– Sėdime prieš upę. Ar dažnai iki jos ateidavote vaikystėje?
– Taip, nors dar įdomesnė vieta buvo pelkės. Mokiausi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje (dabar Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus, – aut. past.), netoliese telkšojo pelkės, prie jų kai kas eidavo slapčia parūkyti, kai kas šiaip pasivaikščioti. Visai įdomus jausmas, kai išeini iš mokyklos ir šiltesniu laiku atsiduri džiunglėse.
– O į Sapieginės miškus eidavote?
– Eidavome, mūsų kompanija buvo daugiausia iš Švyturio gatvės, tad vienu metu baladodavomės po miškus.
- Dabar gyvendamas Švyturio gatvėje dar sutinki vaikystės draugų? Ar apskritai šio, prestižiniu laikomo rajono gyventojai per tuos metus pasikeitė?
– Ne, beveik visi draugai išsikraustę – likę tik kai kurių tėvai. Rajono prestižiškumas mažėja, tikriausiai nedaug likę skirtumo lyginant su Karoliniškėmis. Apie savo gimtąjį namą juokaudamas sakydavau, kad jame gyvena jaunos 1968 metų šeimos – mano tėvų karta čia dar yra, bet jie pamažu išmiršta.
– Pats esi kilęs iš inteligentų šeimos?
– Taip, tėvas buvo smuikininkas ir dėstytojas muzikos mokykloje. Mama šoko „Lietuvos“ ansamblyje ir visą gyvenimą dirbo televizijoje.
– Taigi tėvai buvo scenos žmonės, o tu pasukai prie knygų. Nuo mažens daug skaitei?
– Mane išmokė anksti ir, kiek save atsimenu, mokėjau skaityti. Šiaip buvau nestebuklingos sveikatos vaikas – tas, kuris bėga lėčiausiai. Tad daug laiko leisdavau prie knygų. Netgi buvo problema mane išvaryti į lauką. Juk kai lėčiausiai bėgi, intereso su kažkuo bėgioti lauke nėra, kam man tas rūpestis?
– Jūsų karta suaugo būtent tuo metu, kai prasidėjo Nepriklausomybė. Ar tai turėjo reikšmės renkantis profesiją?
– Per Kovo 11-osios įvykius mokiausi dvyliktoje klasėje, tad pataikiau į patį lūžį. Pamatinio pasikeitimo nebuvo, nes žinojau, kad norėsiu dirbti knyginį darbą. Buvau lenkiamas stoti į lituanistiką, bet stojau į filosofiją. Sąjūdyje filosofai buvo pirmųjų eilių veikėjai – atrodė, tai pasaulį projektuojanti profesija. Aišku, daugeliui greitai nukrito karūnos. O aš baigiau filosofiją, gavau bendrą humanitarinį išsilavinimą. Paskui pasirinkimai gyvenime bent kelis kartus ir be politikos veiksnių smarkiai keitėsi. Visgi, kaip ir įsivaizdavau, likau dirbti prie knygų.
– Koks tavo santykis su klasikine muzika? Ar groji kokiu nors instrumentu?
– Ne, niekada niekuo negrojau. Tėvas pasakė, kad jau pakankamai su tuo atvargo – su manimi neužsiims. Pirmoje klasėje buvo mėginama surinkti violončelistų klasę, bet pakeliui sugebėjau pasiklysti mokyklos koridoriuose, tad į ją taip ir nepatekau. Šiaip turėjau problemų su smulkiąja motorika – prastai piešiau, sunkiai mokiausi rašyti. Nežinia, ar būtų sekęsi susitvarkyti su muzikos instrumentu.
– Ar mėgsti klausytis klasikinės muzikos?
– Klausausi nedaug – daugiausia džiazo per internetinį radiją. Tačiau tolerancija įvairiems muzikos žanrams didėja, galiu išklausyti ilgesnį kūrinį – gal ir supratimas po truputį ateina? Klasikinė muzika sukurta ne jauno žmogaus bioritmams. Iš laiko perspektyvos labai matyti, kaip nuo alternatyvaus roko perėjau prie džiazo, bet ilgainiui muzikos poreikis man apskritai sumažėjo.
– Versdamas klausaisi muzikos?
– Dažniausiai – ne. Bet kai jaučiuosi visiškai apkerpėjęs ir reikia užsivesti, kartais prireikia ritmo – tada įsijungiu džiazą.
