 |
| LTV nuotr./Vytautas Kernagis LTV laidoje |
Pokalbis įvyko 2007-ųjų pabaigoje, spalio mėnesį. Ilgai galvota, kaip pateikti pokalbį žiūrovams, kad jis nebūtų pesimistinis, „paskutinis“. Eteriui pasirinktos Kūčios. Tai vakaras, tinkamas pokalbiams apie šeimą ir egzistenciją. Laida taip ir vadinosi: „Vakaras su Vytautu Kernagiu”.
Maestro, nors ir šiek tiek atsigavęs, žodžius dėliojo sunkiai, tačiau laikėsi be galo oriai, stengėsi pokštauti ar net autoironizuoti – kaip tikras artistas prieš TV kameras.
15min.lt skaitytojams V.Kernagio gimtadienio dieną – gegužės 19-ąją – pateikiame šio interviu fragmentus. Jį pristačiau tokiais žodžiais. „Laimingi tie žmonės, kurie iš vaikystės prisimena tris dalykus: mamą, tėtį ir Vytautą Kernagį...“.
Laimingi tie žmonės, kurie iš vaikystės prisimena tris dalykus: mamą, tėtį ir Vytautą Kernagį...
Teko girdėti, kad Vytautas svarsto galimybę grįžti į sceną – su linksmuoju žanru.
Ne. Čia visiškos nuogirdos. Ypač dabar. Po to, kas nutiko. Jėgos nebeleistų man to daryti. Tačiau tikiuosi, kad grįšiu į sceną – plaukai jau pradėjo augti, apžėliau kažkaip velniškai (rodo į beplaukę galvą – red. past.). Aš grįšiu kitaip. Su gitara ir poezija. Turiu labai daug gražių eilėraščių, kurių negaliu padainuoti.
Nesuprantu, kaip, pavyzdžiui, padainuoti Antaną A.Jonyną. Ir vienaip bandžiau, ir kitaip, net eilėraštį nešiojuosi prie širdies, bet padainuoti negaliu. Taigi yra tokios poezijos, tokių eilėraščių, kuriuos gali skaityti. Skaityti poeziją per mikrofoną – Dievo dovana, nes gali padaryti stebuklą. O dainuoti sunkiau.
Kabareto tikrai nebus. O grįžimas į sceną, jeigu pavyks tai padaryti, bus kitoks – ramus, subrendęs. Kai patiri tai, ką aš patyriau, į daug ką pradedi žiūrėti kitaip. Ypač – į smulkmenas.
Esmė yra esmė, bet smulkmenos keičiasi, ir tu jas pradedi vertinti. Bandai nekreipti dėmesio į blogąsias, nes jos nelemia tavo gyvenimo. Lemia gerosios smulkmenos, geri žmonės, geri santykiai, žodžio laikymasis, šypsenos. Tai kur kas svarbiau.
Lemia gerosios smulkmenos, geri žmonės, geri santykiai, žodžio laikymasis, šypsenos. Tai kur kas svarbiau.
Aš jau kokius keturis mėnesius tąsausi su savo draugais vėžiais. Vėžiautojas, kaip aš sakau.
Taip jau nutiko, kad šie keturi mėnesiai man buvo labai darbingi: gulėdamas lovoje turi laiko į valias ir prisigalvoji įvairiausių dalykų.
Praėjusiais metais prieš Kalėdas išėjo rinkinukas „Klasika“, į kurį sudėjome „Baltąjį nieką“, Dainos teatrą, „Teisingas dainas“, „Akustinį“, parengėme knygutę ir paleidome kaip Kalėdų dovaną. Bet niekas jos neperka.
„Kažkas čia ne taip“, – mąsčiau gulėdamas ir sugalvojau, kad šį rinkinį reikia pardavinėti knygynuose kaip geras knygas.
„Baltų lankų“ knygyne surengėme pristatymą. Susirinko neįtikėtina minia žmonių. Dvi su puse valandos nepakeldamas galvos rašiau „Vytautas Kernagis“, kol parašas virto „kringeliu“. Ir prasidėjo bumas – leidėjai nebespėjo pakuoti rinkinio.
Nežinau, kas įvyksta. Ar iš tikrųjų liga, žmogaus nelaimė priverčia kitaip žiūrėti į jo kūrybą? Juk niekas nesikeičia – tas pats produktas, tik mano padėtis kitokia.
