Iškilmingas festivalio atidarymas įvyks raudonais kilimais išpuoštame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. V.Urmana, kuri Italijoje ir Vokietijoje pripažinta viena ryškiausių draminių sopranų, su orkestru interpretuos Richardo Wagnerio muziką.
Vilniaus festivalio atidarymo koncerte skambės kompozitoriaus, kurio jubiliejinę sukaktį šiais metais mini visas pasaulis, vokalinis ciklas „Mathildos Wesendonck dainos“, Izoldos mirties scena iš operos „Tristanas ir Izolda“ bei dvi simfoninės poemos – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“ ir Richardo Strausso „Mirtis ir pragiedrėjimas“. Vilniaus festivalį pradėsianti programa rudenį skambės Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai skirtame koncerte Briuselyje.
„Mathildos Wesendonck dainos“ nepasižymi aukštomis gaidomis. Neturint išvystyto centrinio registro ir tinkamo tembro, jas atlikti yra gana sudėtinga. Kiekvienas balsas yra kategorija pati sau, nes kiekviena partija yra skirtinga. Svarbiausia yra surasti, kas tinka tavo balsui“, – kalbėjo Vilniaus festivalio pagrindiniu akcentu tapusi operos solistė.
V.Urmana pabrėžė, kad griežtai pasisakė, jog koncerto metu diriguotų M.Pitrėnas: „Norėjau, kad šiame renginyje diriguotų M.Pitrėnas. Kadangi Vilniaus festivalis skirtas Lietuvai reprezentuoti, diriguoti turi lietuvis, o ne užsienietis.“
Operos žvaigždė prisipažino, kad dainavimo malonumą ne visada lengva patirti: „Tikiuosi, kad spėsiu pasveikti nuo peršalimo. R.Wagneris yra vienas iš mylimiausių mano kompozitorių. Reikia pakankamai gerai jaustis, kad koncerto metu patirtum didelį malonumą. Kūriniai, kuriuos dainuosiu, yra atliekami jau seniai. Jeigu viskas bus gerai, tikiuosi patirti malonias emocijas. Aišku, atsakomybė yra didelė: svarbu nenuvilti publikos. Kadangi šie metai yra R.Wagnerio metai, programa atrinkta puikiai. Manau, ji patiks tiek Vilniaus, tiek Briuselio auditorijai.“
R.Strausso muzika, skambėsianti Vilniaus festivalio koncerte, V.Urmanai atrodo sudėtingesnė nei R.Wagnerio: „R.Strausso su R.Wagneriu negalėčiau lyginti. Labai mėgstu R.Straussą ir jo muzika dažnai sudėtingesnė. Jai išmokti reikia daug kantrybės ir daug darbo. Dainų repertuarą turbūt reikės praplėsti ir koncertuose artimiausiu metu dainuosiu eilę orkestruotų R.Strausso dainų.“
Paklausta, ar noriai atvyko koncertuoti į Lietuvą, ji atsakė: „Visada malonu, kai Tėvynė šaukia. Mano griežtai suplanuotoje dienotvarkėje atsirado mažas tarpelis ir dėl to galėjau sudalyvauti Vilniaus festivalyje. Jei kūrinys man patinka, manęs daug įkalbinėti nereikia. Keletą kartų mane įkalbinėjo dainuoti modernią muziką, tačiau atsisakiau net po ilgų šnekų. Viską sprendžiu pagal savo intuiciją. Žinoma, svarbu yra tai, ką mano balsas gali pateikti ir atlikti“.
Norėjau, kad šiame renginyje diriguotų M.Pitrėnas. Kadangi Vilniaus festivalis skirtas Lietuvai reprezentuoti, diriguoti turi lietuvis, o ne užsienietis
Pasaulinio garso operos solistė atskleidė, jog kai kurias partijas būna sunku atlikti ne tik dėl techninių, bet ir dėl emocinių priežasčių: „Esu sukaupusi savo reperturą, žinau partijas ir žinau, ko iš jų laukti. Visada paprašau, kad pirmiausia man atsiųstų partiją, o tada pasakau, dainuosiu, ar ne. Kai palaidojau mamą, gavau pasiūlymą dainuoti „Tristane ir Izoldoje“, o scenoje visąlaik stovėjo karstas. Ir ne bet koks, o panašus į tą, kuriame gulėjo mano mama. Buvo sunku, bet dainavau. Įsivaizdavau, jog ten ne karstas, o stalas. Dėl šios priežasties šis „Tristano ir Izoldos“ pastatymas man atrodo pats baisiausias, kokį tik teko matyti.“
V.Urmana pasiguodė, kad griežtas koncertų grafikas visai nesuderinamas su laisvalaikiu: „Šį kartą mano pasisvečiavimas labai trumpas. Vėl grįšiu į Paryžių, tik šį kartą vos ne poilsiui – dainuosiu mecosoprano partiją. Šiais metais, deja, turėsiu tik dvi savaites atostogų. Žinoma, bus „pragiedrėjimų“ – tai keturios, tai trys laisvos dienos. Paprastai daugiausiai būnu ten, kur dainuoju. Didžiausia mano šventė – tyliai sėdėti ant sofos. Gyvenu kaip vienuolė ir jokių vakarėlių mano dienotvarkėje nėra, nes tiesiog negaliu sau to leisti.“
V.Urmana savo karjerą pradėjo kaip mecosopranas, tačiau, neilgai trukus, pasaulį užkariavo draminio soprano atliekamomis partijomis. Į operos solistės repertuarą patenka G.Verdi, R.Wagnerio, Ch.W.Glucko, G.Puccini, R.Strausso, V.Bellini ir kitų kompozitorių operų pagrindinės partijos, kurias ji yra atlikusi beveik visuose žinomiausiuose pasaulio operos teatruose.
Apie savo mecosoprano karjerą V.Urmana atsiliepia šitaip: „Nuo pat pradžių buvo ginčijamasi, ar aš sopranas, ar mecosopranas. Dešimt metų bandžiau vieną, dešimt – kitą. Dabar atėjo metas pamaišyti. Kartais per „YouTube“ pasižiūriu savo mecosopraninius pasirodymus ir galvoju: „Pagarba.“
V.Urmanos koncertinė veikla suplanuota keleriems metams į priekį visoje Europoje, JAV ir Azijoje, o įtaigiai pačius sudėtingiausius personažus scenoje perteikianti operos solistė nuolat pelno svarbius apdovanojimus. 2002 m. Londone jai buvo suteiktas prestižinis Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas dainininkams, o 2009 m. Vienoje – Austrijos „Kammersängerin“ titulas.
V.Urmanos balsas lyginamas su XX a. operos dainininkės Marios Callas. 2011 m. „Paris Update“ kritikas rašė: „Jos balso diapazonas, jėga bei gebėjimas dainuoti rafinuočiausią pianissimo privertė mane apgailestauti, kad Verdi šiam vaidmeniui skyrė tik pirmąją dalį ir pačią operos pabaigą...“
Apie debiutinį Medėjos vaidmenį 2012 m. „Opera News“ atsiliepė šitaip: „Violetos Urmanos balsas skambėjo it nuostabus jėgos ir subtilumo derinys, o jos vaidyba buvo tiesiog užburianti. Ji įžengė į sceną kaip sužeistas žvėris, bet, norėdama palenkti savo priešus, kad padėtų įgyvendinti keršto planus, pradinį įtūžį užmaskavo vylingu švelnumu.“
