Kuo mažiau žmonės žino, kuo menkesnis išmanymas, tuo vertinti paprasčiau: pasiskaitei atitinkamą Wikipedijos straipsnį, dar vieną kitą žurnalisto straipsnelį internete ta tema – ir jau viskas aišku. Ten bus išvardinti svarbiausi faktai (vežė „Stalino saulę“, parašė negeras eiles apie Leniną, buvo Komunistų partijoje, užėmė postą, gavo apdovanojimų, draugavo su nomenklatūrininkais, dalyvavo sovietizuojant visuomenę...), kurie leis lengvai nuteisti. Arba įvardinti kolaborantu ar bent prisitaikėliu – irgi nuosprendis. Tarsi tik uždėjus tokį gėdos ženklą galima nusiraminti, ramiai atsikvėpti: pasaulis aiškus, paprastas, suprantamas.
Nors Rusijos propaganda ir diskreditavo posakį „ne viskas taip vienareikšmiška“, tačiau jis vis tik teisingas kalbant apie žmogų istorijoje, nebent tai būtų koks budelis.
O kai pradedi gilintis į biografijas, tų žmonių gyvenimo kontekstą, aiškintis, kodėl jie taip elgėsi, kokios socialinės, ekonominės ir politinės aplinkybės lėmė apsisprendimus, kaip jie patys vertino savo poelgius, kaip į juos žiūrėjo amžininkai, paveikslas darosi toks sudėtingas, kad nuteisti ir net įvertinti tampa be galo sunku. Nors Rusijos propaganda ir diskreditavo posakį „ne viskas taip vienareikšmiška“, tačiau jis vis tik teisingas kalbant apie žmogų istorijoje, nebent tai būtų koks budelis. Argumentams už pasmerkimą visuomet bus galima surasti kontrargumentų, išteisinantiems teiginiams – kaltinančių. Ko tikrai nereikėtų daryti, tai bandyti perkelti mūsų laikų suvokimą į visiškai kitokių praeities realijų kontekstą. O to Lietuvos viešojoje erdvėje vis daugėja, ypač sovietmečiui tolstant.
Kalbant apie rašytojų vertinimą, galima pasitelkti ir Justino Marcinkevičiaus figūrą, kad jau vėl visiems panižo apie jį kalbėti. Tik reikėtų turėti omenyje visą jo – 1930-ųjų metų – kartą. Apie kitas kartas reikėtų rašyti kitaip, nes skyrėsi aplinkybės. Vytauto Didžiojo kartos atstovai mokėsi dar tarpukario mokyklose, studijavo jau sovietiniuose universitetuose. Teoriškai jie galėjo eiti į partizanus, tačiau buvo tam per jauni. Žymiausi rašytojai tarp partizanų – Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, net žymiausias partizanų išdavikas rašytojas Kostas Kubilinskas, – visi jie buvo daugmaž dešimčia metų vyresni. Nors turbūt tarp tų šešiolikamečių, išėjusių partizanauti 1946 m. (tokių jaunų partizanai dažnai nepriimdavo), būta ne vieno būsimo poeto ar rašytojo. Tik jie žuvo nieko nesukūrę.
O kitiems liko alternatyva: arba tapti rašytojais ir vykdyti ideologinį užsakymą, arba nuslopinti savo norą kurti ir eiti į profesiją, nereikalaujančią tokio prisitaikymo. Štai tos pačios kartos Edvardas Gudavičius tapo inžinieriumi kaip tik dėl to, kad nenorėjo būti istorijos mokytoju, grūdančiu vaikams ideologizuotą istoriją. Bet ir jame galų gale nugalėjo istorikas. Tačiau viena yra trauka humanitariniams mokslams, kita – pašaukimas rašyti. Posakiu virtęs patarimas „jei gali nerašyti – nerašyk“ atsirado ne šiaip sau: yra žmonių, kurie negali nekurti. Bet jei nori kurti, privalai atiduoti ideologinę duoklę, ypač kol esi jaunas ir neturi vardo.
Taip pat neturėtume užmiršti, kad aplinka besiformuojančiai asmenybei daro didelę įtaką. O stalininė tikrovė persmelkta sovietinės propagandos. Dar daugiau, tikrovė tarsi patvirtina jos postulatus: sovietinė santvarka visai neseniai nugalėjo galingiausią Europos karinę jėgą – Vokietiją, jos socialinės lygybės idealai – artimi dažnai iš ne itin turtingų valstiečių kilusiems studentams. Paskaitykite mokiniškus būsimo turbūt žymiausio sovietmečio literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus, irgi gimusio 1930 m., dienoraščius, rašytus Stalino laikais. Juose labai ryškiai matosi, kad iš sovietinės propagandos būtent socialiniai idealai daro jam didžiausią įspūdį. Nepaisant to, kad visa jo klasė rinko pinigus partizanams.
Kas nenori tokiu būti? Ar tai būtina pasmerkti kaip kolaboravimą?
