„Mes daug ką galvojame, bet ne viską pasakome kalbinėmis formomis, – pasakoja Vilniaus universiteto Baltistikos katedros docentas Jurgis Pakerys, aiškindamas, ką per dienas veikia kalbininkai. – Laikui bėgant kai kuriuos dalykus pasidaro patogu specialiai pažymėti, ir tada kalba suteikia jiems tam tikras išraiškos formas. Galima sakyti, kad žmonės nuolat ieško optimalaus pavidalo savo komunikacijai.“
Praėjusį ketvirtadienį vyko vieša J.Pakerio paskaita „Kaip atsirado būtasis dažninis laikas“, o dabar mokslininkas kalba įvairiausiomis temomis – pradedant būtuoju dažniniu laiku ir baigiant dirbtiniu intelektu.
– Kodėl kalbotyra toks pat mokslas, kaip ir visi kiti? Kokia praktinė šio mokslo nauda?
– Visur, kur tik žmogus siekia objektyviai išsiaiškinti, kaip kas nors veikia, yra mokslas. Tačiau mokykloje mes su tokiu dalyku, kaip kalbotyra, deja, beveik nesusiduriame. Dauguma ten išgirsta apie kalbos praktiką: skyrybą, rašybą, stilių, tačiau tai nėra kalbos mokslas, tai tik jo elementai. Mūsų, mokslininkų, pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti, kaip veikia kalbos sistema, kaip komunikuoja homo sapiens. Dėl praktikos – kaip ir visuose moksluose, dalis kalbotyros atradimų nėra pritaikomi arba kol kas dar nėra pritaikomi. Apskritai kalbotyra turi daug sąsajų su įvairiomis praktinėmis sritimis, pavyzdžiui, su medicina (kalbos sutrikimų atvejais), taip pat per pastaruosius dešimtmečius itin išsivystė įvairios kalbos technologijos.
– Kur šioje vietoje yra dirbtinis intelektas?
– Mes, žmonės, sprendžiame įvairius uždavinius, pavyzdžiui, kur nors eidami, turime pagalvoti, koks būtų geriausias maršrutas. Kai taikome dirbtinį intelektą, keliame jam tikslą atlikti tam tikrą užduotį (pavyzdžiui, sudaryti maršrutą) pirmiausia panašiai kaip mes, po to – greičiau ir geriau negu mes. Viena iš dirbtinio intelekto užduočių – pamėgdžioti žmonių bendravimą, gebėti komunikuoti, o kartu – ir šiek tiek mąstyti. Yra toks Alano Turingo testas, sukurtas 1950 m., kuriame žmogus sprendžia, su kuo bendrauja: su žmogumi ar su mašina. Jei testuotojas negali atskirti mašinos nuo žmogaus, manoma, kad mašina tą testą įveikė. Pirmoji programa, įtikinanti bent jau dalį testuotojų, kad jie bendrauja su žmogumi, pasirodė jau 1966 m.!
– Ar tokia programa galėtų atlikti kūrybinį žingsnį?
– Čia priklauso nuo dirbtinio intelekto išlavinimo. Pirmiausia reikia išmokyti mašinas kurti geros kokybės kasdienius tekstus. O tada jau turėtumėme padėti sistemai atskirti, kas yra kūrybiška, o kas – ne. Galbūt ateityje jau nesugebėsime pasakyti, kas parašė, pavyzdžiui, perkamiausią romaną – žmogus ar mašina? O galbūt jie tai bus padarę kartu kaip hibridinis autorius?
Lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema lyginant, pavyzdžiui, su senosios graikų kalbos sistema, yra labai supaprastėjusi ir nėra tokia archajiška.
– O ką tokiu atveju daryti literatams?
– Nereikia bijoti. Buvo laikas, kada žmonės bijojo rūkstančių, dundančių ir tepaluotų traukinių.
– Ar galime VU įgyti išsilavinimą, leidžiantį dirbti su tokiomis technologijomis?
– Taip, tam reikia naudotis gretutinių studijų galimybėmis, taip pat drąsiai kurtis individualius studijų planus. Beje, šiuo metu gretutines lietuvių filologijos studijas yra pasirinkęs vienas labai geras studentas Ignas Rudaitis iš VU Matematikos ir informatikos fakulteto. Taip pat skatinčiau studijuoti ir užsienyje, ieškoti laisvai prieinamų kursų internete.
– Dabar paklausiu truputį kito dalyko – kas lėmė tai, kad reitinge „QS World University Rankings by Subject“ VU lingvistikos kryptyje užima 151–200 vietą?
