Apie mokytojų rengimą bei humanitariką mokykloje
– Žiniasklaidoje jau tapo įprasta prieš rugsėjo 1-ąją rašyti apie mokytojų trūkumą. Ką žadama tobulinti norint išugdyti daugiau pedagogų?
– Manau, pagrindinis dalykas, apie ką turime kalbėti, yra ne šiaip mokytojų, bet gerų šios srities specialistų ugdymas. Šis klausimas susijęs ne tik su nuolatine mokyklų tinklo peržiūra. VU kaip mokytojų rengimo centras turi didžiulę atsakomybę dėl visos eilės dalykų, kaip antai pačių mokytojų rengimo, kuris čia vyksta priimant būsimus pedagogus studijuoti iškart bei sudarant galimybę dalykininkams rinktis gretutines, papildomas studijas.
Pagaliau reikėtų ryžtis pokyčiams – iš mokymosi, paremto atkartojimu, pereiti prie probleminio ugdymo.
Tačiau ne mažiau svarbus yra universitetų įsitraukimas į nuolatinę programų peržiūrą, jų adaptavimą naujoms realybėms. Pagaliau reikėtų ryžtis pokyčiams – iš mokymosi, paremto atkartojimu, pereiti prie probleminio ugdymo.
Mokytojų ir dėstytojų bendradarbiavimas šioje vietoje yra kertinis akmuo. Dažnai kalbama, kad universitetuose mokytojai gali gauti papildomų kvalifikacijų, bet manyčiau, ir dėstytojai iš mokytojų galėtų daug ko pasimokyti.
– Takoskyra tarp universitetų ir mokyklų yra didelė. Dar pati studijuodama girdėjau mintį, kad mokyklos neparuošia studentų.
– Skundžiasi visi. Pradinės mokyklos nepatenkintos, kad vaikų neparuošia darželiuose. Gimnazijos, kad progimnazijose ir t.t. Tai rodo, kad fragmentiškumas švietimo sistemoje prisideda prie tarpusavio nepasitikėjimo, formuoja skirtingus lūkesčius. Čia padės tik bendro tikslo, išsilavinimo prasmės suvokimas. Juk besikeičiantis pasaulis, naujos galimybės, besivystantis DI ir paieškų sistemos yra vienodai aktualu visoms ugdymo įstaigoms.
– Beje, kokius DI sukeltus iššūkius matytumėte?
– Apie tai diskutuojama jau buvo seniai, bet šįmet su naujų programų paleidimu (pasauliui buvo pristatytas „ChatGPT“, – 15min) DI problematika ypač išryškėjo. Atsirado papildomas įrankis akademinėms apgavystėms, nepatikrintos informacijos plitimui, tačiau negalime nepastebėti, kad tai yra papildomas instrumentas ugdymuisi, su kuriuo dar reikėtų išmokti dirbti ir aprašyti naudojimosi etiką.
– Tai, kas rašoma žiniasklaidoje apie švietimo sistemą, duoda signalą apie krizę. Ar įmanomi greiti pokyčiai?
– Greiti pokyčiai – sunkiai įmanomi, tačiau problemos atpažinimui daug laiko nereikia. Manau, diskusija dėl mokymo turinio jau seniai pribrendusi.
Štai čia yra tas švietimo sistemos nervas, padedantis ugdyti išsilavinusį, sąmoningą pilietį bei sėkmingą darbo rinkos dalyvį.
Neišvengiamai šioje vietoje tenka pamąstyti apie universiteto vaidmenį – kokia jo esmė? Sakyčiau, pandemijos pamokos dar kartą išryškino universitetų ir mokyklų svarbą. Nors ir turėjome papildomus instrumentus nuotoliniam mokymuisi, grįžtamasis ryšys, gyvas bendravimas tarp studento ir dėstytojo, studento ir jo kolegų, yra sunkiai pakeičiamas. Štai čia yra tas švietimo sistemos nervas, padedantis ugdyti išsilavinusį, sąmoningą pilietį bei sėkmingą darbo rinkos dalyvį.
Paskutinėje strateginėje sesijoje universitete diskutavome apie tarpdalykinio, integruoto žinojimo svarbą. Akivaizdu, globalios problemos, kaip antai DI, klimato krizė ar su sveikata susiję dalykai, gali būti sprendžiami tik mokslų sandūroje. Čia universitetas turi ryžtis panaudoti savo natūralią stiprybę. Juk jis yra labai didelis, jame vykdomi ir medicininiai, ir humanitariniai tyrimai. Deja, jau taip atsitiko, kad mokslininkai yra linkę patogiai užsidaryti savo siaurame lauke, specializacija buvo suprantama kaip savo interesų susiaurinimas. Dabar šis požiūris kinta. Moksle šie procesai jau pajudėjo anksčiau, o dabar vis labiau individualizuojant mokymąsi pereiname ir prie studijų. Čia labai tikimės pačių studentų sąmoningumo, nes tarpdiscipliniškumas yra ateitis.