Bet kai kurie žmonės, tarp jų ir mano mielas gydytojas Alvydas Česas, genialus, beje, gydytojas chemoterapeutas, kurio dėka aš čia sėdžiu ir kalbuosi, sako: klausyk, bet čia nėra kabareto „Tarp girnų“. Sakau, „va, yra dainų kai kuriose „Klasikos” plokštelėse“. Bet gydytojas nesutiko: „Negerai, nes kabaretas buvo atskiras “brandas„, jis turi būti išleistas atskirai.“
Ar iš tikrųjų liga, žmogaus nelaimė priverčia kitaip žiūrėti į jo kūrybą?
Ir aš pagalvojau, kad jis teisus, gyvatė. Tada ėmėme ir perleidome kabaretą „Tarp girnų“. Dabar esame nusprendę praplėsti „Klasikos“ dėžutę, pridėti kabaretą. Tada, kaip sakoma, aš būsiu padaręs viską.
Ir keisčiausia, kad visa tai padariau sirgdamas. Tai buvo veikla, kuri nukreipia dėmesį. Negali visą laiką galvoti, kad tave kažkas ėda. Tu nežinai kas. Tu jo nematai. Bet jis – kiaulė. Ir tų kiaulių daug.
Aš jas piranijomis vadinu. Ir tas piranijas reikia naikinti, naikinti. Vis dėlto jas išnaikino. Aišku, ta ketvirtoji (chemoterapija – red. past.) buvo labai sunki.
Bet nuvažiavau į Miuncheną, patikrino ir sako: „Jawohl“ (vok. – gerai).
Beje, visiems, kurie aukojo, o priaukojo daug, aš esu beprotiškai dėkingas. Procedūros, kurios atliekamos ne Lietuvoje, yra iš tikrųjų brangios. Tarkim, ta, kuri laukia Vienoje, kainuoja mažiausiai dvidešimt tūkstančių eurų. Bet ji tiesiog būtina.
Tad dar kartą ačiū jums. Pasijutau esąs ne vienas.
Ir Vytautui už daug ką galima pasakyti ačiū. Pavyzdžiui, už paminklą Danieliui Dolskiui. Jį sumanė Gretutinių teisių asociacija (AGATA), tačiau maestro atliko dar vieną istorinį vaidmenį – pozavo skulptoriui ir padėjo atkurti D.Dolskio manierą (apie tai pasakojo skulptorius R.Kvintas).
D.Dolskis nelabai mėgo fotografuotis – nebuvo aukšto ūgio, nebuvo beprotiško grožio žmogus. Bet keletas nuotraukų yra. Pagal jas skulptorius Romas Kvintas atkūrė bent jau portretinį panašumą.
Jeigu gatvėje sutikčiau Antaną Šabaniauską, sakyčiau: „Maestro, labas“. Jeigu iki tol būčiau sutikęs D.Dolskį, nebūčiau žinojęs, kad jis – D.Dolskis. Gal koks nors Chaimas, gal Josefas, gal Petras, gal Ivanas. Nes niekas nežino, kaip jis atrodo. Dabar jis užfiksuotas.
Kai pradėjome ieškoti, kaip išreikšti artistą, sutarėme, kad jis stovės, vilkės fraką. O kaip bus sudėtos rankos? Man bekalbant Romas staiga sako: „Palauk, palauk, sustok“.
Paėmė „fotiką“, nufotografavo. Paskui pradėjome žaisti – aš ėmiau rankomis rodyti įvairiausias pozas. Vėliau Romas iš tų nuotraukų atsirinko tinkamiausias.
Dabar D.Dolskis stovi ranką priglaudęs prie širdies ir nori tikrai nuoširdžiai kažką pasakyti. Labai nenorėjome, kad D.Dolskis būtų kabaretinis. Norėjosi, kad tai būtų romantiškas artistas, o ne šiaip dar vienas klounas D.Dolskis.
V.Kernagis ir gitara neatskiriami nuo filmo „Maža išpažintis” laikų iki šių dienų. Mes mokame atmintinai daugelio Vytauto dainų žodžius, intonacijas ir netgi jo juokelius. Ir net nešauna į galvą mintis, kad šis artistas kada nors galėjo nemokėti groti. Bet, pasirodo, ir Vytautas patyrė tai, ką jaučia kiekvienas, pradedantis skambinti gitara. Ne tik džiaugsmą, bet ir kūrybines kančias.
Tai buvo prieš šešis tūkstančius metų... Tačiau išties nusivylimų, pūslių būta. Pirmąją gitarą – septynstygę – įsigijau už penkiolika rublių, pirma daina, kurią išmokau, – „Tvistas apie Maskvą“.