– Iš tiesų mes turime daug gerai dirbančių mokslininkų: profesorius Axelis Holvoetas yra vienas iš 6 išskirtinių Vilniaus universiteto profesorių, daktaras Miguelis Villanueva Svenssonas yra puikus baltistas ir indoeuropeistas, labai rimtai dirba germanistas Artūras Ratkus, taikomosios kalbotyros specialistė Laura Vilkaitė-Lozdienė ir daugelis kitų. Gal ir nereikėtų stebėtis, kodėl užimame tą vietą, tiesiog reitingais reikia pasidžiaugti, juos pamiršti ir eiti toliau kuo rimčiau dirbti.
– Kuo jūs pats dabar užsiimate ir ko ieškote?
– Pirmiausia turiu pabaigti daug darbų, pavyzdžiui, apie priežastinius veiksmažodžius ir jų konstrukcijas. Priežastiniai veiksmažodžiai yra tokie, kurie nusako veiksmą, dėl kurio kas nors vyksta, pavyzdžiui, auginti yra padarytas iš augti ir reiškia „daryti, kad augtų“.
Su kolege Nicole Nau neseniai tyrinėjome estų, suomių, latvių, lietuvių, lenkų ir rusų kalbų priežastinius veiksmažodžius, juos lyginome su sangrąžiniais, žiūrėjome, kurios kalbos daugiau turi priežastinių, o kurios – sangrąžinių veiksmažodžių. Iškėlėme ir vėliau patvirtinome hipotezę, kad baltų kalbos pagal tuos veiksmažodžius užima tarpinę padėtį tarp finų (suomių, estų) ir slavų (rusų, lenkų) kalbų. Kai tik turėsiu laiko, norėsiu dar pasigilinti ir į būtojo dažninio laiko istoriją, apie kurią pasakojau toje paskaitoje ir apie kurią jau rašiau viename straipsnyje.
– Minėjote baltistiką, ar galėtumėte paaiškinti, kokią vietą kalbotyroje užima baltų kalbos? Pavyzdžiui, dažnai girdime mitus, kad lietuvių kalba – seniausia.
– Jokiu būdu nėra seniausia, tačiau įdomu tai, kad joje išliko daug archajiškų ypatybių. Esu pats matęs, kaip indoeuropeistai pirmąkart lietuvius gyvai išgirdę net stebisi: „Taip, jie iš tikrųjų taip kalba!“ Pavyzdžiui, toks paprastas ir gyvai vartojamas žodis kaip vilkas jiems daro didžiulį įspūdį. Kita vertus, lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema lyginant, pavyzdžiui, su senosios graikų kalbos sistema, yra labai supaprastėjusi ir nėra tokia archajiška.
Beje, visai neseniai pradėtas įdomus projektas Getingeno universitete – ten kuriamas skaitmeninis kursas apie 11 indoeuropeistikai svarbių kalbų ir viena iš jų – lietuvių. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad baltų kalbos įdomios ne tik istorikams, bet ir tipologams. Mes kartu su latviais, kaip paskutiniai išlikę baltai, praeityje kontaktavome su finų kalbomis, vėliau su germanų ir slavų kalbomis, todėl turime labai įdomių tipologinių ir arealinių ypatybių. Įdomu ir tai, kad su savo kaimynais turime ir genetinių bendrybių.
– Genetinių?
– Taip, mes, lingvistai, labai domimės ir genetiniais tyrimais. Pirmiausia mums labai rūpi indoeuropiečių atvykimas į Europą ir be galo džiugu, kad prieš kurį laiką Marijos Gimbutienės hipotezė, kad indoeuropiečių protėvynė turėtų būti Ukrainos ir Rusijos stepėse, gavo labai stiprų palaikymą – tai 2015 m. paskelbti genetinių tyrimų duomenys.
Žinome, kad pasaulio kalbose yra įvairių dažninių laikų: jie atsiranda ir vėl išnyksta. Tiesa, kol kas neaišku, kodėl lietuvių kalbos plote būtojo dažninio laiko formų buvo gana daug ir gana įvairių.
– Vadinasi, šiai humanitarinių studijų sričiai nerūpi įvairūs kultūriniai identitetai.
– Rūpi, bet pirmiausia reikėtų pasakyti, kad mes turime gana įvairių genų, todėl negalime teigti, kad genetiškai esame grynai vienokie ar kitokie. Čia išsidėstę skirtingi sluoksniai: genetinė medžiaga, kalbinė, kultūrinė, politinė tapatybė ir taip toliau. Tačiau grįžkime prie baltistikos. Atlikus genetinius tyrimus, jau prieš kurį laiką paaiškėjo, kad estai turi baltiškų genų, nors jų kalba priklauso net kitai kalbų šeimai – uraliečių.