Manau, tas pats galioja ir mokykloms. Stebint humanitarines discplinas labai matosi, kaip stipriai yra atsietas istorijos, lietuvių bei užsienio kalbų mokymas. Jeigu tai būtų sinchronizuota, atsirastų žymiai daugiau jaunų žmonių supratimo, ką jiems norima papasakoti ir kodėl tai svarbu.
Nuolatos reikia užduoti klausimą, kas svarbu jaunimui?
– Praūžus lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui filosofai ir literatūrologai konstatavo, kad Lietuvos mokyklose humanitarika yra žemo lygio. Sutiktumėte?
– Mokytojų yra įvairių, todėl nedrįsčiau taip tiksliai vertinti. Bet sutikčiau su mintimi, kad programos nėra šiuolaikiškos, jos turi keistis. Dar kartą norisi pabrėžti humanitarinių disciplinų integracijos naudą. Visos programos turi suteikti standartinį išsilavinimą, tačiau pritaikyti jį aplinkiniui pasauliui. Negana to, nuolatos reikia užduoti klausimą, kas svarbu jaunimui? Ar jie atpažįsta save kai kuriuose XVIII–XIX a. tekstuose? Galbūt kai kuriuos dalykus reikia analizuoti skaitant šiuolaikinę literatūrą?
Jauni žmonės tikrai skaito nemažai, tačiau jų literatūra yra kitokia. Turime gebėti ne tik papasakoti didžiuosius pasakojimus, supažindinti su klasikiniais kūriniais, bet ir suteikti jiems šiuolaikinį kontekstą, kelti šiuolaikiškus probleminius klausimus, įvesti į mokyklų diskusijas šiuolaikiškas koncepcijas.
– Pasaulyje vis daugėja dirbančių studentų.
– Sutinku, tai kažkiek pradeda trukdyti, bet šį dalyką galima spręsti keleriopai. Pirma, daugiau bendrauti su verslais siekiant jo sąmoningumo. Įdarbindamas studentus jis turėtų šiek tiek adaptuotis, performuluoti reikalavimus. Antra, verslas, o ypač pažangios įmonės, pats ateina ieškodamas ne jaunimo kaip darbo jėgos, bet išsilavinusių studentų. Jie priima juos į praktikas, kartais skiria stipendijas. Kaip VU, mes ieškome būdų, kaip įdarbinti studentus universitetuose tam, kad jie būtų arčiau universiteto ir galėtų lengviau suderinti darbą su studijomis.
„Maironis gali būti įdomus tarptautinei mokslininkų auditorijai“
– Ne paslaptis, kad mokslininkai pagal savo išsilavinimą negauna didelių algų. Štai lektorius gauna 960,75 eurų per mėnesį, o profesorius 2135 eurus. Nuo 2690,10 iki 5380,20 eurų gauna tik išskirtiniai profesoriai. Dėl mažo atlyginimo dėstytojai dar imasi ir projektinių veiklų, kas dažnai sukelia nuovargį. Ar planuojama didinant atlyginimą suteikti VU mokslininkams daugiau laisvės ir susikoncentravimo į savo tyrimų sritis?
– Sutinku, kad bazinė alga Lietuvoje Europos bei kaimyninių šalių kontekste yra per maža. Tas yra pripažįstama nacionaliniu lygiu. Bet kol kas su pasitikėjimu žiūrime į nacionalinį susitarimą dėl švietimo, kuriame užrašytas partijų įsipareigojimas nuosekliai didinti algas. Ir tikrai per pastaruosiuos kelis metus jos augo. Bet aišku, jeigu dabar paskelbtume konkursą į profesoriaus pareigas VU, labai daug tarptautinių kandidatų neatsirastų.
Bet resursų neužtenka visam universitetui. Pavyzdžiui, Lenkijoje startavo tokia ekselencijos programa, per kuria valstybė investuos į dešimtį pasirinktų universitetų, suteikdama jiems resursų, kuriais įstaigos galės pakankamai laisvai disponuoti.
