Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Virgilijus Noreika: savo mokytojus prisimenu visada

„Viršutinė „do“ jau nėra mano amžiaus... Tačiau ir dabartinis diapazonas apima didžiulį repertuarą, tad dainuoju, važiuoju, lipu į sceną“, – teigia operos solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Virgilijus Noreika, kurio talentas bei pasiekimai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiuo pokalbiu tęsiame interviu ciklą su šių metų premijos laureatais.
Nacionalinė kultūros ir meno premija tenorui V.Noreikai skirta „už aukščiausią vokalinį meistriškumą, už neblėstantį talentą“.
Nacionalinė kultūros ir meno premija tenorui V.Noreikai skirta „už aukščiausią vokalinį meistriškumą, už neblėstantį talentą“. / Redo Vilimo/BFL nuotr.

– Kaip operos solistas jūs jau gerokai anksčiau sulaukėte pripažinimo tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose, esate apdovanotas įvairiausiomis premijomis, mėgstamas klausytojų. Todėl norėčiau pradėti ne nuo premijų ar sėkmingos solisto karjeros, o nuo pedagogo veiklos. Ar sėkmingas jūsų buvusių studentų kelias, ar jų ryškumas scenoje jums nėra svarbesnis už visas tas premijas?

– Žinoma, esu išleidęs daugiau kaip 40 absolventų, kurių dalis labai sėkmingai dirba ir Lietuvoje, ir užsienyje. Šviesaus atminimo Sergejus Larinas, Edgaras Montvydas, Arvydas Markauskas, Algirdas Janutas, Bronius Tamašauskas ir kiti. Jie mokėsi pas mane ne vienerius metus, ne tik dėl to, kad norėjo baigti su V.Noreikos pavarde. Dainavimo juos mokiau po penkerius, šešerius metus ir labai džiaugiuosi dėl jų sėkmės.

– Tikiu, kad, sužinojęs apie Nacionalinę premiją, prisiminėte ir savo mokytojus.

– Juos prisimenu visada... Pirmąjį vokalo mokytoją Antaną Norvaišą, kurį, būdamas šešiolikos metų, sutikau Juozo Tallat–Kelpšos muzikos mokykloje. Jis man davė labai gerus pagrindus. Vėliau, jau dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje, septyniolikmetis mokiausi pas Antaną Karosą, kuris nebuvo profesionalus dainininkas, tačiau mano pagrindus išsaugojo.

– O tada patekote į Kipro Petrausko solinio dainavimo klasę?

– Taip. Pasiklausęs, kaip dainuoju, jis pasakė – „gerai, nesugadintas, tačiau viską pradėsime nuo pradžių“. K.Petrauskas turėjo vieną labai įdomią, tačiau jaunam žmogui, jaunam solistui sunkiai priimamą savybę – jis neduodavo jokių pratimų, nesu su juo dainavęs nė vieno pratimo prie fortepijono.

K.Petrauskas sakydavo, kad jis turi gauti jau paruoštą dainininką, kurį išmokytų interpretuoti kūrinį. O aš dar buvau „žalias“, buvo tikrai sunku, tačiau man sekėsi. Jau 1957 m., būdamas 22–ejų ir dar mokydamasis Akademijoje, debiutavau Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Lenskio vaidmeniu Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“. Operos vadovybė, išgirdusi mano dainavimą, priėmė stažuotis, o po metų pakvietė nuolat dirbti teatre.

– Kalbat apie šį teatrą, prieš kelerius metus buvo minimas jūsų darbo šioje scenoje 50–metis. Šia proga viename interviu sakėte, kad kaip solistas turėjote ir daugiau potencijos, bet nebuvo galimybių jos realizuoti. Turite galvoje sovietmečio sąlygas?

– Kai būdamas 31–erių padainavau Milano „La Scalos“ teatre, tą pačią savaitę man paskambino Tel Avivo operos vadybininkas ir pasiūlė kontraktą. Iškart paskambinau į Maskvą, į Kultūros ministerijos Užsienio reikalų skyrių, tačiau man buvo pasakyta, kad atsakymą sužinosiu po savaitės. Tačiau atsakymo reikėjo iškart... Pasiūlymą turėjau ir iš San Francisko operos teatro, vėl skambinau į Maskvą, vėl buvo pasakyta, kad turiu palaukti, po savaitės sužinosiu, ar būsiu išleistas. Tačiau niekas nieko man taip ir neatsakė.

Kad ir kiek potencijos tada turėjau, mano, kaip ir kitų artistų gyvenimas, priklausė ne nuo asmeninių norų ir galimybių, o nuo ministerijos leidimų.Tik vėliau, vieno koncerto Maskvoje metu, priėjau prie žmogaus, dirbusio Kultūros ministerijoje ir paklausiau tiesiai šviesiai, kodėl man neleidžia pasirašyti kontrakto su užsienio šalies teatru. Buvo atsakyta paprastai – „pas mus tokie dalykai nepriimtini“. Tad, kad ir kiek potencijos tada turėjau, mano, kaip ir kitų artistų gyvenimas, priklausė ne nuo asmeninių norų ir galimybių, o nuo ministerijos leidimų. Galiu pasakyti, kad man buvo siūloma ir dirbti, ir gyventi Maskvoje, tačiau atsisakiau. Tada išgirdau tokį sakinį – „Maskvos Didžiajame teatre daugiau nedainuosit“. Čia buvau dainavęs jau kokius 30 kartų, buvau atidaręs jų gastroles „La Scalos“ teatre, tačiau man buvo pasakyta labai aiškiai – „pasiūlymo dirbti Didžiajame teatre neatsisakoma“. Ir viskas.

– Norėtųsi kalbėti ne tik apie tai, kas buvo, bet ir apie tai, kas yra. Ypač, turint omeny, kad vis dar aktyviai dainuojate. Balsas „nesižvalgo“ į jūsų amžių?

– Balse dar nėra seno dainininko požymių, balsas dar nedreba, netraška. Žinoma, dabar jau bijau imti kraštutines viršūnes. Viršutinė „do“ jau nėra mano amžiaus... Tačiau ir dabartinis diapazonas apima didžiulį repertuarą, tad dainuoju, važiuoju, lipu į sceną.

– O kaip pedagogas – vis dar jaučiatės reikalingas?

– Mano studentas Eugenijus Chrebtovas tarptautiniame Fiodoro Šaliapino konkurse šiemet užėmė ketvirtą vietą, o tarp bosų buvo pirmas. Dar turiu du gerus tenorus, sopraną, tad dirbu, nesustoju.

O šiaip jaučiuosi kaip ir visi kiti inteligentai Lietuvoje... Pavyzdžiui, įdomu tai, kad finansinis taupymas prasidėjo nuo pensininkų... Tačiau visada norėjau ir tebenoriu gyventi Lietuvoje, nes čia mano kraštas, mano senelių ir tėvų kapai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos