Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“: apie kičą, baimę judėti „ne taip“ ir Islandijos fiordus

Kviečiame susipažinti:

Laurynas Žakevičius

1. Pirmas prisiminimas. Islandijos beveik negyvenami fiordai, nes šiuo metu patys „šviežiausi“ ir aiškiausi prisiminimai, kuriais norisi dalintis. Panirimas po vandeniu, kai atsiveria visai kitas gyvenimas ir kitoks savęs suvokimas. Momentas, kai ištariamas „Low Air“ vardas skelbiant Auksinio scenos kryžiaus laureatą. Ėjimas altoriaus link. Elektroninio pašto turinys, kuriame sužinau, kad mano močiūtė mirė… Užplūdo ne vienas, nes per nuolat besikeičiantį dienos turinį nespėju galvoti apie praeitį.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Myliu.

3. Gražiausias keiksmažodis. Tokio nėra, tačiau, kurie prasprūsta į mano žodyną, tai su ištiktukų reikalaujančiomis situacijomis susiję keiksmažodžiai.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Protingas. Nuoširdus. Įkvepiantis.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Bruce Lee.

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. J.M.Remarko „Trys draugai“ veikėjas. Neatgaminu vardo.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Žvaigždžių karai“. „The Spirit Moves“.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… inspiruotų keistis, laisvėti, kurti paveikius darbus.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Gaga.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. James Brown dainos.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. LDK.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Namai.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… šviežiai maltos kavos aromatą.

14. Pirmą kartą pasimylėjęs… aš nustebau.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tokio dar niekas neuždavė.

16. Nė už ką negalėčiau… nustoti judėti.

17. Jaučiuosi nuogas be… rūbų.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Visi patarimai turi savyje noro padėti, tad reaguoju pozityviai.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu… neatlygintino noro dalintis.

20. Katarsis – tai… nauja pradžia.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./„Low Air“ šokio teatro kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius

– Judėjimas iš prigimties, atrodo, yra pati natūraliausia žmogaus būsena. Juk net stovėjimas be kūno virpėjimo neįmanomas, o motina ramindama savo vaiką jį sūpuoja, nešioja. Kaip manote, ar galima iš tiesų nemėgti šokio kaip judėjimo iš esmės? O gal tai veikiau susikaustymas ir nesąmoninga baimė, kad judama „ne taip“, „negražiai“?

– Nemėgti galima, ko tik nori. Galima nemėgti tam tikro šokio stiliaus ar šokėjo, tačiau nemėgti judėjimo iš esmė neįmanoma, nes judesys yra universalus. Kvėpuojame, vadinasi, judame, o suteikus kontekstą, kuriame šis gyvybiškai svarbus aktas atliekamas, sukuriamas šokis. Taip su daugeliu judesio formų ir čia nekalbu apie profesionalią šokio technikos formą ir išraišką, veikiau apie judėjimą iš prigimties.

Galvočiau, kad dažniau nemėgstama ar nenorima šokti dėl susikaustymo mintyse ir kūne, dėl klaidos baimės ir su ta klaida ateinančių gėdos jausmų ir vertinimų/nuvertinimų. Svarbiausia tikėti ir nesu(si)reikšminti.

– Žinomas choreografas ir Gaga technikos pionierius Ohadas Naharinas kalbėjo apie „stilių atsikratymą“. Jūs patys esate labai universalūs ir įvairūs šokėjai tiek individualiai, tiek idėjiškai su „Low Air“. Kiek svarbus atskiro stiliaus išmanymas, o gal individualumas, nesiekiant būti kokio nors judėjimo būdo dalimi, pranoksta visas šokių stilių kategorijas?

O.Naharinas kurdamas ir pildydamas Gaga technikos įrankių žodyną ieškojo to, kas jo kūnui tiktų ir padėtų. Gilindamasis į šio reiškinio principus atrandu labai daug konkrečių šokio stilių technikos elementų, o kadangi esu plačiau susipažinęs ir su tais šokio stiliais, galiu pasakyti, kad Gaga nėra „stilių atsikratymas“, o meistriškas artistiškumą ir kūno judėjimo galimybes atskleidžiančių elementų apibendrinimas.

Tad galvočiau, kad labai svarbus konkretaus stiliaus išmanymas, o kuo daugiau atskirų stilių išmanai, tuo vientisiau gali ieškoti jungčių, o kartais kontrastų, kurie vienodai įdomūs. Kalbant apie šokėjo kūną, kaip svarbiausią jo meno išraiškos įrankį, atskirų šokio technikų įvaldymas tik praplečia galimybes ir suteikia profesionalumo. Man labai svarbūs ir šokėjo novatoriškumas bei jo individualumas, kurie į šokio sceną įneša daug naujo, nuo ko gali atsispirti šokėjai po tavęs. Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad žinojimas suteikia laisvę individualumui ir laisvai kūrybai.

– Sakoma, kad blogas skonis yra tam tikros „geros“ savybės suvulgarinimas. Galvoje iškart sukasi stereotipiškas prabangos prekėmis nuo galvos iki kojų papūgiškai apsiginklavusių moterėlių vaizdinys ar butaforiniai eifeliai. Kas yra kičas šokyje?

– Kičas. Ir kičas šokyje apipintas teisingais kontekstais tampa vertingu ir įdomiu meno kūriniu. Kartais išgirstu pasakymus: „klišiškai pateikė, bet taip skaniai…“. Pataikė, vadinasi. Kičas šokyje būtų neįsigilinimas į kontekstą ir aplinką, kuriame tu pristatai savo šokį.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./„Low Air“ šokio teatro kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius

Airida Gudaitė

1. Pirmas prisiminimas. Namai, seneliai, kaimas, pieva, neturėjimas, ką veikti, gyvūnų įsivaizdavimas debesyse, bėgimas kiek kojos neša kaimo keliuku pas avis. Dabar skamba sentimentaliai, bet taip buvo.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Aš tave myliu, gražu.

3. Gražiausias keiksmažodis. Tipo.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Stipri, silpna, energinga.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Nina Simone, Alvin Ailey, Beyonce.

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Turbūt nepamenu, kad esu skaičiusi romaną. Čia gal gėda, bet kažkodėl negėda. Pjesėje bet kurioje Viljamo Šekspyro moteris, pagrindinė herojė.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Geltonų plytų kelias“ (pagal rašytojo F.L.Baumo pasaką), Keistuolių teatro muzikinė pasaka. Arba Mark Frost, David Lynch „Twin Peaks“.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Knyga – Jonah Lehrer „Vaizduotė. Iš kur kyla kūrybiškumas“. Daina – Rodriguez (Sugar Man) „Cause“.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Alvin Ailey „Cry“ ir kitus šokio pastatymus.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Marvin Sapp „One Thing“, Rodriguez „I Wonder“, „Sugar Man“.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Kiemo gaundynių aikštelę, vartus geltonai žydinčių krūmų, kurių žiedai medumi vaišina.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Tėvų namai, Menų spaustuvė, Low Air šokio mokyka, bet kuri šokio salė bet kuriame pasaulio krašte.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… vyriškus kvepalus, kurių pavadinimo net nežinau.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… jaučiausi kalta.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Kaip pradėjai šokti..?“

16. Nė už ką negalėčiau… būti ilgai viena…

17. Jaučiuosi nuoga be… drabužių.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Niekaip negaliu prisiminti, visi patarimai praktiški lyg pamokos. Užaugę mokiniai primena, kokiais patarimais su jais, šokėjais, aš dalinausi – šokit taip, kad kraujai visur aplink taškytųsi. Dabar absurdiškiausiai ir netikėčiausiai skamba.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu… saulės, valstybinių įstaigų, švarių viešųjų tualetų.

20. Katarsis – tai… ligoninės. Skrydis lėktuvu – kaip tik dabar tai darau ir džiaugiuosi, kad turiu, ką veikti.

– Judėjimas iš prigimties, atrodo, yra pati natūraliausia žmogaus būsena. Juk net stovėjimas be kūno virpėjimo neįmanomas, o motina ramindama savo vaiką jį sūpuoja, nešioja. Kaip manote, ar galima iš tiesų nemėgti šokio kaip judėjimo iš esmės? O gal tai veikiau susikaustymas ir nesąmoninga baimė, kad judama „ne taip“, „negražiai“?

– Šokis tam tikra prasme priklauso visiems ir jo reikšmę kiekvienas supranta skirtingai. Judėti malonu. Žmogus daugiau veikia ir jaučia, nei kalba ir klauso. Komunikacine prasme šokis kaip „judantis tekstas“ ar „kūno kalba“ universaliai išreiškia vidinę ir išorinę patirtį, padarydamas ją suprantamą kitiems. Man šokis yra judėjimas, emocinės raiškos ir socialinės veiklos forma.