Visgi yra ir prošvaisčių. Šią vasarą pagal tarptautinius pavyzdžius visiems universitetams skirtos lėšos kurti ekscelencijos centrus, kuriuos pačios įstaigos ir rinksis. Čia, žinoma, reikia nuoseklumo. Europoje egzistuoja toks Europos molekulinės biologijos laboratorijų (EMBL) tinklas, į kurį patekti labai sunku.
Kaip tik Vyriausybės tikslinio finansavimo dėka ir Lietuvoje buvome pajėgūs įkurti net penkias laboratorijos ir įgyti EMBL statusą. Tik gavus finansavimą universitetas buvo pajėgus prisitraukti aukščiausio lygio profesorių į šitą dalyką. Pažiūrėkit, koks rezultatas. Lietuva iki šiol per 20 metų turėjo tik vieną prestižiškiausią Europos mokslo grantą, o čia iškart atvykęs gana jaunas mokslininkas Stephenas K.Jonesas jaunesnysis laimėjo antrą stipendiją Lietuvai. Vėliau iškart trečią stipendiją pelnė lietuvė bioarcheologė Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė.
Visgi, Lietuva yra pakankamai pažangi ir turtinga valstybė, kad universitetuose galėtumėm siekti tarptautiškai konkurencingos algos.
– Kiek teko pakalbinti VU dirbančius humanitarikos mokslininkus, daugiausiai klausimų sukelia tarptautiškumo kriterijus. Rodos, jų visiems jų kuriamiems straipsniams yra keliami tarptautiniai standartai, tačiau ne visada yra suteikiama pagalba, tarkime, surandant gimtakalbį redaktorių. Kaip, jūsų akimis, humanitarams sekasi integruotis?
– Manau, labai sėkmingai. Reikia pripažinti ir nebijoti tą pasakyti – visi mokslai nuo tiksliųjų, gamtos iki humanitarinių, socialinių savo prigimtimi yra tarptautiniai. Visgi humantarinių ir socialinių tyrimų rezultatai dažnai domina ne tik akademinę bendruomenę, bet ir visuomenę. Todėl pastarosios sritys turi išskirtinę publikavimo kultūrą: jie turi bendrauti su tarptautine auditorija, rašyti lietuviškai saviems mokslininkams bei skleisti savo žinias žmonėms.
Kaip tik šią vasarą gavome rezultatus, kurie parodė, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai VU tarptautiniame lygmenyje labai gerai pasirodė.
Kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat vertinimas eina kokybiniu keliu. Imama atsižvelgti, ką prasmingo, bet ne kiek puslapių ar straipsnių parašo mokslininkas. Kaip tik šią vasarą gavome rezultatus, kurie parodė, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai VU tarptautiniame lygmenyje labai gerai pasirodė. Tai tik patvirtina, ką stebiu per pastaruosius 30 metų: viena labiausiai sovietmečiu nukentėjusių sričių vis labiau integruojasi į tarptautinę areną.
Todėl šio dalyko nereikia bijoti, žvelgti į jį su pasitikėjimu. Visgi tam tikros pagalbos pradedant kalbos redagavimu ir baigiant projektų rašymu universitete turime suteikti.
– Bet jeigu mokslininkas užsienio auditorijai rašo straipsnį apie Maironį, vadinasi, jis turi aukoti dalį savo tyrimo ir pradėti nuo to, kas yra šis poetas.
– Taip, čia jau humanitarams turi būti aišku. Tai yra auditorijos klausimas. Rašydamas bet kokį tekstą, tu privalai įvertinti kontekstus. Be to, Maironis gali būti labai įdomus tam tikrai tarptautinei mokslininkų auditorijai, besidominčiai romantinio nacionalizmo laikotarpiu. Tik, be abejo, poeto kūrybą būtina kontekstualizuoti, aprašyti taip, kas jis būtų suprantamas kolegai iš užsienio.
Taigi pagaliau literatūroje, istorijoje, menotyroje su savo temomis atėjome į tarptautinius leidinius.
Bet tai galioja visoms temoms. Kaip tik prieš keletą metų VU surengėme tarptautinę konferenciją, skirtą Vėlyvųjų viduramžių unijoms. Pamatėme, kad Lenkijos-Lietuvos unija buvo unikali vien todėl, kad ji labai ilgai tvėrė, bet iš esmės tai buvo tipiškas viduramžių politinis instrumentas. Užgesus vienai dinastijai, naujo valdovo paieškos vesdavo prie unijų sudarymo.