Kaip studentą Stalino laikais veikia aplinka, galima pamatyti to meto Emilijos dienoraščių įrašuose, kur iš pradžių aiškiai priešiškai į sovietinę santvarką žiūrinti autorė pamažu tampa aktyvia komjaunuole. Nes tokia jos aplinka ir būti ne šiaip komjaunuole, o aktyviste, verbuojančia į komjaunimą jaunesnius studentus, reiškia būti cool, krūtu ar kaip ten dabar jaunimas įvardija gerąja prasme išsiskiriančius bendraamžius. Kas nenori tokiu būti? Ar tai būtina pasmerkti kaip kolaboravimą?
Mes linkę galvoti, kad pirmosios propagandinės šios kartos rašytojų eilutės buvo apsimetinėjimas, prievartinis ir neišvengiamas duoklės atidavimas norint patekti į spaudą, bet gali būti, kad jos rašytos entuziastingai tikint tuo, kas rašoma. Net ir tokios dabar kvailai atrodančios „Su džiaugsmu / Dairais aplinkui: / Viskas tavo – / Eik ir imk!“ Juk ir tas pats vėliau didžiausiu sovietinės santvarkos kritiku tapęs V.Kubilius jaunystėje turbūt tikėjo, ideologiškai skųsdamas vyresniuosius kolegas spaudoje ir ne tik joje. Ar galima smerkti jaunų žmonių tikėjimą ideologija, kuri liejosi iš visų pusių, jei ji nevirto kitų žmonių persekiojimu?
Pabandykime pastatyti save į vietą žmonių, kurie dar patys prisiminė skurdą tarpukario kaime, tuometinę socialinę nelygybę, kurie patyrė stalininių represijų baimę ir džiaugsmą, kai jos buvo pasmerktos SSRS vadovybės, to sukeltas didžiules viltis, kurios susijungė su jaunatvei būdingu entuziazmu, kurį pagilino SSRS pasiekimai kosmose, pamažu gerėjantis eilinių žmonių gyvenimas (prasidėjusios daugiabučių statybos), būtent tuomet jaunimui atsiveriančios nemenkos socialinių liftų galimybės ir t. t.
Partizanų vaizdinys Marcinkevičiaus kūryboje, žinoma, visiškai nedera su tuo, kaip jie vaizduojami dabar.
Taip, atmintis apie išdarkytus partizanų kūnus turgaus aikštėse, kaip ir apie patį partizaninį pasipriešinimą ar tarpukario tautinius idealus niekur nedingo. Bet Marcinkevičius tai aprašė ir tiesiai („Maišos kraujas ir degtinė. / Vyksta klasių kova. [...] Kas į miestą, kas į girią. / O mane kas priglaus? [...] Jau nėra jėgų – įgriso / ir vieni, ir kiti – – – / Aikštėje trys kūnai tyso. / Negyvi – ar girti –“), ir netiesiogiai. Juk galima Marcinkevičiaus Mindaugą matyti ir kaip aliuziją į vardan Lietuvos kovojančius, bet pasmerktus pralaimėti partizanus. Bendras idealas ir tikslas – Lietuva, jungia ir naudojama prievarta tam tikslui pasiekti, o klausimas, ar tikslas pateisina priemones, paliekamas atsakyti skaitytojui. Ir tai meniškai bei istoriškai daug teisingiau, nei dabartinis beapeliacinis partizaninio pasipriešinimo garbinimas. Gal tokios tiesioginės ezopinės potekstės autorius ir neturėjo omenyje, bet neabejoju, kad mintijimui apie patriotizmą, tautiškumą ir lietuvybę draminėje trilogijoje darė įtaką partizaninės kovos tragizmo supratimas, matytas vaikystėje savo akimis.
Partizanų vaizdinys Marcinkevičiaus kūryboje, žinoma, visiškai nedera su tuo, kaip jie vaizduojami dabar. Ne visi juos taip matė ir sovietmečiu. Bet neabejotinai kaime buvo nemažai žmonių, tiesiog pavargusių nuo begalinių kruvinų kovų, kai dieną ateina vieni, o naktį – kiti, visus reikia maitinti ir dar drebėti, kad nebūtum palaikytas priešo žmogumi – tai grėsė mirtimi, kalėjimu arba tremtimi. Dar svarbiau, kad visų pirma inteligentija jautė pasipriešinimo beviltiškumą ir su siaubu skaičiavo žuvusį jaunimą, neretai aktyviausią ir šviesiausią, kurio Lietuva dėl tokios kovos neteko.