Pagrindiniai šokio apibrėžimai yra susiję su socialiniais, kultūriniais, estetiniais, meniniais-artistiniais ir moraliniais aspektais ir išreiškia tiek paprastą funkcionalų (su žmogaus veikla susijusį) judesį, tiek sudėtingas judėjimo schemas įvairiuose šokio žanruose. Šokis gali būti atskleidžiamas iš skirtingų perspektyvų: kūniškumo ir kūno socializavimo, tapatumo kaitos, meno, profesinės veiklos.

Susikaustymas ir nesąmoninga baimė, kad judama „ne taip“, „negražiai“ turbūt atsiranda, kai šokį vertiname tik iš vienos perspektyvos, jos stereotipų.

– Žinomas choreografas ir Gaga technikos pionierius Ohad Naharin kalbėjo apie „stilių atsikratymą“. Jūs patys esate labai universalūs ir įvairūs šokėjai tiek individualiai, tiek idėjiškai su „Low Air“. Kiek svarbus atskiro stiliaus išmanymas, o gal individualumas, nesiekiant būti kokio nors judėjimo būdo dalimi, pranoksta visas šokių stilių kategorijas?

– Šokis, kaip žmogaus elgsenos aspektas, beveik visose kultūrose atlieka svarbias visuomenės ir kultūros funkcijas. Šokio stilių/žanrų išmanymas gali padėti suprasti šokio sąvoką istoriniu požiūriu.

Šokis – individų ar grupių kuriamas menas, kai žmogaus kūnas yra instrumentas, o kūno judėjimas – priemonė. Šis judėjimas stilizuotas, todėl šokio visuma charakterizuojama pagal šokio formą ir struktūrą. Kito žanro išmanymas pratutina mano judėjimą. Tačiau visiškai sutinku su nuomone, kad šokis – tai regimybė, kuri prasideda nuo to, ką šokėjai daro. Stebėdami šokį mes neakcentuojame to, ką fiziškai matome prieš save. Matydami aplink judančius žmones, iš tikrųjų mes matome sąveikaujančias jėgas, kurių dėka šokis atrodo kaip judėjimas pirmyn. Tik šios mums atrodančios kaip veikiančios šokėjų jėgos nėra fizinės šokėjų raumenų jėgos, o šokėjų kūryba, kurią mes savo jausmais tiesiogiai priimame bei suvokiame. Taigi čia galime grįžti prie pagrindinių šokio apibrėžimų – stiliaus/žanro išmanymas negali atspindėti visos šokio esmės.

– Sakoma, kad blogas skonis yra tam tikros „geros“ savybės suvulgarinimas. Galvoje iškart sukasi stereotipiškas prabangos prekėmis nuo galvos iki kojų papūgiškai apsiginklavusių moterėlių vaizdinys ar butaforiniai eifeliai. Kas yra kičas šokyje?

– Iš esmės egzistuoja du kičo vartojimo būdai: įprastinis tradicinis ir ironiškasis.

Įprastinį tradicinį kičą šokyje labai gerai apibūdina bendrinė kičo sąvoka. Kičas bando būti tuo, kuo nėra, tada perspaudžia gražumą, išdailą, kuri įgyja kičo savybių. Bando sureikšminti tai, kas būtų kažkokia siekiamybė, kuo mes norėtume būti, nusigręždama ir lyg nepastebėdama autentikos. Kaip vienas iš pavyzdžių – marketinginiai triukai šokio renginiuose pastatymuose, spektakliuose. Naujas reiškinys, pristatomas kaip ypatingas didelio mąsto įvykis, ir dar jo nepamačius jau gauni tam tikrą įvertinimą. Bet juk čia mano teisė, kaip priimti.

Kitas kičo pavyzdys, kurį kartais matau sustingusiose stereotipinėse šokio varžybose, konkursuose, kad ir gatvės šokio kovų įvaizdžiuose – perfekcionizmas. Pirmiausia žiūri į profesinį meistriškumą ir tada viskas suabsoliutinama. Gal tai nepriskirtina kičui, bet vis tiek kažkokia bedvasė apraiška, kūrybos priešybė.

Tačiau egzistuoja ir ironiškasis kičas, jį ypač pamėgę šiuolaikiniai artistai, kūrėjai. Žaidžiant įvairiais kontrastais, judesiu, šokio pasirodymu galima sukurti komiškumo atmosferą. Šiuo atveju kičas parodomas kaip ne visada banalus dalykas – tinkamai juo manipuliuojant, galima atverti naujas meno suvokimo bei jo panaudojimo galimybes ir tokiu būdu per kičą išsivaduoti iš kičo.