Ne išimtis ir jaunoji karta, kuri taip pat gręžiasi į praėjusius dešimtmečius ieškodama vizualinio įkvėpimo bei atsakymų apie šiandieną.
Fotografė Elena Krukonytė 58 tūkstančius sekėjų turinčioje instagram paskyroje „90s_lithuania“ vizualiai dokumentuoja devyniasdešimtuosius. Fotografė dalijasi, kodėl šis laikotarpis jaunajai Z kartai toks artimas ir aktualus.
– Tavo kūryboje atsispindi dešimto dešimtmečio ir tūkstantmečio pradžios estetika. Ar tau šis laikas yra labiausiai įkvepiantis vizualiai?
– Taip, mane įkvepia šio laikmečio fotografų, mados dizainerių kūryba. Esu gimus 1998 m., tad su šia stilistika užaugau ir ji suformavo mano vizualinės estetikos suvokimą. Taip pat mane įkvepia neofuturizmas, aptakus ir futuristiškas dizainas, kuris iš tiesų yra įkvėptas gamtos, atsiradęs būtent XX ir XXI a. sandūroje. Fotografijoje aš sutalpinu tai, ką esu mačiusi – šiuolaikiškai interpretuoju savo vizualinę atmintį. Tad mano nuotraukose susitinka praeities kūriniai, šiandienos požiūris – stilistinė ir laikmečių žaismė.
– Esi gimusi prieš pat 2000 metus, tad atmintyje turbūt neturi aiškaus dešimtojo dešimtmečio veido. Ar gali būti, jog jaunoji karta romantizuoja šį laiką?
– Sutinku, ypač romantizuojame praeitį be technologijų, lėtesnį gyvenimo būdą. Tačiau aš bandau logiškai nagrinėti šį romantišką nostalgijos jausmą – man smalsu tyrinėti šį laiką iš istorinės, faktinės pusės, bandau atsekti, kaip praeityje formavosi idėjos, kurios yra aktualios šiandien. Mano tėvai susilaukė manęs brandoje, būdami 38 metų, tad daug laiko leido su manimi, dažnai pasakodami apie netolimą praeitį – aštuoniasdešimtuosius, devyniasdešimtuosius, ir aš jaučiuosi lyg aš iš tiesų pati būčiau išgyvenusi tą laiką.
– Papasakok apie savo fotoprojektą „Ankstyvosios Z kartos portretas“. Kaip kilo ši idėja ir ką norėjai papasakoti?
– Mane domina laikas – kaip jis formuoja žmogų ir kaip idėjos atsikartoja skirtinguose laikmečiuose skirtingomis formomis. Fotoprojektas gimė iš mano pačios pamąstymų – kodėl aš esu tokia kokia esu, kaip mane suformavo aplinka ir laikmetis. Atsigręžiau į savo bendraamžius, kurie išgyvena tą patį – bando atrasti save bei pilnai įsitvirtinti visuomenėje.
Man norėjosi pabėgti nuo impozantiškų pozų ir įvaizdžių, kurių yra labai daug mados fotografijoje ir sukurti projektą, apibendrinantį mano kartą.
Žmonėms, kuriuos fotografavau, aš uždaviau klausimus – kokia aplinka prisidėjo prie tavo asmenybės susiformavimo ir kaip tu norėtum atrodyti fotografijoje, tad pats žmogus pasirinko ir lokaciją, ir aprangą.
Anksčiau daugiau užsiėmiau mados fotografija, kurioje man buvo labiau svarbi estetinė pusė, daugiausiai gilinausi į formą. Bet pasimokius Hagos karališkoje menų akademijoje mano požiūris pasikeitė, ėmiau fotografiją ir meną suvokti kaip mediją, per kurią pasakojame istoriją. Man norėjosi pabėgti nuo impozantiškų pozų ir įvaizdžių, kurių yra labai daug mados fotografijoje ir sukurti projektą, apibendrinantį mano kartą ir pasakojantį individualias žmonių istorijas.
– Kaip manai, kokias savybes turi būtent Z karta?
– Manau, mes geriau nei rašytinę suvokiame vaizdinę informaciją. Užaugome apsupti technologijų ir manau, kad tai apibrėžia, kaip žmonės mąsto, bendrauja ir išreiškia save. Šiandien mes technologijų pagalba jau kuriame savo asmenybę, perkeldami ją į visiškai kitą pasaulį.
Socialinių tinklų žaidimas nėra sąžiningas, humaniškas.
Mūsų karta gyvena dvejuose pasauliuose – turime savo skaitmeninį identitetą, tad esam viena koja realybėje, o kita – kibernetinėje erdvėje. Mūsų karta yra globalistinė karta – mes masiškai važiuojame studijuoti į užsienį, o keliauti mums yra natūralu.
Tačiau tarp savo bendraamžių pastebiu, jog išlieka tradicinės vertybės – šeima, namai, gamta. Vykdant Z kartos fotoprojektą pastebėjau, jog daugiausiai žmonės rinkosi būti nufotografuotais savo namuose – ten, kur jie jaučiasi saugūs, arba gamtoje, kur jie randa ramybę.
– Sakai, jog gyvenate dviejuose pasauliuose.
