Premija VDA Restauravimo katedros absolventei V.Gilytei už geriausią 2024 metų studentų mokslo darbą apie Vilnių tradiciškai įteikta spalio 7-ąją Vilniaus rotušėje, minint Vilniaus klubo įsteigimo datą.
V.Gilytės darbas, kuriame ji nagrinėjo sienų tapybos atkūrimo istorinių pastatų interjeruose problematiką, taip pat tyrė, konservavo ir restauravo Vilniaus Dominikonų vienuolyno statinių ansamblio, vienuolyno namo pirmojo aukšto vakarinio koridoriaus, Rožinio Sopulingosios dalies, penktos sąramos skliautų rytinės liunetės XVIII amžiaus tapybą, buvo atrinktas iš dešimties Vilniaus klubo konkursui pateiktų darbų. Konkursas skelbiamas kasmet, darbų laukiama iki einamųjų mokslo metų birželio 30 dienos.
Vertinimo komisija, kuriai vadovavo Vilniaus klubo Tarybos narė prof. Alina Pūrienė, akcentavo darbo autorės indėlį į miesto istorijos ir kultūros puoselėjimą.
„Siekiame, kad konkursas skatintų įvairių mokslo sričių bei visų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus domėtis Vilniumi, jo gyvenimu, plėtros galimybėmis, ir džiaugiamės vis didėjančiu beveik visų Lietuvos aukštųjų mokyklų jaunųjų mokslininkų susidomėjimu šiuo konkursu“, – sakė darbų vertinimo komisijos pirmininkė prof. A.Pūrienė, pridūrusi, kad ypač malonu teikti šių metų premiją Vilniaus dailės akademijos absolventei dar ir todėl, kad Vilniaus klubo fondas kaip tik šiais metais su VDA pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir tapo šios aukštosios mokyklos globėju.“
Šią vasarą Siesikų pilyje konservavusi XVII amžiaus sienų tapybą, Vilniaus klubo premijos laimėtoja teigė, kad laimėjimas jai yra netikėtas, tačiau labai vertingas, nes gali atkreipti dėmesį į kultūros vertybes, kurias būtina saugoti.
Po apdovanojimų ceremonijos šių metų Vilniaus mokslo premijos laureatę V.Gilytę kalbino Laisvė Radzevičienė.
– Kaip atsirado jūsų mokslo darbas, kuris šiais metais buvo įvertintas Vilniaus klubo premija?
– Tyrimą „Sienų tapybos atkūrimo istorinių pastatų interjeruose problematika“ paskatino mano bakalauro baigiamasis darbas. Jį rengdama, Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos koplyčioje, pietinėje skliauto burėje, restauravau sunykusią XVIII amžiaus tapybą. Kadangi tapybą reikėjo surinkti iš nedidelių fragmentų, man kilo klausimas, ką sienų tapybos restauratoriai daro, kai visas kūrinys ar jo dalis yra sunykęs, išlikusios tik spalvotos ar nespalvotos nuotraukos. Koks sprendimas priimamas tokiu atveju? Pamėginau išsiaiškinti, kaip į tą pačią problemą žvelgia restauratoriai Europoje ir Lietuvoje. Paaiškėjo, kad nėra vieno teisingo atsakymo, kiekvieno objekto problemą reikia vertinti individualiai, kiekviena ištapyta siena turi savo istoriją.
Praktinę magistro dalį atlikti mano darbo vadovė pasiūlė prie Šventosios Dvasios bažnyčios esančiame Vilniaus Dominikonų vienuolyne. Galėjo taip nutikti, kad XVIII amžiaus antrosios pusės tapybos fragmentai pirmajame vienuolyno aukšte nebūtų sulaukę kitos žiemos, taigi, studentų diplominiams darbams tikslingai buvo pasirinktos blogiausios būklės skliautų liunetės. Šitaip tikimasi išsaugoti pavojingai atšokusius tapytų skliautų fragmentus.