Prieš tai dar buvo M.K.Čiurlionio meno mokykla, trys klasės. Po jų pradėjau neapkęsti muzikos, maniau, kad gyvenime prie jos neprisiliesiu. Bet penktoje klasėje vėl priėjau prie pianino ir sugrojau klasikinį opusą rokenrolo ritmu.
Tačiau „klepo“ neišsineši į Lenino (dabar – Lukiškių) aikštę. Imi gitarą, mokaisi groti, ant pirštų susitrina „mazoliai“, gitarą dedi ant spintos, du mėnesius jos neapkenti. Paskui vėl ką nors darai. Ilgai ilgai ilgai, kol šio to išmoksti.
Paskui 23-iojoje vidurinėje mokykloje susidaro 5–6 žmonių, daugmaž mokančių groti, grupelė. Turime direktorių Petkevičių – pašėlusį, bet labai šaunų. Ir jis mums nuperka būgnus. Tikrus. Rygos gamybos. Už 550 rublių.
Būgnų komplektas – puiku. O kuo groti? Būsim atviri – kad sukonstruotume solo gitarą, nuo poros langų dingo tokie apvalūs signalizacijos prietaisai, gal kur nors nukentėjo telefonas-automatas... (šmaikštauja).
Bosinei gitarai stygos lupamos iš „klepo“. Žiauru. Barbariška. Neįmanoma. Ką darysi, kad lupamos – nebus poros stygų. Bet kai tu jas priverži, lūžta gitara. Turim vienintelį stiprintuvą „Ukraina“. Jis lempinis ir neatlaiko.
Tikrai visko buvo, kol galiausiai atsirado grupė „Aisčiai“. Mes grodavome šokiuose – salė būdavo sausakimša, net koridoriuose atėjusieji stovėdavo. Tada 23-ioji vidurinė mokykla garsėjo ir mėgėjiška kino studija, pavadinta „Noriu būti genijum“. Jai priklausė Algimantas Puipa, Algimantas Mikutėnas, Andrius Žibikas, Rytis Taraila.
Jie kurdavo filmus, kurie pelnydavo prizus visuose mėgėjiško kino festivaliuose. Čia buvo sukurtas pirmasis ir turbūt vienintelis begarsis muzikinis filmas.
„Chebra“, vilkinti juodais golfais, užsidėjusi juodus akinius, su gitaromis traukia per Vilnių – per Gedimino (dabar – Katedros. – Red.) aikštę, pro Onos bažnyčią, per kiemus. Visi judame kaip tikra roko grupė, šlaistomės stogais, A.Mikutėnas vos nenukrinta... Ir visa tai filmuojama.
Per karnavalą fizikos kabinete iš „Aido“ magnetofono paleidžiame „The Beatles“ muziką, o ekrane – grupė „Aisčiai“. Visi svaigsta iš laimės. Tada pamatyti ekrane save gyvą, judantį, žiopčiojantį mums buvo įvykis. Tas filmas – mano gražiausias prisiminimas iš tų laikų.
Kokia buvo pirmoji daina, kurią sukūrėte jau pramokęs valdyti instrumentą?
Nežinau, ar tai ženklas, bet pirmoji mano sąmoningai sukurta daina buvo Vinco Mykolaičio-Putino „Margi sakalai“. Vėliau kūriau pagal Dalios Saukaitytės, kitų poetų eiles.
Ar įkvėpė poezija, ar kas kita?
Poezija. Tik poezija. Ir vien poezija. Mano dainos prasideda nuo eilių, nuo žodžio. Jis – svarbiausias. Kiekviename eilėraštyje užkoduota melodija, tik reikia mokėti ją išryškinti.
V.Kernagis – bene vienintelis estrados artistas, turintis du aukštojo mokslo diplomus – estrados režisieriaus ir dramos aktoriaus. Ar maestro jaučia, kad kine galbūt galėjo nuveikti ir daugiau, ypač po stulbinamos „Mažos išpažinties” sėkmės?
Nesu aš aktorius. Aš esu artistas. Čia toks mažas niuansas. Tikrai esu scenos žmogus. Nebijau scenos, myliu sceną, myliu publiką, nebijau publikos, galiu eksperimentuoti. Dėl to viskas gerai. Bet negaliu patikėti, kad Regina Arbačiauskaitė yra Nina Fiodorovna ir kad tai ji verkia man, kaip Piotrui. Negaliu patikėti, ir viskas.
