Vitalijus Puzyriovas-Vaiper: apie „Čiauškutį“, laidotuvių šokių maratoną ir žūtbūtinę saviraišką

1. Pirmas prisiminimas. Važiavimas troleibusu, kai buvo maždaug 4–5 metai. Rankoje nevalingai (lazy hand) suglamžytas talonėlis, už kurį mus, be abejo, nubaudė. Po to ir namie už tai nubaudė. Bet šitai atsimenu turbūt dėl to, kad teko atgaminti kelis kartus terapijos sumetimais. O kitas neblogas prisiminimas, kai senelis rodė visokias vaistažoles miške ir liepė jas atsiminti.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Pasiilgau.

3. Gražiausias keiksmažodis. Pis – tis / – au / – kiščia.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Nuo šiol tik: vizionierius / aktyvistas / brolis.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jeanu Michaelu Basquiaut, Delia Derbyshire, dead / alive Bill Murray ir Marina Abramovič.

   

   AFP/„Scanpix“ nuotr./Marina Abramovič

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. „Alisa Stebuklų šalyje“.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Norėčiau pabūti Sarah O’Conor sūnumi filme „Terminatorius“ arba pabėgti iš „Trumeno šou“.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Kur baltasis paauglys iš Detroito nugali „MC battle“.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... legendą apie Jėzaus gimimą.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Geriausiu atveju – geriausių DJ selekcijos daugiau kaip 24 valandų šokių maratonas. Visais kitais atvejais: „Ar išsaugosi mano meilę, / Lyg tie medžiai vasario šerkšną? / Ar mokėsi kaip jie / Pražydėti gegužio žiedais baltais?“.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Gal Prūsiją su jos originalia baltų kalba? O gal dar Cholino darželį „Čiauškutis“ Karoliniškėse.

    

    Appvt nuotr./Vitalijus Puzyriovas-Vaiper

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. „Keisti ženklai“ ir TV bokštas.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... Cannabis Magnoliophyta.

14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... supratau, kad tai yra daug daugiau pastangų ir įgūdžių bei išmonės reikalaujantis aktas.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kiek tau metų?

16. Nė už ką negalėčiau... per prievartą atlikti man morališkai nesuvokiamo veiksmo.

17. Jaučiuosi nuogas... minioje žmonių, kuriems atrodo kad mane pažįsta.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Tavo negražus balsas, gal daryk tik muziką“.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu... daugiau kitų tautų ir rasių žmonių.

20. Katarsis – tai... po 100 kartų pažiūrėjimo ar paklausimo lygiai tai pat gerai veikiantis kūrinys.

    

    Appvt nuotr./Vitalijus Puzyriovas-Vaiper

– Ar kurdamas sąmoningai galvoji apie savo klausytoją – koks(-ia) ji(s), kaip išlikti aktualiam ir klausomam?

– Dažniausiai kuriu iš inercijos pojūčio ir poreikio išreikšti tam tikrą emociją. Kartais šitas pojūris būna toks žūtbūtinis, kad neinu miegoti, kol nepasotinu tos atsiradusios prarajos. Vėliau, be abejo, pagalvoju, kas tai klausys/žiūrės, bet tik svarstant, kaip viską pateikti, kad būtų aišku arba sąmoningai keltų nepatogumą. Esu žūtbūtinės saviraiškos šalininkas, o ne už šalto, formulėmis ir išskaičiavimais paremto meno gaminimą ir vartojimą. Nepainioti su informacijos rinkimu pačiam kūriniui atlikti.

– Kiek svarbu muzikai turėti platesnę, visuomeninę misiją, atliepti politines ar socialines tendencijas šiandien? O gal vertėtų muziką atriboti nuo tokių gerovės tikslų ir kalbėti apie meną dėl meno?

– Menas vardan meno turi dekoratyvios apdailos paskirtį. Tai nėra bėda ir tokio meno (amato) irgi reikia kuriant mūsų pasaulį. Tokios išraiškos kartais stipriai parodo laiko dvasią. Priverstinai politizuotas menas taip pat yra kraštutinumas, kartais stokojantis paties meno aptakumo. Mano galva, menas neprivalo spręsti, bet gali kelti klausimus ir interpretuoti realybę. Dažnai politiškai ir socialiai sunkiu laikotarpiu meno reaktyvumas sustiprėdavo ir atvirkščiai.

Esu žūtbūtinės saviraiškos šalininkas, o ne už šalto, formulėmis ir išskaičiavimais paremto meno gaminimą ir vartojimą.

– Jei rašytum knygą apie Lietuvos urbanistinės muzikos sceną, kaip vadintųsi ir kokio žanro ji būtų?

– Manau, tai būtų tragikomedija pavadinimu „Kaip vienas gali būti du“.