– Kodėl pasirinkote šią, sakyčiau, nepaprastai įdomią, bet labai sunkią ir kantrybės reikalaujančią meno sritį?
– Būti restauratoriumi šiandien reiškia ne tik techninius įgūdžius ir restauravimo medžiagų išmanymą, bet ir būtinybę turėti piešimo, tapybos įgūdžių bei daugiau suprasti istoriją. Restauratoriai ateities kartoms saugo meno kūrinius ir kultūros paveldo objektus. Ne tik fiziškai juos atstato, bet ir saugo objekto istoriją bei kontekstą. Štai kodėl šis darbas yra ir menas, ir mokslas.
Sienų tapybos restauratoriaus kelias – nenuspėjamas, juk objektus restauruojame visoje Lietuvoje, o jų dydis ir būklė – skirtinga. Kiekvienas projektas yra unikalus, todėl restauratorius turi gebėti techninius įgūdžius derinti su kūrybiškumu ir analitiniu mąstymu. Restauratoriai nuolat susiduria su iššūkiais ne tik dėl tapybos būklės, bet ir dėl vietos, juk dažnai sienų tapybą restauruojame pasilipę aukštai ant pastolių.
Šių metų vasarą Šakių rajone, ant Ilguvos bažnyčios lubų, restauravome paveikslą „Jėzus Alyvų kalne“, o prieš dvejus metus atlikome polichrominius tyrimus Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo bei evangelisto bažnyčios fasade, kurio aukštis siekia apie 60 metrų.
– Kas jus atvedė į senųjų pastatų pasaulį? Ką jame atradote?
– Visada norėjau, kad mano profesijoje derėtų menas ir mokslas, restauravimas man buvo tarsi tarpinis sprendimas, be to, man atrodė, kad šitaip galėsiu prisidėti prie senosios tapybos išsaugojimo.
Restauravimas suteikia progą ne tik atkurti ir konservuoti meno kūrinius, bet ir gilintis į jų istoriją, medžiagas bei technikas, tai procesas, kuriame derindama teorines žinias ir praktikos įgūdžius galiu nuolat mokytis ir tobulėti.
– Savo magistro darbe lyginate atkūrimo metodus Lietuvoje ir Europoje. Kieno naudai toks lyginimas? Išties, juk Europos restauratoriai žengė į priekį, o vertingi pastatai sovietmečiu Lietuvoje griuvo arba buvo drastiškai perstatomi?
– Belygindama atkūrimo metodus Lietuvoje ir Europoje, pastebėjau ir panašumų, ir skirtumų. Europoje, kur kultūros paveldo išsaugojimas dažnai remiasi ilgametėmis tradicijomis, į atkūrimo metodus žvelgiama labai plačiai. Lietuva, kaip ir Europa, remiasi ICOMOS principais, kurie siekia užtikrinti kultūros paveldo apsaugą.
Lyginimas gali būti naudingas, jis leidžia pamatyti Lietuvos restauratorių sprendimus bendrame kontekste ir pažvelgti į kitų šalių patirtis bei praktikas. Atliekant vertinimą būtina atsižvelgti į kontekstinius skirtumus: Lietuva turi unikalią istoriją ir kultūrinį paveldą, kuris reikalauja individualaus požiūrio.
– Ką jums reiškia pamažu dingstantis Vilnius? Lietuva?
– Dingstantis Vilnius yra reiškinys, kuris reikalauja veiksmų ir iš specialistų, ir iš visuomenės. Man, sienų tapybos restauratorei, dingstantis Vilnius simbolizuoja kultūrinio paveldo išsaugojimo iššūkius. Daugeliui senųjų pastatų trūksta tinkamos priežiūros, vienas iš jų – Vilniaus Dominikonų vienuolynas, kur sienų tapyba vis dar nyksta.
Savo magistro praktinėje dalyje lyginau liunetės 1973 ir 2023 metų fotografijas, kad įvertinčiau pokyčius. Belyginant paaiškėjo, kad per 50 metų nebuvo atlikta jokių tapybos vidaus tvarkymo darbų, o liunetės būklė toliau blogėjo.