Kinas – kas kita. Pirmiausia suvaidinau ne „Mažoje išpažintyje“, o filme „Kai aš mažas buvau“. Didžiuojuosi, kad tame filme esu pašaukiamas: „Nu, Kernagi, kiek galima laukti!“
Paskui režisierius Algirdas Araminas statė „Mažą išpažintį“, jam vėl reikėjo grojančio gitara. Tokio tipažo – džinsai, gitara, toks truputį gatvės vaikis, truputį blogai mokosi. Taip atsirado mano Benas.
A.Araminas, aišku, puikus operatorius ir visiškai geras režisierius, bet labai blogas psichologas. Norėdamas, kad socialinis konfliktas tarp mano ir Andriaus Karkos personažų būtų kuo tikroviškesnis, Andrių jis plukdydavo jachtomis, vežiodavo žvejoti. O aš gulėjau Giruliuose ant smėlio ir skaičiau Roberto Penno Warreno „Visą karaliaus kariauną“. Tačiau, užuot pradėjęs pavydėti A.Karkai, aš išrėžiau režisieriui: „Araminai, aš tavęs neapkenčiu“. Po to filmo mes nesikalbėjome turbūt visą likusį gyvenimą.
Bet mano karjerai šis filmas buvo tikras sprogimas. Tuo metu nebuvo jokių kasečių, į magnetofonus kai kas kai ką gal ir įrašinėdavo, dainos sklisdavo, tačiau labai jau „Ž“ klasės lygiu (tą „Ž“ pabrėžia kelis kartus, tarsi norėdamas pasakyti, kad tai „žemas lygis“.).
Ir staiga visą Lietuvą pasiekia filmas, kuriame skamba keturios dainos, kurio herojus – džinsuotas vyrukas su gitara. Gelbėtojas. Dar ir nelaimingas gelbėtojas, nes jį sumuša. Tą, kurį sumuša, visi myli, gerbia, jo gailisi. Visa Lietuva sužinojo, kad yra toks Kernagis, kuris groja gitara. Garsas apie Kernagio Beną, kuris plaukia į Nidą, nuo tada sklinda nesustabdomai.
Visa Lietuva sužinojo, kad yra toks Kernagis, kuris groja gitara. Garsas apie Kernagio Beną, kuris plaukia į Nidą, nuo tada sklinda nesustabdomai.
Daugeliui Vytautas buvo ne tik Benas, kuris plaukė į Nidą. Kartais jis pasirodydavo ir labai netikėtu amplua.
Lietuvos televizijos videoklipų konkurse V.Kernagio „Kansaras“ laimėjo pirmąją vietą. Tais laikais tai buvo labai drastiškas klipas, be blizgučių. V.Kernagis vedė daugybę laidų. Ar televizija Vytauto gyvenime buvo privalumas, nes per televizinius darbus likdavo mažiau laiko kūrybai?
Televizija turi vienintelį trūkumą – nėra gyvo kontakto. Bet taip jau susiklostė, kad beveik visos laidos, kurias vedžiau, turėjo kontaktą. Kad ir LTV „Paskutinis šansas“. Tai buvo atgaiva sielai. Mes patys galvodavome triukus. Tie triukai buvo vaikiško lygio – balioną pradurk, peršok per kelmelį, pereik per lentą. Bet ir kurti kiekvienos laidos scenariuką, ir eteryje siausti su lėčiausiu ir didžiausiu pasaulyje Kostu man buvo „kaifas“.
Antras didelis mano projektas buvo turbūt fantastiškiausias. Tai – „Robinzonai“. Trys sezonai. Bandomasis Estijoje ir paskui treji metai Malaizijoje. Tikra Dievo dovana.
Pirmiausia patenki į tau visiškai nebūdingą aplinką. Ten dirba švedai, norvegai, ir tu matai, kad dirbi geriau negu norvegas. Ateini, pasakai savo „intro šmintro”, ir ten, kažkur švedų palapinėje, pasigirsta plojimai. Ir tu nuo to kaifuoji. Tu supranti, kad nors esi iš Lietuvos, nors „biednesnis“, turi mažiau galimybių, pagaliau mažiau uždirbi, bet nesi „Ž“ klasė. Tu esi tokia pati klasė kaip jie.
Kiekviename televizijos projekte ieškau to, kas man įdomu. Todėl galiu tikrai pasakyti, kad televizija, bent iš manęs, neatima nieko. Duoda beprotiškai daug.
