Dokumentinė juosta sudėliota kaip paties V.Kernagio pasakojimas ir kartu visos jo kartos dienoraštis. Filme panaudota jo paties bei bičiulių nufilmuoti kadrai, pokalbiai, taip pat niekada neskelbti ar daugeliui matyti epizodai iš kino archyvų, koncertų ir pramoginių šou ir tai sukuria paties maestro V.Kernagio portretą – pažįstamą ir kartu visai nematytą.
Po kino juostos peržiūros savo mintimis apie filmo kūrimą bei jo užkulisius pasidalijo režisierius Andrius Lekavičius, o prisiminimais apie tėvą, draugą bei artistą – jo artimieji ir artimi bičiuliai.
Filmas apie gyvenimą
Filmo režisierius A.Lekavičius pasakojo, kad filmo apie Kernagį idėja gimė labai netikėtai pamačius kadrus, kuriuose nufilmuota, kaip jis 1991-ųjų metų sausį koncertuoja savanoriams Aukščiausiosios Tarybos rūmuose.
„Išvydęs šiuos kadrus, greitu laiku susitikau su Vytautu Kernagiu jaunesniuoju, kuris ir buvo iškėlęs šią archyvinę medžiagą, ir išdėsčiau savo idėją sukurti filmą apie Kernagį. Mano idėja buvo jį parodyti maksimaliai autentiškai – per archyvinius kadrus bei jo paties pasakojimą. Ir ši idėja Kernagio šeimos nariams pasirodė labai priimtina“, – pasakojo filmo režisierius.
Siekis buvo sukurti filmą apie gyvenimą, kuris atsispindėtų per paties Kernagio kūrybinę veiklą.
Jo siekis buvo sukurti filmą apie gyvenimą, kuris atsispindėtų per paties Kernagio kūrybinę veiklą. Todėl žiūrovai čia neišvys nei vaikystės pasakojimų, nei jo ligos etapo. Pakankamai nuosekliai, chronologiškai dėliojamas siužetas nuo filmo „Mažoji išpažintis“, dainuojamosios poezijos koncertų, per kabareto bei „Dainos teatro“ karjerą iki Dainuojamosios revoliucijos bei televizijos laikotarpio Nepriklausomoje Lietuvoje.
Pasak A.Lekavičiaus, kuriant filmą netrūko iššūkių: „Reikėjo sudėlioti pasakojimą, draminę filmo struktūrą ir atrasti iššūkių paties Kernagio gyvenime, kuriuos jis pats įveikia ir per kuriuos žiūrovai pamatys kitokį paties maestro veidą. Norėjau parodyti tokį Kernagį, kuris būtų kažkuo naujas ne tik gerai jį pažinojusiems žmonėms, bet ir kartai, kuri jį pažįsta tik iš jo dainų“, – pasakojo filmo režisierius.
„Menas turi būti tikras, o ne falšyvas – taip yra teigęs Kernagis, todėl viliuosi, kad ir šis filmas toks – ne falšyvas, bet tikras“, – teigė A.Lekavičius.
Matytas ir nematytas Kernagis
Pasak Kernagio sūnaus Vytauto Kernagio jaunesniojo, šeima iškart patikėjo režisieriaus idėja, sukurti filmą, kuriame pats Kernagis pasakoja savo istoriją, todėl ilgai nedvejodami pasidalijo su juo archyvine medžiaga, kurią turėjo – apie 60 daugiausia paties maestro filmuotų juostų.
„Jau anksčiau buvo žmonių, kurie norėjo sukurti filmą apie Kernagį. Tačiau džiaugiuosi, kad tai įvyko dabar ir šitaip. Jau ketvirtą kartą žiūrėjau šį filmą ir kiekvieną kartą kaifuoju nuo to, kaip jame parodyta mūsų šeima“, – pasakojo V.Kernagis.
Pasak jo, filme yra nemažai archyvinių kadrų, kurių niekas nėra matę, taip pat tokių, kurių net artimieji nežinojo esant. Vieni tokių – Kernagio ir grupės gastrolių po Ameriką epizodai.