– Kaip mokeisi versti?
– Po magistrantūros Vilniaus universitete, kai neįstojau į doktorantūrą, išverčiau keletą atsitiktinių knygelių. Rimtai versti pradėjau po doktorantūros studijų Varšuvoje – pasigavau ten platesnį kultūrinį klodą, pradėjau nuo poezijos. O šiaip visa vertimo mokykla vyksta, kai pakliūvi pas gerą redaktorių.
– Ar nebūna taip, kad kartais geras redaktorius gali užmaskuoti blogą vertėją?
– Gali, bet čia vertėjo reikalas, kiek iš to redaktoriaus pasiimi. Arba matai ir bandai suprasti, ką tau ištaisė, arba pasižiūri į tai pro pirštus, arba iš didelės puikybės pradedi manyti, kad ką nors nutaisė.
– O kaip į redaktoriaus pastabas reaguoji pats – ginčijiesi, jei kažkas pasirodo nutaisyta?
– Apskritai nemėgstu ginčytis. Kartais ką nors patikslinu ar mėginu pagrįsti, o su tokiais redaktoriais, kurie nutaisytų į bloga, nesusidūriau. Ačiū Dievui, kad turbūt blogiausias man pasitaikęs atvejis tebuvo jaunas redaktorius, kuris tiesiog beveik nieko netaisė. Redaktoriaus darbas visgi su patirtim ateina. Tad gal ir gerai, kad jie nieko nejudina.
– Pačiam pereiti į kalbos redaktoriaus minties nebuvo?
– Tam reikia tam tikro amato, taip pat nusiteikimo ginčytis ir argumentuoti – o to aš nemėgstu. Esu neformaliai daug kam tvarkęs vertimą, ypač poezijoje. Tiesiog surašau argumentus ir vertėjas tada gali rinktis, ko nori.
– Ar pritari minčiai, kad poeziją gerai išversti gali tik poetas?
– Žmogus su poeto potencialu. Yra verčiančių, kurie nėra rašę eilėraščių ar rodę jų viešumoje, bet jeigu susitvarko su vertimu, vadinasi, gali ir patys parašyti eilėraštį. Nes kažko verčiant poeziją ten visgi reikia. Ne visada geras prozos vertėjas susitvarkys su poezijos vertimu.
– O atvirkščiai?
– Greičiausiai. Nors gali turėti gerą potencialą, bet tingėti su didesniu tekstu tvarkytis.
Po magistrantūros Vilniaus universitete, kai neįstojau į doktorantūrą, išverčiau keletą atsitiktinių knygelių. Rimtai versti pradėjau po doktorantūros studijų Varšuvoje.
– Kokį žanrą labiausiai mėgsti versti?
– Tarpais – poeziją, tarpais – prozą. Pastebėjau, kad vien poezijos vertimas labai išsekina – procesas grynai kūrybinis ir mano emocinei būklei ilgainiui ima kenkti. Pamenu, kai buvau gavęs stipendiją poezijos vertimams, pradėjau labai produktyviai, o pabaigiau ties depresijos riba (juokiasi).
– Grįžai prie vertimų, kai sūnus Mykolas tebebuvo kūdikis. Kaip sekėsi derinti tėvystę ir darbą?
– Grįžau prie vertimų, nes išėjau iš laikino darbo Rašytojų sąjungoje. Pradžioje jo ėmiausi su entuziazmu, tačiau nusiteikimas smuko, kai mano paties sumanyti projektai nebegaudavo finansavimo. Dirbau su pertraukomis ten apie trejetą metų, pabaigoje buvo stuporas – veiklos tarsi į valias, bet idėjos jau ne mano. Visgi gerai, kad pavyko nieko rimtai nesudirbti. Na, tėvystės atostogose pabuvau maždaug metus. Iki šiol negaliu pasakyti, kad esu suderinęs darbą ir vaiko priežiūrą – reikalai kartais išslysta iš rankų. Iki išleidžiant Mykolą į darželį, versti sekėsi prastai, nes tuo metu, kai vaikas eidavo pietų miego, jausdavausi jau pavargęs. Arba kai mėgindavau išvesti į lauką – kol aprengdavau, taip pavargdavau, kad nieko daugiau nebesinorėdavo.
