– Narkomanų, sekso darbuotojų, benamių gyvenimas, karo ir nelaimių zonos – to daugelis savomis akimis nepamatys, tačiau jums tai – kasdienybė. Fotoaparatas jums tokiose situacijose – grėsmė ar skydas?
– Daugelis klaidingai mano, kad žurnalistai ir fotožurnalistai turi kažkokią stebuklingą aurą, teises ar tiesiog jų niekas neliečia. Realybė yra kiek kitokia. Fiksuoti gyvenimą, o ypač tą, kurio herojai nenori būti įamžinti, nėra paprasta. Tokiais atvejais fotoaparatas tampa ne skydu, o raudonu taikiniu pakaušyje.
Labai gerai įsirėžė į atmintį vienas nutikimas. Su kolega Dovydu Pancerovu atvažiavome į priešakines linijas visai šalia Donecko oro uosto pačioje Ukrainos karo pradžioje. Išsitraukiau savo mėlyną šarvinę liemenę su riebu užrašu „PRESS“. Mūsų vedlys, vietinis karys šaukiniu „Režisierius“, kone žagtelėjo tai pamatęs: „Jūs ką?! Juokaujate? Juk čia taikinys numeris vienas!”. Ir staigiu judesiu nuplėšė užrašą. Kartu liepė ir nuo šalmų nusilupti raides „TV“. Tąkart saugiai atidirbau. Kaip ir kitus kartus. Tačiau bijau, kad ta sėkmė gali kada nusisukti.
Per saugumo mokymus lektoriai įprastai pasakoja apie žurnalistus ginančią Ženevos konvenciją. Tačiau parodykite dabar vykstantį karą, kuriame abi pusės laikosi šios konvencijos? Konvencijos konvencijomis, o karas karu.
Kriminaluose ir nelaimių vietose viskas panašiai. Buvimas fotografu standartiškai tik įaudrina situaciją. Žinoma, viskas priklauso nuo bendravimo su šiais žmonėmis. Man įdomiausios tos situacijos, kuomet pamatę mane su fotoaparatu žmonės grasina ir rėkia, o po keletos minučių pokalbio tampa draugais. Tokių situacijų suvaldymas man yra pats įdomiausias. Nesakau, kad visada pavyksta. Būna, tenka ir bėgti, bet būtent komunikacija ir bendravimas yra patys pagrindiniai saugumo akcentai. Ir jokios liemenės ar šalmai neapsaugos, jeigu nemokėsi sutarti su pačiais įvairiausiais socialiniais sluoksniais.
– „Jei gali nerašyti, nerašyk“ – sakoma apie literatūrą. „Jei gali nufotografuoti, nufotografuok“ – daugeliui tokią kasdienos filosofiją įgijo šį sritis. Ką reiškia būti profesionaliu fotografu vaizdų pertekliaus amžiuje?
– Didžioji dalis fotožurnalistų sako, kad fotografija jiems yra parodyti pasauliui neteisybę ir skriaudą. Man fotografija yra egoistinis reikalas. Tai būdas pamatyti, patirti, suvokti, pajausti ir išgyventi. O fotoaparatas yra priežastis tai daryti. Tai tarsi bilietas į tave patį dominantį pasaulį, žmones, socialines aplinkas...
Aš pirmiausia išgyvenu ir mokausi pats. O tik tada rašau ar publikuoju nuotraukas. Man daug įdomesnis procesas, o ne rezultatas. Žinoma, jeigu pavyksta kažką gero nuspausti, džiaugiuosi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau iš savo reportažų aš atsimenu sutiktus žmones, jų ir savo emocijas, net kvapą, o ne savo nuotraukas...
Fotožurnalistika yra geriausias būdas mokytis, pažinti pasaulį. Nežinau jokios kitos profesijos, kuri leistų nors perpus tiek pažinti ir suprasti gyvenimą, jo atspalvius kaip spaudos fotogafija.
Pradėjus dirbti šį darbą viskas priklauso nuo paties žmogaus. Vieni eina tik ten, kur liepia redaktoriai, ir nesuka galvos, kiti pusę metų dirba ties dešimties nuotraukų serijos ir ją ruošia tik parodoms. Mano filosofija – daryti kuo daugiau ir lįsti kuo tamsiau. Aš išgyvenu. Ir tai aprašau. Rašau, ką jaučiu. Nepretenduoju tapti sausų faktų žmogumi ir bandyti viską pateikti tarsi būčiau bejausmis robotas. Man norisi pažinti pasaulį ir jį parodyti, kaip mato jį tie žmonės, kurie tą problemą pažįsta ne iš socialinių tinklų ar knygų. Kurie tame gyvena.
Mano filosofija – daryti kuo daugiau ir lįsti kuo tamsiau.
- Kaip jaučiatės, kai objektyvas nukreipiamas prieš jus?
- Tokie atvejai būna pakankamai retai. Pradžioje žiauriai keistai ir nejaukiai jausdavausi. Vėliau pradėjau galvoti iš kito savojo „aš“ pozicijos – o kaip aš noriu, kad jaustųsi mano fotografuojamas žmogus? Turbūt natūraliai. Lyg nieko nepastebėtų. Dabar išmokau nebekreipti dėmesio būdamas kitoje objektyvo pusėje. Tiesiog būti savimi.
-
Pirmas prisiminimas. Kalbant apie fotožurnalistiką, pirmasis prisiminimas yra fotografavimas pirmąją fotožurnalisto darbo dieną – lavonas. Iki šiol matau tą vaizdą, nors po to tokių darbų buvo dešimtys.
-
Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Tai ne žodis, o tarminis kalbėjimas. Sunku būtų, jeigu negalėčiau tėviškėje dzūkuoti.
-
Gražiausias keiksmažodis. Man svarbus žodis, nors ir retai naudojamas yra Perkūnas. Nežinau, kodėl formuluotės su juo yra priskiriamos keiksmažodžiams. Bet man tai yra gražu.
-
Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Man tai nesvarbu.
-
Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Norėčiau išgerti vyno su Haleriu iš Hermano Hesės „Stepių vilko“. Tai personažas, bet jis gyvena kai kuriuose iš mūsų.
-
Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Nemėgstu romanų.
-
Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Norėčiau pagyventi ne filme, o viduramžiuose ar bet kuriame kitame istoriniame laikotarpyje ir pamatyti, kaip viskas atrodė realybėje, o ne vadovėliuose.
Asmeninio archyvo nuotr. /Vidmantas Balkūnas -
Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Man trūksta knygos, kurios neparašiau. Bet ji bus.
-
Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Dažniau pavydžiu, kad ne aš tai padariau.
-
Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Skylė – „Broliai“.
-
Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Savo probočių kaimą tokį, koks buvo prieš 300 metų.
-
Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vieta prie ugnies.
-
Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... laužo dūmus.
-
Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... tai pamiršau.
-
Klausimas, kurio visada vengiu. Tokio dar neišgirdau.
-
Nė už ką negalėčiau... Nežinau dar, nes nepabandęs negali žinoti. O kai kurių dalykų bandyti visiškai nesinori.
-
Jaučiuosi nuogas be... fotoaparato. Nors dabar jau vis rečiau.
-
Absurdiškiausias gautas patarimas. Patausok save.
-
Lietuvoje baisiai pasigendu... urvų.
-
Katarsis – tai... (gr. katharsis 'apvalymas') dvasinis apsivalymas, jausmų išlaisvinimas, susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju.