Ar tai sovietinis požiūris? Nors dalis kolegų istorikų taip ir mano, tačiau aš galvoju priešingai – vis tik jis nesovietinis. Taip, jis buvo truputį naudingas to meto Lietuvos valdantiesiems, tik tiek, kiek trukdė heroizuoti partizanus, todėl jį labai atsargiai ir tik vos vos leista reikšti grožinėje literatūroje ar kine. Tačiau ne publicistiniuose ar moksliniuose tekstuose – ten negalėjo būti net užuominų apie tai, kad ir partizanai buvo žmonės, o ne kraugeriai „buržuaziniai nacionalistai“. O ir mene aukščiau cituotos eilutės buvo turbūt maksimumas to, kas leista. Ne veltui šie kūriniai keldavo klausytojų ašaras – tai buvo galimybė bent tiek prisiliesti prie pokario traumos, tabuizuotos sovietinės santvarkos.
Ar tai pasipriešinimas – bandyti kalbėti apie pokarį, net jei kūryboje buvo galima išreikšti tik mažąją dalį patirties? Turbūt ne. Ar galima reikalauti būti padarius daugiau? O kas tuomet viešumoje pasakė daugiau, atviriau? Gal nebent Jonas Mikelinskas apsakyme Kūdikėlis, ir tai ne tiek dėl turinio, kiek dėl to, kad susilaukė aršios ideologo Genriko Zimano kritikos dėl bandymo reabilituoti „banditizmą“ kaip reiškinį.
Galbūt geriau niekaip nerašyti, nei taip, pusiau? Galbūt, bet ar nereikėjo tą pokario traumą patyrusiems bent kiek tiesos, kad būtų lengviau gyventi, ir tuomet, 1972 m., o ne dar po beveik dviejų dešimtmečių? Skaitytojų reakcija liudija, kad šis tekstas jiems vis tik kalbėjo, vadinasi, atspindėjo jų patirtį bent iš dalies, kitaip nei grynai ideologiniai tekstai, kokių apie „banditus“ prikurta šimtai, jei ne tūkstančiai, ir jų niekas nepamena.
Berods tai ir yra svarbiausia talentingųjų sovietmečio rašytojų kaltė dabar, todėl nuolat kliūva Marcinkevičius, o ne, pavyzdžiui, Vacys Reimeris.
O gal geriau autorius, rašantis ideologinius tekstus, gryną melą, bet netalentingai, nei su talentu ir dalį tiesos? Daug kam atrodo, kad pirmu atveju sovietinei santvarkai naudingas poveikis gerokai mažesnis, nei antru. Berods tai ir yra svarbiausia talentingųjų sovietmečio rašytojų kaltė dabar, todėl nuolat kliūva Marcinkevičius, o ne, pavyzdžiui, Vacys Reimeris. Vis tik didelių abejonių kelia nuomonė, jog dalinė tiesa pasitarnavo visų pirma visuomenės sovietizacijai – labiausiai prie to prisidėjo tuometinė mokykla, žiniasklaida ir popkultūra.
Be to, jei sutinkame su sovietizavusių talentų kalte, vadinasi, norime, kad sovietmečiu išvis nebūtų talentingų kūrėjų, nes ideologinę duoklę atiduoti turėjo visi. Mes jau turėjome keturiasdešimčiai metų beveik sustabdytą kultūros procesą uždraudus spaudą 1864–1904 m. ir tai, sakyčiau, juodžiausias laikotarpis lietuvių kultūros istorijoje – net Stalino laikai kultūroje nebuvo tokie baisūs. Noras sustabdyti kultūrą dar penkiasdešimčiai metų ne tik nerealistiškas, bet ir idiotiškas – atleiskite, bet sunku parinkti tikslesnį žodį.
Apibendrinant priekaištus sovietmečio rašytojams ir kitiems kūrėjams, kaltinimas iš esmės yra vienas – gyvenimas ir kūryba okupacijos laikotarpiu. Žinoma, galima priminti, kad o štai Sigitas Geda ar Marcelijus Martinaitis tai mažiau prisitaikė. Jų kūryba išties kitokia (nors pakrapščius giliau rastume ir propagandinių tekstų), bet jie – kitos, jaunesnės kartos žmonės, kurių patirtys skiriasi, o ir santvarkos reikalavimai jau buvo švelnesni. Nematyti to – reiškia nesuprasti, kas išvis vyko sovietinėje Lietuvoje.
Ar visa tai, ką čia parašiau, reiškia, kad sovietmečio Lietuvos rašytojų veikla – idealas ir sektinas pavyzdys? Jokiu būdu. Konformizmo būta daug, o drąsos momentų stokota. Tikrai nežavi baimė net paimti į rankas kuklios peticijos, kritikavusios rusifikacijos stiprinimą Lietuvoje, tekstą, kur jau ten iki pasirašymo. O štai Estijoje 1980 m. atvirą laišką dėl būtinybės saugoti estų kalbą ir kultūrą bei stabdyti rusifikaciją pasirašė 40 intelektualų. Ir dar daug ne itin malonių dalykų galima išrašyti. Tik štai priekaištauti istorijai – dalykas bergždžias, o bandymai teisti žmones tik todėl, kad jie rašė ne taip, kaip norėtųsi mums dabar – juokingi, jei ne grėsmingi.
