Nūnai išvalyti iš organizmo toksinus truks tiek pat metų, kiek jį teršei prastu maistu. „Tai man jau kaip ir neapsimoka, –– juokiuosi, – nes jei dabar pradėčiau sulčiauti, sveika tapčiau septyniasdešimties.“ Betmenas purto galvą. Pasirodo, vos po ketverių metų pasijusčiau daug geriau. Aš ir dabar jaučiuosi puikiai. Beje, Betmeno neišsigalvojau – tokia sirų kilmės pažįstamo pavardė; iš tiesų rašoma Batman, tariama su kieta A, na, bet patys suprantat – gyventi su Betmenu smagiau.
Kol svečias maukia sultis, dukroms ant sviesto kepu blynus ir svarstau apie keistą madą traktuoti mūsų kūnus kaip nešvarius ir nuolat iš organizmo valyti šlakus ir toksinus taip, lyg neturėtume inkstų nei kepenų. Valyti ne tik kūną, bet ir mintis, gyti. „Gijimas“ yra mano „Naujojo amžiaus“ dvasingų ir progresyvių bičiulių dabar dažniausiai vartojamas žodis. Reikia gyti nuo to, ką padarė mama, kai man buvo penkeri, nuo to, kaip su manimi elgėsi vaikinas, kai man buvo septyniolika, kaip manęs negerbė darbdavė, kai man sukako dvidešimt vieneri. Gydymuisi ir tobulinimuisi nėra pabaigos, kaip nėra ir svarbesnio žmogaus už save patį. Aš nei prieš, nei už, bet vis aiškiau imu manyti, kad „pradėk nuo savęs“ yra ne kas kita kaip egocentrizmas, jei žmogus kartu nesirūpina savo aplinka ir bendruomene. Taip apskritai gimsta nesugebėjimas būti bendruomenėje, kurios, kaip parodė pandemijos sukelta izoliacija, mums – koks netikėtumas! – vis dėlto reikia.
Kol svečias maukia sultis, dukroms ant sviesto kepu blynus ir svarstau apie keistą madą traktuoti mūsų kūnus kaip nešvarius ir nuolat iš organizmo valyti šlakus ir toksinus taip, lyg neturėtume inkstų nei kepenų. Valyti ne tik kūną, bet ir mintis, gyti.
Individualizmo epopėja – tai klestinti cancel, arba atšaukimo, kultūra, toks vartojimo boikotas, dažniausiai taikomas įžymybėms ir prekiniams ženklams. Na, žinote, jei paaiškėtų, kad Betmeno stebimas profesorius paslapčia atsigėrė kokakolos, Betmenas jį iš savo informacijos srauto išmestų lyg musę iš barščių, dargi apie tai praneštų draugams ir paragintų juos elgtis taip pat. Tai savotiška individualizmo forma, mat cancel kultūra veikia numanant, kad atsiras kritinė atšaukiančiųjų masė, kitaip tariant, atšaukimo bausmė bus veiksminga ne dėl vieno individo; pats individas tiki bendraminčių egzistavimu. Šiam reiškiniui, kaip ir viskam, būdingos dvi pusės.
Viena vertus, tai ribų nustatymas, mat reaguodama į tam tikrus įvykius visuomenė parodo, kas yra netoleruotina, pavyzdžiui: dėl homofobijos ir antisemitizmo apraiškų buvo atšauktos atlikėjo Ten Walls ir dizainerio Johno Galliano karjeros. Kita vertus, atšaukimo kultūroje į viską žiūrima absoliučiai vartotojiškai, nes tasai atšaukimas reiškia ne ką kita, bet „aš daugiau nevartosiu tavo turinio, produkto“. O tokia pozicija užkerta kelią į dialogą ar atsiprašymą. Dažnai žmonės yra visuotinai atšaukiami dėl vienos, viso gyvenimo įdirbį jiems kainuojančios klaidos. Aišku, klaida klaidai nelygu, bet dabar nesiimsiu analizuoti puolusių genijų darbų vertės, kaip, tarkime, naujo Michaelo Jacksono dainų skambesio post mortem pedofilijos skandalo fone. Cancel kultūra, man rodos, veikiau infantili nei įgalinanti, kai ką nors piktai atšaukiantis vartotojas lyg kieme įžeistas vaikas sako: viskas, nedraugausiu! Šitaip žurnalistų kartą buvo atšauktas Juozas Statkevičius, apmokestinęs įėjimą į savo renginį; šitaip dėl nusipirkto greitmaisčio dabar manieringai atšaukinėjama Karolina Meschino; šitaip aš dėl viršelio su Šarūno Barto nuotrauka pati call outinau ir buvau atšaukusi žurnalą „Žmonės“. Kartais nereikia nė klaidos, užtenka patylėti, kaip tai darė mano draugas tapytojas vykstant judėjimui „Black Lives Matter“. Tačiau silence is violence (angl. tylėjimas yra smurtas) – jis instagrame gavo kelias žinutes iš klientų: „Nebepirksime jūsų darbų, nes viešai nepasisakėte prieš rasizmą.“
Mičigano universiteto medijų studijų profesorė Lisa Nakamura teigia, kad atšaukimas yra aukščiausia savojo veiksnumo išraiška, atsiradusi iš poreikio įgyti kontrolę socialinių medijų srauto akivaizdoje1. Atšaukti ir išmesti lengva, tačiau gerokai sunkiau suvokti ir priimti žmones kaip kompleksiškas asmenybes su trūkumais ir keistenybėmis, talentų ir ydų neabsoliutinti kaip vienintelio teisę egzistuoti (sraute) lemiančio bruožo. Man atrodo, bet ką atšaukti lengviausia, kai nėra jokios apčiuopiamos bendruomenės, kai prasižengėlis tėra veidas iš ekrano, o ne realybėje kasdien matomas asmuo. Ir tai yra dar vienas cancel kultūros paradoksas – drauge ką nors atšaukdami žmonės tarsi pajunta bendrystę, tačiau pats atšaukimas įmanomas būtent dėl fizinės bendruomenės nebuvimo. Nes tie, kurie bent trumpai yra gyvenę komunose ar stovyklose, puikiai žino: čia galioja ne tik elgesio kodai, bet ir tolerancijos būtinybė – nepaisant kai kurių skirtumų, reikia sugebėti koegzistuoti. Paprasčiau tariant, kiekvieno kitaip mąstančio realiame gyvenime vienu mygtuko paspaudimu neatšauksi.
