Išgirdusi liūdną žinią apie Eugenijos Pleškytės mirtį, kita garsi lietuvių kino ir teatro aktorė Vaiva Mainelytė neslėpė emocijų. Ji prisiminė kolegę kaip tikrą žvaigždę – gal ne visada tinkamai įvertintą, tačiau tokią ryškią, kokios kitos mūsų padangėje gali greitai ir neatsirasti.
Žvaigždė, kurios vardu galima pavadinti spindulėlį danguje
V.Mainelytė prisiminė, kad su E.Pleškyte jai yra tekę bendrauti, kartu dirbti, filmuotis. Esą aktorė buvusi iš tų, kurie neturėjo daug draugų, neprisileisdavo labai arti kitų žmonių. „Bet aš turėjau tokią laimę. Kai teko būti tuometiniame Leningrade ar Maskvoje, neatsimenu, kur mes su ja susitikome, nakvojome viename kambaryje viešbutyje ir kažkaip išsišnekėjome, radome labai daug bendrumo. Žinoma, jos charakteris kitas, ji tokia gerąja prasme žemaitė. Bet ji mane, kadangi buvo lygiai dešimt metų vyresnė, labai gražiai globojo, dėl daug ko perspėjo, daug ko pamokė, į ką reikia atkreipti dėmesį festivalių metu. Ji jau buvo perėjusi tą kelią, kad reikia išmokti kalbėti apie vaidmenis“, – prisiminimais dalijosi V.Mainelytė.
Net ir išvykusi į Ameriką E.Pleškytė nenutraukė ryšio su V.Mainelyte – norėjo su ja susitikti. Aktorės susitiko E.Pleškytei atvykus į Lietuvą ir tai, V.Mainelytės teigimu, buvo šiltas susitikimas. „Labai malonų susitikimą turėjome, atvežė man lauktuvių. Tuo metu labai sudėtinga buvo su vakarinėmis suknelėmis, batukais. Pridėjo krepšį visokiausių įdomių kepuraičių, vakarinių drabužių, batų“, – vos tramdydama ašaras kalbėjo V.Mainelytė.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Vaiva Mainelytė |
V.Mainelytė įsitikinusi, kad išėjo labai didelė artistė. „Nežinau, kada dar kokia epocha pagimdys tokią. Ji buvo visai neišnaudota su jos grožiu, jos talentu, jos temperamentu. Bet taip jau susiklosto, kad jeigu tu esi ne tame dešimtuke, gali ilgus metus nepelnytai negauti darbų teatre. O mes nevertiname, tik kai išeina pradedame laidose, atsiminimuose prisiminti“, – apgailestavo aktorė.
V.Mainelytė įsitikinusi – E.Pleškytė buvo tikra žvaigždė lietuviškoje padangėje. „Va čia yra žvaigždė, kurios vardu danguje galima pavadinti spindulėlį“, – virpančiu balsu apie kolegę sakė V.Mainelytė.
Vaidmenų stygius buvo ir viena iš priežasčių, kodėl E.Pleškytė išvyko į Ameriką. „Liga irgi visko išvada. Keistai gyvename pjaudami vienas kitą ir būdami pavydūs. Nevertindami to, ką turime, ir mūsų laikinumo. Juk išeiname, visi išeisime. Visiems vietos užteks. Niekada niekas taip nesuvaidins, kaip Eugenija. Niekas. Panašiai, bet kitaip. Tai ko čia draskytis ir pavydėti? Man tai svetimas šitas jausmas. Ačiū tėvams, taip išauklėjo, aš tikrai labai džiaugdavausi savo kolegių pasiekimais ar laimėjimais, ar apdovanojimais. Aš visada su dideliu džiaugsmu paskambindavau, užeidavau į grimo kambarį“, – neslėpdama užplūdusių emocijų išgirdus tokią žinią kalbėjo V.Mainelytė.
Violeta Podolskaitė E.Pleškytę prisimena kaip puikią scenos partnerę
Kita aktorės kolegė, buvusi scenos partnerė Violeta Podolskaitė taip pat E.Pleškytę prisiminė su meile. Kartu jos dirbo prieš pat Eugenijai išvykstant į Ameriką – Jaunimo teatre kūrė spektaklį „Kelionė į Meką“.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Violeta Podolskaitė |
„Vienintelis toks spektaklis, kuriame mes labai artimai buvome – „Kelionė į Meką“. Išleidome tą spektaklį ir tai, kas buvo tame spektaklyje, man buvo labai brangu. Ir aš kažkaip labai skaudžiai tai išgyvenu. Ta tema...“ – prisiminė ilgametė Jaunimo teatro aktorė, šiuo metu teatre dirbanti Reklamos ir informacijos skyriaus koordinatore.
