Gaono žydų muziejaus direktorius S.Strelcovas – apie Žydų istorijos muziejų, paveldą bei edukaciją

– Jau pusmetį esate Vilniaus Gaono muziejaus vadovas. Kaip jums sekasi?

– Pačiam save vertinti būtų šiek tiek nekorektiška, bet žvelgiant į muziejaus kasdienybę, manau, jis eina teisinga linkme. Darbų plane – infrastruktūros projektai, tarp kurių statybos trijose lokacijose. Lapkričio mėnesį Pylimo g. 4A atidarysime visiškai naują Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kitais metais Druskininkuose atsivers Žako Lipšico muziejus, o dar po metų Žemaitijos g. 4 iškils naujas muziejaus padalinys, skirtas Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto istorijai. Bet tai tik pastatai.

Muziejus yra ir apie tai, kas jame vyksta, lankytojų atsiliepimus, todėl bandome naujas kryptis, formuojame atviro, draugiško, modernaus muziejaus įvaizdį. Į muziejų taip pat ateina dirbti nauji žmonės (džiaugiuosi, kad komandą papildė žurnalistas Mindaugas Klusas, rašytoja Aneta Anra, režisierius Povilas Makauskas), stiprinamos edukacijos ir kultūrinės programos.

– Pakalbėkime apie infrastruktūros pokyčius. 1965–1971 m. žydų kapinių erdvėje buvo iškelti išskirtiniai brutalistinio stiliaus Vilniaus sporto rūmai. Premjerė Ingrida Šimonytė yra teigusi, kad sporto rūmuose galėtų būti įkurtas Lietuvos žydų istorijos muziejus. Ar užtenka diskusijų šiuo klausimu? Kokia būtų jūsų pozicija?

– Kaip kultūros įstaigos vadovas būčiau negerai suprastas, jeigu sakyčiau, kad diskusijų užtenka. Jų gali būti tiek, kiek jų reikia. Kai poreikio kalbėtis visuomenėje nebeliks, jos pačios nutils. Visgi diskusijoje apie Šnipiškių projektą, kuriame klausiama, ar šioje erdvėje turėtų atsirasti muziejus ar memorialas, jau duoda vaisių – atsirado įvairių nuomonių.

Aš asmeniškai nematyčiau ten galimybės iškilti Žydų istorijos muziejui, nes muziejus nėra vien pastatas, bet ir fondai. Reikia turėti, ką lankytojui pasiūlyti.

Be kita ko, nesu girdėjęs jokių planų dėl galimo ar būsimo Šnipiškių projekto perdavimo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui. Kad ir koks sprendimas bebūtų jis bus aptariamas su Lietuvos žydų bendruomene. Esu linkęs tikėti, kad greičiausiai vietoje muziejaus ten iškils kita renginių arba memorialinė erdvė, kuri atliks priimančiosios institucijos vaidmenį. Tikiuosi tai sėkmingai įsilies į Vilniaus kultūros lauką.

– Zigmas Vitkus savo nuomonės straipsnyje lrt.lt yra teigęs: „Kol mes metų metais trypčiojome, tokių kaip POLIN svetur atsirado ne vienas. Galima sakyti, kad nuo maždaug 2004 m. Vidurio ir Vakarų Europos šalyse įvyko netgi tikras Holokausto muziejų statybos bumas, mes gi tebesėdime „Žalio namo“ pelėsių ir Panerių „trobelės“ pasaulyje.“ Kaip atrodome mes lyginant su Europa?