Betmenas pas mus apsistojo netikėtai. Nors planavo keliauti po salą ir prisidėti prie veganiško ūkio bendruomenės, tačiau dėl nerimstančios pandemijos turėjo pakeisti planus ir šitaip atsidūrė namuose, kur kiaušiniai ant sviesto kepa. Manęs nei mano pažiūrų atšaukti jis negali, tiesa, aš jo – irgi. Vaikinas mėgsta kalbėti apie dvasingumą, bet prieš dvi savaites mano vyras važiavo jo pasiimti iš policijos nuovados – dvasingąjį areštavo, nes per konfliktą smogė mechanikui. Minta veganiškai, bet vandenį perka plastiko buteliuose ir nustemba, kai pasakau, kad tausodama gamtą vengiu elektrinės rūbų džiovyklės. „Aplinkosauga“ vaikinui nauja sąvoka, o aistra vartoti tik ekologišką maistą kyla vien iš meilės savo kūnui.
Tačiau matau, kaip jis trokšta būti mylimas. Kaip, uždarant kavines, jogos studijas ir atšaukiant skrydžius, Betmenas nori būti pastebėtas, būti kažkam. Kaip man, vos grįžusiai namo ir dar nespėjusiai pasidėti krepšių, puola pasakoti kažin ką apie buvusią merginą – dar vieną istoriją, kurios neturiu ūpo klausytis. Žinau: tai pavienis atvejis, bet šis Betmenas įkūnija radikalių individualistų portretą – tų, kurie ilgai manė turį galią atšaukti kiekvieną kitaip mąstantį ar suklydusį ir staiga patys pasijuto esantys atšaukti.
Negaliu sakyti, kad mėgstu tą vaikį, vis dėlto slapta mėgaujuosi jo viešnage, nes pastaraisiais mėnesiais man irgi trūksta realių žmonių. Nūdienos individualizmo laimės miražas nyksta sparčiau nei Arkties ledas, kai kovido kontekste paaiškėja, kad solo gyvenimas mažytėje studijoje kuriame nors pasaulio megapolyje žavėjo būtent dėl galimybės bet kada atsidurti tarp kitų individų.
Norisi atšaukti kovidą, ir turbūt iš to paties kontrolės poreikio viena po kitos pasigirsta konspiracijos teorijos, siūlančios ką nors kaltinti, kažkuo nepasitikėti. Atšaukti skiepus. Atšaukti politiką, kuris viešumoje buvo be kaukės. Atšaukti kaukes – JAV pasirodė judėjimas su kaukėmis iš tinklelių. O kas gali atšaukti vienatvę? Šitie metai parodė tai, kas svarbu ir ką daugybė žmonių įnirtingai patys sau neigė: mums reikia bendruomenės, esame socialūs gyvūnai. O buvimas tikroje bendruomenėje neišvengiamai apkarpo individualizmo sparnus. Betmenas, pamatęs, kad jo egocentriškas veganizmas nedaro man įspūdžio (nes been there, done that), dvi dienas plovė visus mūsų šeimos indus, tvarkė virtuvę. „Žinai, jis visai geras berniukas, tik pasimetęs“, – vakare pasakiau vyrui ir išsyk prisiminiau tėvo Stanislovo žodžius, arba tai, ką dabar nuolat kartoja sąmoningos mamos: nėra blogų žmonių, yra tik blogas jų elgesys.
Neatšaukiu Betmeno ir pasižadu būti atlaidesnė, tolerantiškesnė, maždaug tokia kaip Pipa iš „Be namų negerai“, bet kartu tikiuosi, kad pandemija jei neatšauks, tai bent sušvelnins aštrius individualizmo kampus. Manojo – irgi. Išmokys mus atsiprašyti ir girdėti atsiprašymus. Išmokys mus būti kartu suvokiant, kad bendruomenė – ne šimtaprocentiniai bendraminčiai. Tai žmonės, kuriuos priimame nepaisydami jų... (Įrašykite savo variantą.)
1https://www.researchgate.net/publication/344772779_You_are_Cancelled_Virtual_Collective_Consciousness_and_the_Emergence_of_Cancel_Culture_as_Ideological_Purging
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.