„Nebūtų atsiradęs nei Kukutis, nei kiti, jei aš nebūčiau gimęs kaime, nebūčiau ten augęs. Į pradedančiuosius žiūrima, žinoma, nelabai rimtai: išeis, neišeis, pasišaipo.. Kadangi aš rašiau kažkaip kitaip, negu buvo įprasta, tai, sako, čia kažką išsidirbinėja“, – taip apie savo kūrybą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas M.Martinaitis kalbėjo minėdamas 70-metį.
Poetas save laikė agrarinės kultūros atstovu, o kūryboje atskleidžiamos jaunystėje susiformavusios vertybės. Vienas svarbiausias XX amžiaus rašytojas stengėsi atsiriboti nuo stereotipų. Svarbiausias M.Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas.
M. Martinaitis kurti ėmė dar 1955 m., o pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išleista 1962 m. Jis išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. M. Martinaitis parašė scenarijų Lietuvos kino studijos muzikiniam filmui „Vakar ir visados“. M.Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų.
„Žavintis dalykas buvo nuolatinis atsinaujinimas, kiekviena knyga. Jis turėjo talentų daug: buvo neprastas sportininkas, visuomenės žmogus. Tarp jo pomėgių buvo margučių skutinėjimas. Jis tai darė artėjant Velykoms“, – pasakoja literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Prieš daugiau nei 30 metų vienoje knygoje M.Martinaitis pirmą kartą užsimena apie mitologinį Kukučio personažą – vėliau dėl baladžių rinkinio bei sukurtų dainų, kaip pats rašytojas pripažįsta, Kukutis tapo žinomesnis nei pats M. Martinaitis.
„Čia prisimintume ir Kukutį, kuris iš tų klodų ir atėjo. Tai yra labiausiai verčiama poezijos knyga“, – sakė V.Sventickas.
„Visada sunku kategoriškai pasakyti, paskutinis ar ne, bet jis buvo iš tų mūsų rašytojų poetų, kurie kaip tik eina iš pačios mitinės gelmės, iš liaudiškųjų pagrindų. Regis, toks mohikanas išėjo paskutinis“, – svarstė poetas Vladas Braziūnas.
M. Martinaitis dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose, dėstytojavo Vilniaus universitete, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, ilgametis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narys, jos vadovas.
1989-aisiais jis išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, buvo tarp Sąjūdžio vadovų.
„Tas jo sakymas – nemaišykite manęs su mano kūryba – iškyla iš dvilypės situacijos. O jei jau sakytume iš esmės, M. Martinaitis buvo ir lieka tai, kas jis yra kūryboje, ką jis yra sukūręs. O sukūrė kelis pasaulio pavidalus: savo epišką pasakojimą, apie kurį galima papasakoti, ir kitą pasaulį, kur stovi kažkokia liūdna tyli ir vieniša dvasia. Mato, jaučia, galvoja, mąsto“, – LRT naujienų tarnybai sakė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė.
Literatūros tyrinėtoja apgailestauja, kad dienos šviesos nespėjo išvysti jos knyga apie M. Martinaitį. Tiesa, poetas ją perskaitė. Tačiau V. Daujotytė likimo vingiais vadina tai, kad dar vakar, prieš atiduodama knygą į leidyklą, netikėtai pakeitė jos pavadinimą. Skaitytojai vėliausiai rudenį su poetu susipažinti galės knygoje „Boružė, ropojanti plentu“.
„Perskaitė ir su šypsena sutiko būti toks, koks pavaizduotas“, – tvirtino V. Daujotytė.
Dėl poeto M. Martinaičio mirties užuojautą reiškia šalies vadovai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pastebi, kad sugebėjęs kūrybingai priešintis sovietiniam režimui, M. Martinaitis tapo ryškiu modernėjančios lietuvių poezijos veidu. Jį, kaip pagrindinį savo mokytoją, įvardija ne viena poetų karta.
