Belieka ieškoti kompromiso – pasirenkame „reklamų dailininkę“. Būtent su šia sritimi, videoreklamų vizualine puse, jau keletą metų dirba R.Kiškytė, o darbus, prie kurių prisilietė jos rankos, tikėtina, ne kartą matėte savo televizorių ekranuose ar „laikinote“ socialiniame tinkle „Facebook“.
Palyginus su Lietuva, latviai finansinių išteklių ar įrangos atžvilgiu neturi pranašumo. Tai yra mąstymo skirtumas.
– Kaip supratote, jog jūsų kelias – kūryba?
– Retrospektyviai žiūrint atrodo, kad taip visad ir turėjo būti, bet, manau, iš tiesų kiekvienas jaunas žmogus nieko nežino apie savo ateitį. Iš vienos pusės, aš taip pat nieko nežinojau, iš kitos pusės, visą gyvenimą mokiausi dailės, bet buvau tikra, kad nenorėčiau imtis vieno darbo, pvz., būti tik dizainere, tekstilininke ar architekte. Visos šios specialybės labai įdomios, tačiau norėjosi daugiau tarpdiscipliniškumo.
– Studijavote scenografiją. Kiek šios studijos praverčia jūsų dabartiniame darbe?
– Žvelgiant iš laiko perspektyvos, rodos, labai logiška, kad studijavau scenografiją, bet iš tikrųjų šios studijos man davė mažai. Kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, maniau, kad kažkas negerai su manimi, tačiau, išvykus su mainų programa į Latviją, supratau, kad taip nėra.
Latvijos mokykla yra pripažįstama kaip viena geriausių pasaulyje – Prahoje vykstančioje pasaulinėje scenografijos kvadrienalėje tris kartus iš eilės Grand Prix pelnė latvių studentai. Palyginus su Lietuva, latviai finansinių išteklių ar įrangos atžvilgiu neturi pranašumo. Tai yra mąstymo skirtumas.
Kai stojau į scenografiją, atrodė, kad tai labai kompleksiškas mokslas, ypač akademijoje, kur mokėmės ir kostiumo istorijos. Tačiau mano poreikių šios studijos nepatenkino.
Akademija moko mąstyti, moko to, ko dažnai pritrūksta kūrybinėse industrijose dirbantiems žmonėms, kurių darbuose forma stokoja intelektinio turinio.
– Vėliau ėmėtės vizualinės komunikacijos studijų. Kas tai yra?
– Vizualinė komunikacija taip pat yra labai abstraktus terminas – šiose studijose Latvijos dailės akademijoje buvo galima mokytis įvairiausių vizualinių dalykų ir dailės technikų. Žmonės, baigę šią specialybę, tapo fotografais, režisieriais, animatoriais, grafikais, menininkais (jau keletą metų iš eilės absolventai Latvijai atstovauja Venecijos bienalėje) ir kt. Be šių technikų, akademija moko mąstyti, moko to, ko dažnai pritrūksta kūrybinėse industrijose dirbantiems žmonėms, kurių darbuose forma stokoja intelektinio turinio.
Po vienerių metų studijų mane praktikai priėmė įmonė, kurioje labiausiai norėjau dirbti – mados namai „Bless“ Prancūzijoje, kur mada persipina su menu. Jų ateljė buvo gana maža, tad turėjau galimybę bendrauti tiesiogiai su dizainere. Įgavau daug patirties, savarankiškumo, supratimo, kaip veikia industrija, kaip kuriamas produktas.
– Kaip atsidūrėte reklamos industrijoje?
– Prieš tai kūriau savo papuošalų liniją, kur taip pat buvo daug „art directinimo“ – reikėjo ne tik sukurti daiktą, bet ir jį patalpinti į kažkokį kontekstą. Man labai patiko tai daryti.
Sulaukiau pasiūlymų ir dirbau prie poros reklamų – gana nemažų, neduočiau tokių daryti pradedantiesiems – pasirodė įdomu, bet per sunku ir labiau norėjau daryti savo darbus. Bet po poros metų vėl to ėmiausi, nes „susidirbau“ su vienu puikiu prodiuseriu.
Svarbiausia, pasitikėti savimi, tačiau kartu išlikti kritiškam sau ir girdėti kitus.
– Kokių savybių, be kūrybiškumo, reikia jūsų darbe?
– Manau, svarbiausia pasitikėti savimi, tačiau kartu išlikti kritiškam sau ir girdėti kitus. Turi turėti savo tapatybę, savo matymą ir nebijoti. Kiti dalykai taip pat labai svarbūs, tačiau jie jau antriniai: darbo etika, procesų valdymas. Tai labai kompleksiškas darbas – ne tik dailė, bet ir su ja menkai tesusiję dalykai. Taip pat nuolat reikia labai daug mokytis.