– Ar teorinis įsivaizdavimas smarkiai skyrėsi nuo realybės auginant vaiką? Pavyzdžiui, man buvo nemenkas šokas, kai supratau, kad rūpintis kūdikiu yra TAIP sunku.
– Teoriškai numaniau, kad žiauriai sunku, tad realybėje yra gal netgi lengviau, nei įsivaizdavau. Ne veltui susilaukiau pirmo vaiko būdamas tokio amžiaus (juokiasi).
– Koks tavo santykis su buitimi, ar mėgsti meistrauti?
– Tėvas nemeistravo, todėl neišmokau to daryti, o ir netraukė. Tiesa, mano uošvis auksarankis, bet gyvena tolokai ir jo sveikata jau ne pati geriausia, tad stengiamės jį dėl savo buitinių dalykų judinti retai. Šiaip abu su žmona esame truputį buities analfabetai, bet kažkaip ilgainiui gal apsiprasim.
– Kiek tau, miesto vaikui, reikia gamtos?
– Kartais norisi trumpam pabėgti, bet niekada netraukė gyventi kaime ar priemiestyje. Mano namai – tai daugiabučio butas.
– Kol mokeisi doktorantūroje, gyvenai Varšuvoje – kokį įspūdį sostinė tau paliko tuo metu?
– Didelis miestas su smarkiai platesniu kultūriniu akiračiu. Tuo metu laikraščiai ten smarkiai skyrėsi kokybe.
– O dabar?
– Akivaizdi komercializacija.
– Gal prisideda ir valdžios cenzūra?
– Dabar labai neseku, bet yra nemažai spaudos, kuri nusiteikusi opoziciškai – leidiniai kaip ėjo, taip eina. Bet bandymų apkarpyti biudžetus būna, o į tautinę spaudą metami didžiuliai pinigai (žinoma, vien pinigais kokybės nesukursi). Pamažu griaunamos kultūros ir literatūros finansavimo institucijos – išeina jas įkūrę žmonės ir ateina atsitiktiniai. Tad oficialiosios kultūros lygis smunka. Kūrėjų yra, jie niekur nepabėgo ir niekad turtingai negyveno. Manau, kultūra atlaikys, nes Lenkijoje visuomet būdavo tam tikrų prieštarų, jeigu kultūrinis sluoksnis turi tam tikrus įsitikinimus – jie ir pasiliks tokie.
– Įsivaizduoju, kad Lenkijoje dar žiauresnis visuomenės susiskaldymas negu Lietuvoje; čia pastaruoju metu visuomenė pykstasi ir skirstosi į skirtingas stovyklas.
– Socialiniai tinklai tai tik paaštrina – labai lengva susirieti su kuo nors feisbuke. Jeigu žmogui pasakysi į akis ką nors nemalonaus, jis tik numos ranka, kad šneki niekus, ir tiek, o kai pareiški tai feisbuke – apdirbi jį prieš visą auditoriją. Jau vengiu tokių šnekų, net tomis temomis, kurioms pritariu. Kiek galima tyčiotis iš to paties ir, tarkim, tąsyti vargšą prezidentą, apie kurį tiesiog nebelabai yra ko pasakyti? Lenkijoje vyksta panašūs dalykai, tik ten daugiau prievartos atvejų. Pavyzdžiui, žmonės buvę smarkiai sumušti tiesiog dėl savo seksualinės orientacijos.
– Galime pasidžiaugti, kad gyvename liberalesnėje aplinkoje.
– Lietuvoje visada daug kas vyko po kilimu. Lenkijoje išlįsdavo tokių atviro antisemitizmo apraiškų, o čia net neateitų į galvą. Pas mus, dažniausiai socialiniuose tinkluose, antisemitizmas pasirodo, kai kas nors užkliudo jautrią temą.
– Daug laiko praleidi feisbuke?
– Stengiuosi mažinti, nes suprantu, kad čia priklausomybė. Niekad neplanavau visiškai atsiriboti, bet mėginu užsiimti produktyvesnėmis veiklomis.
– Ar užtenka laiko knygoms skaityti?
– Mažai, nes net tada, kai turiu laiko, žinau, kad mane gali bet kada nuo knygos atplėšti, o tai nekaip veikia skaitymą, nes mėgstu perskaityti tekstą iki skyriaus galo. Šiuo atveju patogesni socialiniai tinklai – atšoki nuo jų ir vėl gali sugrįžti.