– Kaip restauracija gali pratęsti architektūros vertybių gyvenimą?
– Restauracija yra esminis procesas, kuris leidžia pratęsti kultūros vertybių gyvenimą. Ji ne tik atkuria fizines struktūras, bet ir išsaugo istorines, kultūrines bei socialines prasmes, susijusias su šiais objektais. Restauratoriai dirba, kad sustiprintų senųjų pastatų būklę, atskleistų jų istoriją ir užtikrintų autentiškumą. Jei visi restauratoriai dingtų, senieji pastatai nyktų be tinkamos priežiūros, neprižiūrimoms, netinkamai saugomoms kultūros vertybėms būtų padaryta negrįžtama žala.
Tinkamai saugoti kultūros vertybes reikia specialių žinių, netinkami saugojimo metodai gali dar labiau pakenkti objektų autentiškumui ir vertei.
– Ar naujosios kartos technologijos dalyvauja restauravimo darbuose?
– Naujosios kartos technologijos atlieka svarbų vaidmenį restauravimo darbuose, nes leidžia atlikti tikslesnę analizę, geriau suprasti objektų būklę ir pasirinkti tinkamus restauravimo metodus. Tačiau restauravimui skirtų specializuotų technologijų sukurta nedaug, daugiausia jos pritaikomos iš kitų sričių. Pavyzdžiui, medicinos srityje naudojami neinvaziniai tyrimo metodai, tokie kaip infraraudonųjų spindulių ir rentgeno technologijos, leidžia tirti sienų tapybos struktūrą be fizinio pažeidimo. Vis dėlto, šios technologijos kelia ir iššūkių, nes visos, sienų tapybos tyrinėjimui pritaikomos technologijos turi būti mobilios.
– Kokie objektai jus domina? Jei galėtumėte rinktis, ką norėtumėte restauruoti?
– Jei galėčiau rinktis, norėčiau restauruoti objektus užsienyje, man atrodo, tai suteiktų unikalią galimybę patirti skirtingas kultūras ir restauravimo tradicijas. Kiekviena šalis restauravimo srityje susiduria su savais, specifiniais iššūkiais ir metodais, taigi, būtų puiki proga mokytis ir pritaikyti naujas žinias praktikoje. Studijuodama neturėjau galimybės dalyvauti „Erasmus“ programoje, todėl dabar norėčiau pasinaudoti proga išvykti.
– Yra sakoma, kad restauratoriai – tikri vienišiai. Patvirtinkite arba paneikite...
– Restauratorius yra visiškai priklausomas nuo objekto, kurį restauruoja. Jei kalbame apie sienų tapybos restauratorius, jie dažnai net negali dirbti vieni, nes tapybos plotai – didžiuliai. Dažniausiai dirbame komandoje. Na, kad ir rengdama savo magistro darbą, paprašiau savo kurso draugų pagalbos, kad šie padėtų pritvirtinti pavojingus fragmentus visose liunetėse.
Kita vertus, kilnojamų vertybių restauratoriai dažniau dirba savarankiškai, nes jų restauruojamų objektų apimtys nėra didelės.
Restauratoriai, be to, bendradarbiauja ir su menotyrininkais, chemikais, konsultuojasi su kitų sričių specialistais. Nors ir sakoma, kad restauratoriai – tikri vienišiai, daugiausia dėmesio skiriantys restauruojamam objektui, bendradarbiavimas su kitų profesijų specialistais yra būtinas.
– Ar užsiimate tik pastatų ir vidaus erdvių restauracija, ar restauruojate ir meno kūrinius, baldus, paveikslus?
– Esu baigusi sienų tapybos restauravimo specializaciją, restauruoju sienų tapybą ir pastatų viduje, ir išorėje. Apsigynę bakalauro ar magistro diplomą, restauratoriai gali gauti kvalifikacijos kategoriją, kuri apibrėžia, kokios specializacijos ir sudėtingumo darbus gali atlikti restauratorius.