Pagal tai, kaip vaikai mane šaukia, tarkime, Palangoje, suprantu, kas dabar populiaru. Tai „Kansaras“ buvo, tai „Širdelė“, tai „Milijonierius“, tai „Žvaigždžių duetai“, tai „Robinzonas“ atvažiavo.
Kartą su Audriumi Siaurusevičiumi einame Vilniuje Gedimino prospektu, kalbamės ir staiga pribėga du mokinukai: „Kernagi, Kernagi, gali pasirašyti?“ Sakau: „Be abejo“.
Išsitraukia kažką, aš pasirašau. Mes toliau einame su Siauru, ir jis sako: „Na, žinai, kol vaikai prie tavęs gatvėje bėga prašyti autografų, tavo gyvenimas dar nebaigtas“.
V.Kernagio gyvenime, atrodo, svarbūs ne tik muzikiniai, bet ir šeiminiai projektai. Savo sodyboje Vytautas svajoja supilti kalną, kad augantys vaikaičiai turėtų kur ropinėti ir čiuožinėti. Kita Vytauto svajonė – kartu su žmona švęsti Kalėdas ir sutikti Naujuosius tėvo sode. O pavasarį maestro ten ruošiasi persodinti medžius.
Buvo senas tėvo sodas, per keturiasdešimt metų ten storiausios obelys užaugo. Kažkada toli toli, o dabar arti arti. Ir visą laiką kirbėjo mintis apie nuosavą namą. Medį pasodink, vaiką užaugink, namą...
Bet vis nebūdavo pinigų. Vis nesusikaupia. Ir viskas vis brangsta. Jau beveik prikaupi, jau tuoj, bet ateina statybininkas ir sako: „Cementas tiek pabrango, mediena tiek, plytelės tiek“.
Tačiau vienu metu, matyt, kažkas įvyko. Aš pasiėmiau beprotišką paskolą, ir pradėjome statyti namą. Statėme, statėme ir jau beveik pastatėme.
Ne koks žemgrobys esu – tik šešių arų lopinėlis. Bet savas. Maždaug tris arus užima namas, o dar trys lieka laisvi. Kaimynai žolytę ten sėja, o aš supyliau kalną.
Kai pradėjome statyti namą, anūkų dar nebuvo. Dabar yra Nojus ir Vėjas. Nojui jau dveji su puse. Vėjui – daugiau kaip pusantrų. Abudu tokie pašėlę.
Kalną anūkams supyliau ir taip jį suformuosiu, kad žiemą nušliuožtų ne šiaip sau, o va šitaip (rodo kone bobslėjaus trajektoriją) ant užpakalio aplink kalniuką. Ten stovės sūpynės. Iš tikro čia bus anūkų arai. Ten suaugę nelįs.
Laukimas to, ką padarysiu, man teikia tiek džiaugsmo. O grįžtant prie ligos – labai sustiprėjo šeimos artumo jausmas.
Vaikai artimesni tapo. Anūkai trigubai pamilti. Žmona pasidarė kaip neatskiriamas dalykas. Nes jinai visą laiką su manimi – ir bėdoje, ir visur. Sesuo.
Vaikai artimesni tapo. Anūkai trigubai pamilti. Žmona pasidarė kaip neatskiriamas dalykas. Nes jinai visą laiką su manimi – ir bėdoje, ir visur. Sesuo.
Baisu sakyti, bet bėda turi ir savo teigiamų pusių. Kodėl sako, kad linksmą dainą sunkiau parašyti negu liūdną? Dėl to, kad džiaugsmas ateina ir praeina. Buvo gera ir nebėra gera. O liūdesys didesnis.
Tiktai liūdesys yra viena, o bėda – kas kita. Liūdesys varo į nostalgiją, nuobodulį, o bėda labai sukoncentruoja ir priverčia žmogų į daug ką žiūrėti kitaip. Tai bėdai iš tikro esu dėkingas.
Todėl trigubai laukiu, kai anūkai juoksis krisdami į sniegą, kai ateis snieguoti ir kai juos reikės valyti, kai jie verks susimušę ranką, o tuo metu jiems garuos arbata arba karšti blynai ir kūrensis židinys.
Žinote, jaučiu, ateina toks laikas... Geras laikas...
P.S. Maestro Vytautas Kernagis išėjo 2008 m. kovo 15 d., po šio interviu praėjus penkiems mėnesiams. Už pagalbą rengiant šį interviu dėkojame režisierei Astai Einikytei.