– Europa, žinoma, didelė, tad natūralu, kad yra blogiau ir geriau atrodančių vietų. Man asmeniškai dabartinė situacija nepatinka. Vis dėlto, 2025 metais mes atidarysime Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejų. Šiais metais atliekame tvarkybos darbus Panerių memoriale ir labai tikiuosi, kad jau kitais metais turėsime lankytojų informacijos centrą. Tai leis lankytojui nebematyti to apleisto namelio, kurį mini gerbiamas Z.Vitkus, o ateiti į moderniai įrengtą vietą, pasakojančią apie Panerių memorialą. Beje, vien „Žalio namo“ pavadinimas kaip muziejaus vadovą erzina. Apie tai jau esu kalbėjęs ir su mūsų darbuotojais, sakydamas, kad Holokausto ekspozicija neturėtų taip vadintis net ir kasdienėje kalboje. Tai iš esmės yra nepagarbu. Atsidarius naujajam muziejui šį klausimą uždarysime.

– O kaip matytumėte būsimąjį Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejų?

– Holokausto muziejus turėtų atlikti keletą funkcijų. Jį matau, kaip nepaprastai svarbų modernios, šiuolaikiškos Lietuvos istorinio naratyvo sudėtinę dalį. Iki šiol šalyje neturime vienos vietos, kurioje būtų pasakojama Holokausto Lietuvoje istorija. Žinoma, esama regioninių įstaigų, tačiau jos reprezentuoja lokalinį diskursą. Kiek pačiam teko lankytis tokiai tematikai skirtuose muziejuose, prieigų yra įvairiausių. Čia galima paminėti tą patį Šnipiškių projekto kontekste linksniuotą Varšuvos POLIN, Krokuvos Oskaro Šindlerio, Paryžiaus Šoa bei Berlyno žydų muziejus. Visi jie taiko skirtingas prieigas, bet vienas svarbiausių dalykų, kuriuos reikėtų perteikti Lietuvoje, – tai bandyti nesislėpti už nepatogios tiesos. Šį tragišką laikotarpį būtina perteikti, kuo inovatyviau, paveikiau, taip pat neapkraunant lankytojo, bet leidžiant suprasti apie netekties mastą.

Čia kalbu ne tik apie Vilniaus, Kauno ar Šiaulių getus, bet man kaip piliečiui naujajame muziejuje svarbu 1941 metų vasaros-rudens įvykius atvaizduoti kruopščiai – pradžioje visi baisumai pasklido į visą Lietuvą ir tik vėliau susiskoncentravo į tris didžiuosius miestus. Todėl valstybė jau priėmė oficialų pavadinimą – Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto. Iš pavadinimo suprantame, kad tai apims dvi viena su kita betarpiškai susijusias temas.

– Kalbant apie edukaciją, kaip manote, ar Lietuvoje jau įsisavintas faktas, kad lietuviai taip pat prisidėjo prie Holokausto?

– Tai, kad tuo metu gyvenę Lietuvos piliečiai žudė kitus Lietuvos piliečius, jaunajai kartai yra žinoma. Kita vertus, tarp vyresnės kartos atstovų vis dar vyrauja bandymas slėptis nuo nepatogios tiesos bei noras balinti istoriją. Visgi visa tai keičiasi. Pokalbiuose su kolegomis iš kitų muziejų sutariame, kad Holokausto tematika yra geriausiai nupasakojama per asmeninę patirtį. Juk mes visi prisimename ypač emociškai paveikaus Anos Frank dienoraščio siužetą. Lygiai tokiu pačiu principu Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje ketiname pasakoti poetės Matildos Olkinaitės, nužudytos 1941 m. rudenį, istoriją. Apie šios jaunos merginos likimą muziejaus teatro salėje bus sukurtas spektaklis.

– Natūraliai kyla klausimas apie muziejaus fondus. Ar daug esame susigrąžinę per Antrąjį pasaulinį karą prarastų litvakų kūrybos? Ar turime užtektinai artefaktų, kurie galėtų papasakoti minėtąsias istorijas? Kaip ir ar vyksta bendradarbiavimas su nuo karo bėgusiais menininkais?

– Bendradarbiavimas tikrai vyksta ir jis, mano požiūriu, išties geranoriškas. Praėjusią savaitę kaip tik grįžau iš Izraelio, kuriame mūsų kultūros atašė Elenos Keidošiūtės dėka susitikau su litvako, Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvio ir dailininko Aleksandro Bogeno anūke Tali Bogen, kuri yra ir menininko palikimo valdytoja. Sutarėme, kad ji atvyks pas mus į Vilnių pokalbiui apie A.Bogeno darbų pristatymą mūsų muziejuje.