– Anksčiau turėjai skaitymo sistemą?
– Visuomet guli krūvelė atidėtų knygų. Kita vertus, kadangi skaitau keliomis kalbomis, skaityklė yra išsigelbėjimas. Be to, namuose jau nebėra vietos knygoms.
– Lengvai atsisveikini su perskaitytomis?
– Nesinori atiduoti pražūčiai knygų – tik ten, kur yra tikimybė, kad jas skaitys. Tačiau bibliotekos kratosi knygų – neseniai atidaviau nemažą kuprinę Polonistikos centrui Vilniaus universitete. Būna, kas mielai priima, bet būna ir paburbančių.
– Ar kaupiate lentynose vaikišką literatūrą?
– Dabar šiek tiek atradome savo vaikystės knygų pas tėvus podėliuose, tėvų draugai neseniai savo vaikų knygų atidavė. Ieškojom „Meškiuko Rudnosiuko“ – pagaliau gavome. Tiek jį, tiek „Zuikį puikį“ išmokau atmintinai – greitai įsiminė, o ir šį tą prisiminiau iš vaikystės. Tai labai padeda įvairiomis gyvenimo situacijomis, pavyzdžiui, kai Mykolas apsiverkia, sakau: „Kas ten rauda vidur girios. / Kas ten verkia: – „Hu-hu-hu...“ / Net zylelės nusiminę / Ir geneliui net graudu... / Ar ten briedžiai taip vaitoja, / Ar ten lapės, ar vilkai, / Ar kokie šeši sustoję / Kaukia negeri vaikai?..“
– Nekyla noras išversti vaikiškų knygų?
– Kol kas tose lenkiškose, kurias parsiunčiau Mykolui, labai mažai teksto – būtų vos kelios valandos vertimo. Nesu vertęs vaikiškos literatūros. Tiesa, su Tomu S.Butkumi esame išleidę K.I.Gałczyńskio „Kavos malūnėlį“, bet tai nėra visai vaikiška knyga. Viena leidykla siūlė man versti knygą apie transformerius, bet atsisakiau.
Jeigu žmogui pasakysi į akis ką nors nemalonaus, jis tik numos ranka, kad šneki niekus, ir tiek, o kai pareiški tai feisbuke – apdirbi jį prieš visą auditoriją.
- Pameni savo pirmąjį susidūrimą su rašytoju?
– Gal yra mama kadaise rodžiusi į kažkokį žmogų gatvėje ir sakiusi, kad jis rašytojas... Gyvenome netoli rašytojų namo, bet jo gyventojai tebuvo anoniminiai dėdulės, šaukdavę ant mūsų, kai po jų langais žaisdavome futbolą. Paauglystėje taip pat nepamenu, kad būčiau veržęsis pamatyti kokį nors rašytoją. O studijų metais buvau nuėjęs į sausakimšą Krėvės auditoriją VU pasižiūrėti iš Amerikos atvykusio Tomo Venclovos.
– Kaip susipažinai su savo kartos rašytojais?
– Su klasės draugu Roku Radzevičiumi darėme savilaidą – jis kuravo dailės, aš literatūrinę dalį. Pradėjome bendrauti su rašančiais moksleiviais, visiškai atsitiktinai susipažinome su Laura Sintija Černiauskaite, ji supažindino mane su Andriumi Jakučiūnu, šis tuo metu buvo tik įstojęs į universitetą. Paskui atsirado dar jaunesnių. Kai T.S.Butkus su Mantu Gimžausku, Mykolu Katkumi ir Mariumi Buroku pradėjo leisti „Atolą“, ten spausdinausi ir aš. Paraleliai pasirodė Benediktas Januševičius, leidęs savo zinus. Greta mano tekstų Benas spausdino ir Rimvydo Stankevičiaus bei Mariaus Ivaškevičiaus tekstus, bet su jais tiesiogiai nesusidūrėme.
– Ar kompanijoje diskutuodavote apie literatūrą?
– Nepasakyčiau, kartais vieni kitų tekstus perskaitydavome, bet tikrai ne taip, kaip R.Stankevičiaus draugai, kurie, susėdę prie alaus, galėdavo aptarinėti, kuri eilėraščio eilutė gera, o kuri silpnesnė. Tarp mūsų tokio profesinio amato kalbų nebuvo.