E.Pleškytė, anot V.Podolskaitės, buvo įdomus, kūrybingas, labai turtingas savo dvasia žmogus. Prisimindama kolegę V.Podolskaitė šypteli: „Tai buvo tokia aktorinė natūra, kad visi bėgdavo nuo jos užkulisiuose, kurie vaidindavo su ja. Tokia ji būdavo kurdama tą vaidmenį. Bet mes labai gražiai bendravom su ja. Mūsų dviejų duetas tame spektaklyje buvo, kartu dar vaidino aktorius Tomkus. Ta pati tema spektaklio yra tokia, kad kalbėjome apie būties klausimus.“
Repeticijos, prisiminė V.Podolskaitė, vyko labai intensyviai ir tik premjeros dieną ji sužinojusi, kad suvaidinusi vos du spektaklius E.Pleškytė išvyks į Ameriką. „Ji atsiprašinėjo, kad anksčiau neįspėjo. Ilgai ji gyveno Amerikoje, o grįžus jai į Lietuvą mes jau taip ir nesusitikome. Matyt, ir liga ją užvaldė“, – kalbėjo V.Podolskaitė.
Vis dėlto E.Pleškytė V.Podolskaitės atmintyje išliko kaip didi profesionalė. „Atsimenu tik vieną jos man pasakytą frazę: gražiai dirbi, bet visada suprantu, kai tu jau pagauni vaidmenį, tada tavo žemas balsas, užtikrintai kalbi. Kai pypsi kažkur neužtikrintu balsu, vadinasi, tai tu dar klajoji. O kai atsistoji į vietą, tavo net balsas pasikeičia, – šypsojosi V.Podolskaitė. – Ji buvo gera partnerė, labai jautri, su ja buvo labai smagu dirbti.“
Geriau pasiruošti filmavimui nebuvo galima
J.Tomaševičius E.Pleškytę filmavo ir garsiajame filme „Herkus Mantas“, ir dar ne viename kitame. Iki šiol jis prisimena ne tik jos grožį, bet ir nepaprastą profesionalumą, kadangi į filmavimo aikštelę ji ateidavo labai gerai pasiruošusi, todėl niekada neprireikdavo keliolikos dublių – paprastai viskas būdavo tobula jau pirmuoju bandymu.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Jonas Tomaševičius |
„Kai Eugenija Pleškytė būdavo filmavimo aikštelėje, man būdavo džiaugsmas. Ji viena iš puikiausių aktorių, kuri taip rimtai vertindavo savo vaidmenį. Kai su Giedriu darėme „Herkų Mantą“ (Marijonas Giedrys – filmo „Herkus Mantas“ režisierius – aut.past.), ji taip gerai pasiruošdavo, kad per vieną ar du dublius sugebėdavo perteikti visą savo idėją, visą savo vaidybą. Dažniausiai geriausias būdavo pirmas, o ne antras ar trečias dublis. Todėl visuomet reikėjo pasiruošti, kad pirmu dubliu pagautume“, – į prisiminimus paniro J.Tomaševičius.
Filme „Nesėtų rugių žydėjimas“ E.Pleškytė vaidino nedidelį epizodinį vaidmenį, tačiau J.Tomaševičius iki šiol nepamiršo to jausmo, kurį patyrė filmuodamas šį epizodą. E.Pleškytė vaidino moterį, kurią paliko vyras (vaidino Donatas Banionis), jos sūnus užauga be tėvo, pakliūna į kalėjimą, o iš jo išėjęs susiranda tėvą. Tėvas ateina pas savo sūnaus motiną ir atneša pinigų.
Ji nuostabus žmogus ir nepaprastai gera aktorė. Dabar ji jau galėjo ant savo laurų pagyventi, bet nesigavo. Reikia žmones mylėti, kol jie gyvi...“ – sakė J.Tomaševičius.
„Kai filmavau, man buvo nuostabu žiūrėti. Kine aktoriai pripranta prie manęs, nes juk vaidina į kamerą, į mane. Tai nuostabiausia scena, kai trumpame epizode E.Pleškytė sugeba papasakoti visą savo herojės biografiją. Net nemoku papasakoti to jausmo. Gaila, kad toks žmogus išėjo, darosi šalta, kai tokie žmonės išeina“, – pagyrų aktorės talentui negailėjo legendinis Lietuvos kino operatorius.
J.Tomaševičius puikiai atsimena ir darbą filmuojant garsųjį „Herkų Mantą“. „Ji atėjo su Šurna (Antanas Šurna vaidino Herkų Mantą, o E.Pleškytė – Kotryną – aut.past.), jie Jaunimo teatre nuolat būdavo partneriai. Todėl taip lengva buvo mums filmuoti. Kažkada būdavo labai sunku suvesti aktorius vieną dieną, reikėdavo pirkti visą spektaklį, kuriame jie vaidina. O kas mums leistų pirkti spektaklį, kai tada reikėjo gauti ministro leidimą, jeigu norėjai porą kibirų nusipirkti. Ji mums labai palengvino darbą, juolab kad visada būdavo taip gerai pasiruošusi, jog net nežinau, ar galima pasiruošti geriau“, – kalbėjo J.Tomaševičius.
E.Pleškytei išvykus į Ameriką, ryšiai buvo nutrūkę, tačiau grįžusi ji vėl su malonumu prisiminė senus draugus ir pažįstamus – dalyvavo J.Tomaševičiaus 70-mečio jubiliejuje, kituose renginiuose, šventėse. „Ji nuostabus žmogus ir nepaprastai gera aktorė. Dabar ji jau galėjo ant savo laurų pagyventi, bet nesigavo. Reikia žmones mylėti, kol jie gyvi...“ – liūdnai nutęsė daugybę lietuviškų filmų nufilmavęs J.Tomaševičius.