Bet genetinė sąveika visiškai suprantama, juk baltai su finais turėjo ryšių nuo seniausių laikų. Beje, nepamirškime, kad Latvijoje gyveno ir viena finų tauta – lyviai, kurie padarė didelę įtaką latvių kalbai, pavyzdžiui, todėl latvių kalboje žodžiai dažniausiai kirčiuojami pirmajame skiemenyje. Beje, kai judame iš Vilniaus ir Kauno Latvijos link, matome, kad ir lietuvių tarmėse kirtį linkstama atitraukti į žodžio pradžią ir ta tendencija stiprėja palaipsniui – kuo toliau, tuo labiau, tad ta įtaka yra prasiskverbusi ir į Lietuvą.
– O ar įmanoma prognozuoti, kaip kalbėsime ateityje?
– Tam tikros tendencijos matyti, pavyzdžiui, anksčiau į lietuvių kalbą ateidavo daugiausia slavizmų, o dabar – skolinių iš anglų kalbos. Kiek ši tendencija išliks? Tiek, kiek anglų kalba bus įtakinga Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ar galėtų ir anglų kalba ką nors iš lietuvių kalbos pasiskolinti? Mažai tikėtina, bet jeigu atsirastų kokia technologija ar įrenginys, kuris labai išpopuliarėtų ir kurį kūrėjai pavadintų lengvai ištariamu ir trumpu lietuvišku žodžiu, galbūt tas žodis paplistų plačiai. Bet grįžkime prie lietuvių kalbos raidos krypties. Labai gerai matomas fonetinis pokyčių lygmuo: akivaizdu, kad trumpėja ilgosios galūnės, nebeskiriamos ilgųjų balsių priegaidės, pavyzdžiui, ar girdite, kad balsis [ī] žodžiuose vyras ir vynas būtų tariamas skirtingai? O juk čia buvo tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės: výras ir vỹnas. Galų gale, nesikeičia tik mirusios kalbos, todėl reikia suprasti, kad kol yra kalbėtojų, tol kalba keisis.
– Savo paskaitoje „Kaip atsirado būtasis dažninis laikas“ kalbėjote apie laiką. Kuo lingvistinis laiko supratimas skiriasi nuo filosofinio ar fizikinio?
– Fizikai kalba apie tam tikrą visatos matmenį, lingvistai – kaip tas matmuo atspindimas kalboje, o filosofai, beje, domisi ir tuo, ir tuo. Kalbos sistemoje laikas yra konkreti veiksmažodžio forma arba konstrukcija, o nusakomų įvykių laiką nustatome pagal mūsų kalbėjimo momentą: jei anksčiau, tai būtasis, jei vėliau, tai būsimasis, jei bent iš dalies tas įvykis susijęs su kalbėjimo momentu, tai esamasis. Įdomu ir tai, kad kalbėdami apie laiką taikome įvairias erdvines metaforas, pavyzdžiui, sakome susitikim po 10 minučių. Prielinksnis po čia metaforiškai nurodo erdvinį santykį su objektu, panašiai kaip susitikim po stalu.
– Atkreipėte dėmesį į tai, kad žemaičiai (konstrukcijos su liuobėti) ir aukštaičiai (priesaga -dav-) skirtingai perteikia būtąjį dažninį laiką.
– Lietuvių kalbos būtasis dažninis laikas su priesaga -dav- yra labai jaunas. Nei prūsai, nei latviai jo neturi, tad čia turi būti lietuvių kūrinys. Bet kai pažiūrime į lietuvių tarmes, matome, kad net ir jose būtasis dažninis laikas žymimas nevienodai, tad -dav- negali būti bendras lietuvių išradimas. Kol kas akivaizdu, kad ši inovacija turėjo atsirasti aukštaičių plote, vaizdžiai tariant, turėjo būti grupelė hipsterių, kurie pirmieji ėmė dažnai vartoti šią priesagą. Ta inovacija pradėjo plisti kaip koks barzdų auginimas, ir -dav- iš aukštaičių perėmė net dalis kaimyninių žemaičių.
– O apskritai indoeuropiečių kalbų šeimoje nebuvo būtojo dažninio laiko?
– Ne, specialios formos nebuvo. Tačiau žinome, kad pasaulio kalbose yra įvairių dažninių laikų: jie atsiranda ir vėl išnyksta. Tiesa, kol kas neaišku, kodėl lietuvių kalbos plote būtojo dažninio laiko formų buvo gana daug ir gana įvairių. Galbūt tai pavyks išaiškinti ateityje?