– Jūs turėjote susigalvoję Hokio klubą ir visokiausius ritualus.
– Čia savotiška bendravimo literatūra ir vienos kompanijos sugalvota mitologija. Vieninteliame A.Jakučiūno romane „Servijaus Galo užrašai“ kai kas iš tų idėjų išplėtota ir įamžinta. Manau, įvairios kartos turėdavo savo susikurtų mitologijų.
– Tau lengva išsakyti kritiką bičiulių kūrybai?
– Šių dalykų išvengiu ir apie literatūrą kalbu mažai. Turbūt jau sunkiai ir apie patikusią knygą papasakočiau, nors seniau eidavau per leidyklas su lenkiškomis knygomis, įtikinamai apie jas pasakodavau ir dar paraišką leidybai parašydavau. Dabar vis dažniau imu tai, ką pasiūlo pati leidykla – vis pasitaiko tikrai įdomių dalykų, pradėjau versti iš čekų kalbos.
– Ar Lenkijoje vertėjų honorarai skiriasi nuo mūsiškių?
– Apie pinigus su jais niekada nesu kalbėjęsis, bet manau, kad vertėjai niekur negyvena turtingai. Žinoma, ten didelė rinka ir pasirinkimas gerokai didesnis. Tarkime, yra nišinė leidykla, leidžianti vien Rytų ir Vidurio Europos literatūrą, Lietuvoje tai būtų neįsivaizduojama. Populiarūs rašytojai ten gyvena neblogai.
– Yra leidyklų, su kuriomis iš principo nebendradarbiautum?
– Yra leidyklų, kurios kokybinę reputaciją susigadinusios, ir aišku, kad nieko gero nepasiūlys. Tokių net nereikia ignoruoti, nes ir taip aišku, kad keliai nesusikirs. Jeigu leidykla nebrangina reputacijos, greičiausiai su geru pasiūlymu ir neateis.
- Ar turi mėgstamiausius leidėjus Lietuvoje, kurių vertimus stengiesi sekti?
– Specialiai gal ne, bet tie patys vertėjai iš lenkų kalbos daro įdomius dalykus – Irena Aleksaitė, Vyturys Jarutis, Birutė Jonuškaitė, Vidas Morkūnas, Kazys Uscila. Manau, pervertinamas konkurencinis požiūris, nes gerai, kai yra bent keli geri vertėjai iš vienos kalbos, tuomet jie išjudina ir leidyklų paklausą, atsiranda gyvybės. Jeigu iš vienos kalbos būtų tik vienas vertėjas, tuomet daugeliu atvejų jis niekam neįdomus. Nenorėčiau būti vienintelis vertėjas iš kokios nors kalbos, nebent ji man būtų penkta ar šešta.
– Kokių su literatūra nesusijusių darbų yra tekę dirbti?
– Esu mažoje turizmo firmoje dirbęs vadybininku. Reikėdavo ieškoti nakvynės italų, prancūzų ar vokiečių viešbučiuose, rašyti jiems laiškus, nes tais laikais dar nebuvo booking.com ar panašių platformų. Šį darbą vertinu kaip atitarnavimą kariuomenėje, nes išmokau disciplinos. Viršininkė buvo fanatiško darbštumo, nors, matyt, gerai neišmanė rinkos, daug ką darė apgraibomis. Firma neberado savo vietos ir per ekonominę krizę išnyko. Taip pat labai seniai esu dvi dienas dirbęs reklamos agentūroje. Pamenu, kūrėm reklamą „peidžeriams“ – jaunesnieji turbūt nebežino, kad tai buvo pranešimų gavikliai. Po poros dienų gavau versti knygą ir agentūrą palikau.
– Savo pirmąją ir kol kas vienintelę poezijos knygą „Iszimtys“ išleidai prieš 16 metų. Paskui dar rašei?
– Parašiau eilėraštį, kurį dar kažkur spausdinau. Daugiau nieko – poezijos rašymas užsiblokavo. Įdomu, ar dar kada nors atsiblokuos, ar esu išsiugdęs amato dalykus, ar per tuos metus, kol verčiau kitų tekstus, jie vystėsi? Kadaise maniau, kad pradėsiu rašyti po emocinių perkrovų, tačiau palaidojau pusę šeimos, gimė vaikas, ištiko vidurio amžiaus krizė ir vis tiek niekas neišjudėjo...
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