– Kokie yra šio darbo iššūkiai?
– Kine svarbiausias režisierius, bendrauji su juo ir prieini kažkokį sprendimą, o reklamose yra ir režisierius, ir prodiuseris, ir kūrybinė agentūra, ir klientas, dėl kurio visi ir yra susirinkę. Kartais sunku išlaviruoti, kad visi liktų patenkinti, o rezultatas netaptų per daug „generinis“.
Iš dalies ir tai nėra sunku, jei į viską žiūri kaip į iššūkį. Sunkių momentų visad būna, bet svarbu, kaip juos priimsi.
– Koks turi būti geras reklaminis klipas, jei kalbėsime apie jo vizualinę pusę?
– Jis turi turėti savo tapatybę, neturi tikti visiems. Žiūrint gerą reklamą nesijaučia, kad idėja yra nutąsyta į visas puses. Būtent čia kartais slypi iššūkis – jei režisierius, agentūra, klientas tempia antklodę į savo pusę ir galop nesusitaria, rezultatas nėra niekam skirtas. Jei įvyksta konsensusas, jei nusamdyti kūrėjai stilistiškai tinka projektui, vyrauja pasitikėjimas ir visi, turinys stiprius ego, supranta, kad eina viena linkme, visa tai justi galutiniame rezultate – tai net įrodė psichologijos profesorė Ellen Langer.
Vizualinėje raiškoje yra daug konstravimo – tiek spalvomis, tiek simboliais. Vis dėlto geriausiomis nuorodomis tampa pirmapradžiai dalykai, o ne analogijos.
– Kai kuriose reklamose, prie kurių dirbote, buvo aproprijuojami popkultūros, interneto kultūros ženklai. Ar sėkmingoje reklamoje turi būti žiūrovui atpažįstamų vaizdinių?
– Sėkmė aplanko tada, kai mąstai ir sąmoningai atsakai į užduotį (tiek nuorodomis, tiek jau sukurtais dalykais), o ne bandai naudotis sau patogiais triukais. Vizualinėje raiškoje yra daug konstravimo – tiek spalvomis, tiek simboliais. Vis dėlto geriausiomis nuorodomis tampa pirmapradžiai dalykai, o ne analogijos.
Pakankamai daug mano reklamų atrodo „popsovai“. Tai irgi yra įdomu – kaip padaryti, kad vaizdas būtų pagavus tai auditorijai, kuriai jis yra skirtas. Tačiau tai galioja ne visiems mano darbams, tiesiog pasitaikė daugiau tokių užduočių, bet kiekvienas projektas turi savo identitetą.
Ameniškai man atrodo, kad reklama yra vis mažiau televizinė ir popierinė, vis labiau skaitmeninė ir vis išradingesnių formų, tiksliau pamatuojamo efektyvumo, prieinanti arčiau bei tiksliau prie žmogaus.
– Dirbate ir su užsienio prodiuserinėmis kompanijomis. Kuo ši patirtis skiriasi?
– Lietuva yra labai patogi šalis, nes čia užsienio produkcijos kompanijos atvažiuoja filmuoti savo filmų ir reklamų. Taip yra dėl ekonominių priežasčių, tačiau ne vien dėl jų – noriu tikėti, kad Lietuva gali duoti ir duoda didesnę pridėtinę vertę, tai nėra tik pigaus serviso šalis.
Kai didelio Lietuvos prodiuserių įdirbio dėka atvažiuoja užsienio kompanijos, turiu galimybę dirbti prie didesnių projektų – jei būčiau ne Lietuvoje, prie tokių reklamų dirbčiau kavos pilstytoja. Tai labai privilegijuota pozicija – sėdi sau Lietuvoj, atvažiuoja A kategorijos prodiuserinė kompanija ir dirbame kaip lygūs su lygiais.
– Kaip keičiasi Lietuvos reklamos industrija? Ar įžvelgiate kokias nors vizualines tendencijas?
– Labai sunku vertinti, nes dirbu prie videoreklamų gamybos, kurios dažniausiai vis dar yra skirtos televizijai, o šių reklamų trukmė priklauso nuo eterio sekundžių įkainių. Žvelgiant iš vidaus, atrodytų, kad televizorius valdo, bet tai netiesa.
Asmeniškai man atrodo, kad reklama yra vis mažiau televizinė ir popierinė, vis labiau skaitmeninė ir vis išradingesnių formų, tiksliau pamatuojamo efektyvumo, prieinanti arčiau bei tiksliau prie žmogaus.
Sugalvoju tik vieną akivaizdžią tendenciją ir norėčiau, kad Lietuvos reklamos industrijoje jos nebūtų – tai seksizmas abiejų lyčių atžvilgiu ir objektifikavimas lyg nieko neįžeidžianti norma.