Taigi pagaliau literatūroje, istorijoje, menotyroje su savo temomis atėjome į tarptautinius leidinius. Jeigu užsienyje leidžiama knyga apie tarptautinių reiškinių raidą, dažnai pasigesdavome lietuvių, nors lenkai, vengrai juose būdavo.
– Buvo abejonių dėl poreikio rašyti publikacijas būtinai anglų kalba, nors jos bus išpublikuoti nebūtinai pažangiausiose mokslo valstybėse. Ar matytumėte čia problemą?
– Čia turiu tvirtą nuomonę. Nei publikavimo kalba, nei vieta nėra centrinis dalykas vertinant mokslo turinį. Kaip humanitaras esu daugiakalbystės šalininkas ir žinau, kad kartais lenkiškai arba vokiškai parašytas tekstas gali sulaukti žymiai daugiau susidomėjimo nei angliškas. Šiuo atveju, labai svarbu pasirinkti, ką ir kur publikuojame. Aišku, visada egzistuoja toks dalykas kaip prestižinis žurnalas. Tiesiog taip yra. Bet tai tikrai nereiškia, kad publikacijos turi būti parašytos monotoniškai ir viena kalba, nes tai veda prie turinio nuskurdinimo.
Taip pat turėtų būti pripažįstami ir įvairūs žanrai – ne tik straipsniai, bet ir monografijos, žodynai, komentarai. Todėl nuolat turime kalbėtis su mokslo politikos formuotojais, kad ši įvairovė būtų išlaikyta.
– Dėl tarptautiškumo straipsnis gali būti nuvertinamas kaip antrarūšis, nors toks nėra. Atsitinka taip?
– Neslėpsiu, kartais taip tikrai pasitaiko. Tiesiog nesusitariame dėl kriterijų. Vienu metu mokslo biurokratijoje, kai kuriose disciplinose, pavyzdžiui, teisėje, komunikacijoje nustojo vertinti monografijas, nors tai yra geras ir tvirtas dalykas.
– Štai kalbamės apie straipsnius, suprantame, kad tai yra svarbu mokslininkams. Bet kokia nauda yra lietuviui, kad štai mokslininkas publikuoja straipsnius?
– Visų pirma, mokslas sukuria didelę pridėtinę vertę. Tiek ekonomikoje, tiek visuomeniniame gyvenime. Tereikia pažvelgti, kiek Lietuvos progresyvios ekonomikos šakų išėjo iš rimto dalykinio mokslo... Tai yra visa, kuo dabar stipriai didžiuojamės: pradžioje buvo lazerių fizika, štai dabar jaučiamas didžiulis gyvybės mokslų proveržis, netgi Fintecho sektorių galima būtų tam priskirti. Štai visi džiaugiasi MO muziejumi, bet kas jį sukūrė? Ogi mokslininkas Viktoras Butkus, kuris sukaupė turtą, panaudodamas savo mokslo žinias.
Štai humanitariniai, socialiniai mokslai yra fundamentalus dalykas, būtina įvertinti jo svarbą ugdant kritinį žmogų.
Štai humanitariniai, socialiniai mokslai yra fundamentalus dalykas, būtina įvertinti jo svarbą ugdant kritinį žmogų. Mes dažnai kalbame, kad Rusijos visuomenė nekritiškai žiūri į savo valdžią. Bet kodėl? Dėl įvairių dalykų: ne tik dėl suvaržymų, bet ir dėl besitęsiančios sovietinės ugdymo sistemos. Humanitarinių mokslų įtaka ne tokia akivaizdi, bet ji ilgalaikė ir tam tikru požiūriu lemtinga valstybės ateičiai. Silpni humanitariniai pagrindai ardo ir visuomenės audinį. Tai ypač pasimato krizių akivaizdoje, kai reikia greitai suprasti, logiškai mąstyti, formuluoti idėjas, taikyti jas. Visam technologiniam procesui reikalingas stiprus humanitarinis pagrindas, suteikiantis vertę ir prasmę tam, ką darome.
Apskritai universitetas yra viena iš nedaugelio institucijų, egzistuojančių nuo viduramžių. Vadinasi, jis pateisina savo veikimą ir visuomenėje yra neišvengiamas. Europinė visuomenė ir vėliau ja sekdamas globalus pasaulis suteikia jaunam žmogui papildomo laiko pasaulio atradimui, pratęsiant jam jaunystę, suteikdamas galimybę atrasti save ir mokytis to, ko tikrai norisi. Per rugsėjo 1-ąją visada galvoju, ką pasakyti mokiniams, studentams, tad vienas iš palinkėjimų būtų – gerai pasinaudoti šiuo laikotarpiu.