Šiais metais taip pat pasirašėme sutartį dėl tapytojo Rafaelio Chvoleso darbų perdavimo mūsų muziejui. Be to, turime Marko Šagalo, Samuelio Bako, kurio parodą neseniai atidarėme, kūrinių.

– Ar šis litvakų kūrėjų sąrašas yra ilgas?

– Sąrašas tikrai yra didžiulis. Kaip tik nuo rudens imsime daryti su Vilniaus litvakais (nuo XX a. pradž. iki naujausių dienų) susijusią kino retrospektyvą. Ją sudarys nebylusis, nespalvotas ir Holivudo studijose pagaminti filmai, turintys daug žydų tapatybės ir sąsajų su Vilniumi ženklų. Ieškome įvairiausių formų parodyti mūsų lankytojui litvakų indėlio ne tik į Lietuvos, bet viso pasaulio kultūrą mastą.

– Su kokiomis kitomis žydų kultūros paveldosaugos problemomis susiduriate?

– Manau, su problemomis, liečiančiomis žydų kultūrą ir paveldą, nesusiduriame. Kaip ir kitos kultūros įstaigos, mūsų muziejus gyvena panašiu ritmu. Iš esmės viskas priklauso nuo komandos užsidegimo, gebėjimo koordinuoti įvairiausius projektus, patiems imtis iniciatyvų. Kalbant apie Kultūros ministeriją ir Vyriausybę, džiaugiamės palaikymu.

– Sovietmečiu laiptų statyboms barbariškai panaudoti žydų antkapiai. Buvę ant Tauro kalno, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios, Vilniaus klinikinės ligoninės jau išmontuoti. Ar dar yra kažkiek jų likusių panašaus tipo laiptų?

– Konkrečių vietų pakomentuoti nesiimčiau, nors socialiniuose tinkluose teko pamatyti keletą pranešimų apie šiuo metu Tauro kalne atliekamus darbus, kasinėjimų metų randamus antkapinius akmenis. Manau, tokia situacija yra apmaudi, skaudi, kita vertus, suprantame nekultūringą, bet kokiai istorinei atminčiai nejautrų sovietinio režimo valdžios elgesį. Asmeniškai stengiuosi į tai žiūrėti pozityviai – praeityje padarytos klaidos su kiekvienais metais mažėja ir istorinis teisingumas grįžta per muziejaus ir kitas veiklas. Aišku, anie antkapiai niekados nebus pastatyti toje pačioje vietoje, tai tiesiog yra neįmanoma.

– Keliaujant po Lietuvą kartas nuo karto susiduriame su ženklais, žyminčiais žydų žudynių kapavietes. Kaip manote, ar užtenka tokio paženklinimo?

– Čia matyčiau keletą atsakymų, bet nesiimu spręsti, ar užtenka tokio paženklinimo. Viena vertus, tokių vietų Lietuvoje turime labai daug – Holokausto Lietuvoje atlasas, kuriame nurodytos žinomos žydų žudynių vietos, tai patvirtina. Bet pati esmė yra ne paženklinime, bet tame, kaip reprezentuojamos šios vietos. Neretai galime rasti apleistą, traktorių išvažinėtą pievą, kurioje stovi, užmirštas paminklinis akmuo. Nei vietiniai šiose erdvėse lankosi, nei vyksta veiklos. Šiuo požiūriu, tikrai yra kur pasitempti.

Čia norisi paminėti ir žydų gelbėtojų įamžinimą. Jau judame link to, kad ir Vilniuje jiems atsirastų paminklas. Taip kad viešųjų erdvių žymėjimo klausimas šiandien yra toks, koks yra, tačiau čia svarbus ne ženklų kiekis, o tai, kas realybėje vyksta su šiomis vietomis.