„Džiaugiuosi tuo, kaip sąžiningai filme parodytas Kernagis. Iki tam tikros ribos jį pažinojo visa Lietuva, tačiau režisierius labai sąžiningai parodo ir kitokį Kernagį. Jis tartum atitraukė „didžiąją kinų sieną“ nuo jo paveikslo parodydamas daugiau atradimų nei skaudžių epizodų“, – pasakojo Kernagio sūnus.
Tuo tarpu maestro dukra Eglė Kernagytė teigė, jog šią archyvinę medžiagą ne visada buvo lengva priimti ir ji sukėlė įvairių prisiminimų – ir liūdnų, ir kartu gražių.
„Žiūrint šią medžiagą buvo gera prisiminti, koks nepakartojamas jis buvo. Režisierius kartais mums parodydavo dalį montuojamo filmo ir mes jam išsakydavome savo mintis, tačiau džiaugiuosi tuo, kad ne į visas mūsų pastabas jis atsižvelgė. Mes pasitikėjome režisieriumi ir tai mums ledo tikėtis, kad viskas su šiuo filmu bus gerai“, – kalbėjo E.Kernagytė.
Gyventi pilna koja
Aktorė Larisa Kalpokaitė teigė, kad filmą žiūrėjo be jokių išankstinių nuostatų, mat bendravimas su Kernagiu buvo ir visam gyvenimui išliko jo jaunystės laiku.
„Žiūrėdama filmą ne kartą verkiau, nes tai sukėlė įvairius prisiminimus: šitą esu girdėjusi iš Vyto, šitą jis sakė tokiomis ir tokiomis aplinkybėmis... Ypač gerai atsimenu jo žodžius apie tai, kad scenoje artistas turi būti atviras, tačiau atvirumas visada yra iki tam tikros ribos. Todėl ir dabar, pati eidama į sceną, visuomet atsimenu šiuos Vyto žodžius“, – pasakojo L.Kalpokaitė.
Kino kritikė ir maestro bičiulė Izolda Keidošiūtė, teigė, kad labiausiai Kernagį gerbė už jo paieškas ir atkaklumą.
„Jis visada savęs ieškojo ir puikiai suprato, kad jei kažko nebenori, išsisėmė, būtina ieškoti ko nors naujo, žengti kitą žingsnį. Ir jo paieškos visuomet nustebindavo. Kūrybine prasme jis buvo nenuspėjamas. Nors mūsų profesijos yra labai skirtingos, tačiau jis buvo mano įkvėpėjas“, – pasakojo I.Keidošiūtė.
Ji taip pat prisipažino, kad nors gyvenime nelabai mėgo poezijos, tačiau Vytauto dainos jai visuomet buvo jaudinanti patirtis ir jų iki šiol ji klausosi su dideliu jauduliu.
Nors pati kino kritikė dar nėra mačiusi filmo, teigė bijanti to, kad jame nepamatys nieko naujo ir netikėto, nes, anot jos, iki galo žmogus niekada neatsiskleidžia, o visi atsiminimai, memuarai iš dalies visuomet yra šiek tiek iškreipti.
Tuo tarpu su Kernagiu susipažinęs būdamas aštuoniolikos, jo kurso draugas Jonas Braškys teigė, kad Vytas visuomet žinojo savo vertę ir tai parodyti puikiai režisieriui pavyko filme.
„Jis gyveno pilna koja, Vytą varė jame esanti spyruoklė – vis eiti į priekį, ieškoti naujos formos, naujos raiškos, naujo būdo kalbėti žmonėms ir būti scenoje. Jis buvo teisingas ir tiesos žmogus, visada sakė tiesą, todėl ir scenoje negalėjo apgaudinėti“, – kalbėjo J.Braškys.
Pasak jo, Vytas negalėjo išsitekti viename vaidmenyje, todėl jis buvo vienu metu ir aktorius, ir režisierius, ir scenaristas, ir visa tai jame puikiai derėjo.
Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas jau nuo vasario 16-osios.
