. Tai nevyriausybinis sektorius, tam tikrais atvejais efektyvesnis ir taupesnis, bet labai nesutelktas ir dažnai pamirštamas ar, kaip teisingai teigiama, jis „patiria tam tikrą diskriminavimą, sukuriama įtampa tarp sektoriaus dirbančiųjų“. Didžiulė Kultūros ministerijos pažanga, kad jis čia apskritai buvo paminėtas, tačiau kaip jam padėti, lieka neaišku.
Rašoma, kad „Valstybė turi siekti mažinti įtampas tarp biudžetinio ir nevyriausybinio sektoriaus kultūros darbuotojų“, paminimos kompensacijos už tam tikras veiklas (sales gastrolėms). Bet reikia turėti omenyje, kad „optimizuojamos“ įstaigos taip pat gali atsidurti šiame flange. Reikia prisiminti ir tai, kad mažėjant suvartojamam alkoholiui gali mažėti ir tiesiogiai su tuo susiję Kultūros rėmimo fondo ištekliai,– o būtent šis fondas ir yra iš esmės vienintelis kultūros NVO šaltinis. Dar derėtų pamatyti, kad dabartinėje Kultūros ministerijos kolegijoje nėra nė vieno „gryno“ nevyriausybinio sektoriaus atstovo, kuris iš esmės kautųsi už savo paties išlikimą šioje šalyje.
Teisingai paminėtos ir infrastruktūros problemos, tačiau vargu ar jas išspręs vizija, kad „Regionų centruose kultūrinė infrastruktūra pritaikoma kokybiško kultūrinio turinio sklaidai. Tam pasitelkiami įvairūs centrinės valdžios ir savivaldos finansavimo šaltiniai, kuriais didinamas kokybiško kultūrinio turinio prieinamumas.“ Ar lengvai bus pastatyti nauji rūmai didesnio mastelio spektakliams, koncertams, kai jau prieš keletą metų pražiopsoti europinių fondų finansai statyboms? Ar atsiras kitų fondų? O gal kažkaip pačioms savivaldybėms Dievo apšvietos atveju kils noras turėti ir renginių salę, ne tik aikštę futbolui bei dainoms ir šokiams? Ir kaip to pasiekti su tomis didžiųjų miestų savivaldybėmis, kurios skiria gerokai mažiau lėšų (rekordininkė – Vilniaus: kai šalies vidurkis vienam gyventojui kultūrai yra 60 Eur, sostinė skiria 13,47 Eur).
Švietimo ir kultūros bendradarbiavimas šiandien dengiamas vienintele „Kultūros paso“ korta, nes, pastebima, „kultūros įstaigų įgyvendinamos edukacijos veiklos retai derinamos su bendrojo lavinimo programomis“. Pasas yra gerai, tačiau net ir tie 15 eurų per metus mokiniui (o tai būtų 2–3 spektakliai / koncertai ar 2–5 edukaciniai užsiėmimai) dar nepaverčia to sistema, kuri ilgainiui galėtų virsti normaliu žmogaus poreikiu.
Ir t.t. Galima cituoti ištisai, galima ginčytis, sutikti, ploti, prieštarauti. Klausimas – kas iš to bus? Kas, kai Vyriausybė tam viskam pinigų nenumatys, nes kultūra anaiptol nebus jos pripažinta strategine kryptimi? Kai po Prezidento rinkimų keisis vyriausybės? Koks tolesnis šio teksto mechanizmas – išlikti, būti pertvarkytam, ir kokios jo tęstinumo garantijos? Moderniai biurokratiškai kalbant, kokia galimybė šį tekstą įveiklinti?
Įprasčiausia, kad jis bus padėtas į stalčių šalia kitų atliktų tyrimų, valstybės kontrolės analogiškų išvadų, kitų dokumentų ir pamirštas. Po kurio laiko vėl viską kažkas užkurs iš naujo su visomis naujomis analizėmis ir galimybių studijomis.
Optimistiniu variantu jis galėtų būti peržiūrėtas, papildytas, perrašytas, ir jau pagal jį kuriami įsakymai, įstatymai, dokumentai. Kiek nuosekliau. Nes ir dabar yra vizija „Lietuvos 2030“, kurios neatitinka aibės vėlesnių įstatymų, kaip deklaruojamos kultūros politikos – Vyriausybės politika ir teisės aktai ir t.t.
Kaip viso to galima būtų pasiekti? Grįžkime prie žanro. Šią strategiją iš esmės galima būtų apibūdinti kaip siūlymų paketą. Dažnai – atsargių siūlymų, kad tik jie nesunervintų kokio nors politiko, o koks nors konservatyvesnių pažiūrų ir dar atsargesnis kultūros žmogus neimtų rėkti konservatoriui (nebūtinai pagal partiją), kad dangus griūva. Todėl situacijos nusakymas ir dėl to instrumentiškai taikomas sprendimas labiau dvelkia kantriu įrodinėjimu, kodėl to negali būti ir ką reikėtų vienaip ar kitaip keisti. Siūloma sukalti plaustą, bet dar palūkėkime su kitu krantu.
Manyčiau, reikėtų ją pradėti dėlioti kaip dokumentą, kurio pirmasis taikinys ir drauge paskirtis būtų žmogus, o ne kultūros politika, kaip dabar.
To priežastis taip pat įvardijama: „Nežinant ir nesuvokiant kultūros kuriamos pridėtinės vertės, nesuprantamas ir kultūros vaidmuo visuomenėje bei valstybės ekonomikoje, o tuo pačiu ir poreikis investuoti į visuomenės kultūrines patirtis, į kultūros paslaugų prieinamumą ir įtraukumą.“ Taigi – ką daryti, kad ta vertė būtų sužinota ir įsisąmoninta?
Manyčiau, reikėtų ją pradėti dėlioti kaip dokumentą, kurio pirmasis taikinys ir drauge paskirtis būtų žmogus, o ne kultūros politika, kaip dabar. Ir juo labiau ne šalies ekonomika, kad ir kiek ji yra svarbi. Nes patys kasdien regime, jog yra aibės paties ūkio (t.y. gr. oikos) sričių, kurios veikia tiesiog antiekonomiškai ir mažytis finansinis minusas jose yra didesnis už šimtus pliusų kultūros sferoje.
Vienas esminių dalykų – dokumentas turėtų būti surašytas ne dokumento kalba, ir net poezija jam nepakenktų. Juk kalbame apie kultūrą, o ne PVM traukimą iš šešėlio (nors ir čia, kaip matome, yra metafora)! Dokumentiška biurokratinė leksika tuoj leidžia bet kam pasikinkyti jurisdikciją, pritempti žodį prie įstatymo ir viską sunešioti. Todėl abstraktesnės, tačiau labai aiškiai suvokiamos frazės atimtų norą prieštarauti. Sakykime, „Kultūra ugdo asmenybę ir stiprina tapatybę“, – tarsi savaime suprantama, o jau sutikus su pirmu teiginiu, toliau darosi lengviau keliauti. Tad pradėkime: „Lakštingala negali nečiulbėti“.
Dokumentas galėtų ne šiaip likti instrumentine šios akimirkos strategija (to taip pat reikia kaip būtinybės taisyti padėtį), bet virsti ta vizija, kurią už rankų susiėmę skanduodami priimtų visi Seimo nariai ir nekvestionuotų nė vieno jai įgyvendinti reikalingo įstatymo. Vadinasi, jie turėtų sutarti drauge ir kiekvienas atskirai dėl kiekvieno sakinio ir pripažinti jį teisingu. Galbūt tam kaip tik ir reikia kultūros ministro ir jo kolegų – literatų.