– Pats socialinių tinklų žaidimas nėra sąžiningas, humaniškas – mes savanoriškai atiduodame didelius kiekius asmeninės informacijos nemokamai, o platformos iš to uždirba milijardus. Tačiau šiandien išvengti to yra labai sunku. Žmogus socialinėse medijose save kuria neapčiuopiamą, tad yra pavojus save idealizuoti, pagražinti. Manau, jog yra per didelis atotrūkis tarp to, kuris ekrane ir už ekrano. Kuo didesnis šis skirtumas, tuo daugiau atsiranda įvairiausių psichologinių sunkumų.
– Pakalbėkime apie tavo 58 tūkstančius sekėjų turinčią instagramo paskyrą „90s_lithuania“. Čia atlieki vizualinę dokumentaciją, kuri sukelia nostalgiją kiekvienam lietuviui, išgyvenusiam šį laiką. Ar susibūrė tam tikra aktyvi bendruomenė, žmonės dalinasi savo prisiminimais?
– Taip, žmonės komentuoja, laikina, parašo asmeniškai, kartais ieško konkrečių vaizdų, o kartais atsiunčia savo radinių. Pati nesistengiau kurti bendruomenės, tas ryšys atsirado natūraliai. Manau, jog tai karaso fenomenas (Kurto Voneguto sąvoka romane, „Katės Lopšys“, reiškiantis bendrumo jausmą kitam žmogui be jokios loginės priežasties).
Tai bendruomenė, kurią vienija atmintis. Atmintį interpretuojame skirtingai, kartais mes ją idealizuojame ir romantizuojame, o kartais ji tampa parodija. Pastebiu, jog įkėlus kokį video, kuriame, pavyzdžiui, dainuoja ir šoka to meto atlikėjai, tokie vaizdiniai daugeliui sukelia juoką, tampa savotiška parodija, žvelgiant iš šiandienos taško. Matyt, pasikeitusios mados ir to meto vizualieji sprendimai kartais dabar gali pasirodyti senamadiški ir absurdiški.
– Kas tau pačiai yra įdomiausia iš „90s_lithuania“ dokumentacijos?
– Man yra įdomus ieškojimo procesas, kurio metu nuklystu į netikėtus istorijos horizontus ir praplečiu savo asmeninį akiratį. Man įdomu stebėti, kaip keičiasi Lietuva, jos žmonės, lyginti praeitį su dabartimi bei gilintis į praeities aktualijas, kurių atgarsiai skamba iki šiol.
Dabar ima aktualėti 2000-ųjų skaitmeninė nostalgija – pastebiu laikotarpio vizualiosios estetikos sugrįžimą ir „skaitmeninės buities“ įamžinimą.
Po truputį atrandu savo santykį su praeitimi – vertinu ir suvokiu, kas prisidėjo prie mano asmenybės, tačiau stengiuosi atsiriboti nuo fanatiško praeities idealizavimo, kuris gadina santykius su dabartimi. Taip pat labai malonu dalintis radiniais, ypač kai jie nustebina ir sudomina kitus žmones, primena užmirštas vaikystės, jaunystės akimirkas.
– „90s_lithuania“ paskyra svarbi ne tik turiniu, bet ir šiandien madinga estetika.
– Fotografijos kūrybos principuose ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje grįžta Dead pan photography – aklavietės fotografija, kuomet fotografas prieš savo objektą stoja visiškai atvirai, per daug nesistengdamas statyti kompozicijos, romantizuoti vaizdą, tiesiog realistiškai įamžinti objektą. Taip pat vis daugiau jaunų žmonių, kurie fotografuoja su juostiniais fotoaparatais.
Mėgėjai fotografai ypač mėgsta 90-ųjų laikotarpyje populiarius vienkartinius (arba nebūtinai) point and shoot fotoaparatus. Dabar ima aktualėti 2000-ųjų skaitmeninė nostalgija – pastebiu laikotarpio vizualiosios estetikos sugrįžimą ir „skaitmeninės buities“ įamžinimą. Vis daugiau menininkų savo fotografijoms pasitelkia mažus skaitmeninius point and shoot fotoaparatus, su kuriais prieš 10–15 metų buvo įamžinta jų vaikystė. Palyginti, skurdi vizualinė dinamika dabar yra priešprieša hiperrealistišką vaizdą perteikiančioms ištobulintoms telefonų kameroms.
– Kaip manai, ar šiandien turime kažkokią išskirtinę estetiką ar viskas yra tiesiog stilių interpretacija?
– Visuomet reikia laiko ir atstumo įvertinant dabartinio laikmečio bruožus. Apskritai, manau, jog stiliaus atsikartojimai įvyksta maždaug kas 20–30 metų. Vaikystėje patirti pirmieji vaizdiniai sąmonėje palieka pėdsaką, todėl yra itin reikšmingi. Kūryboje remiamės pamatinėmis idėjomis, tad vaikystėje susiformavę atsiminimai atsikartoja kūryboje po daugelio dešimtmečių.
Mano nuomone, šitaip sukasi nostalgijų ratas. Pasižiūrėjus į dabartį ir įvardijant šio laikmečio bruožus, išskirtinumus, sunku pasakyti, nes gyvename chaotiškame laike, kuriame yra be galo daug informacijos ir įvairių interpretacijų sluoksnių.
– Ar yra skirtumas tarp nuotraukos ir fotografijos?
– Turime labai daug buitinių nuotraukų, tačiau meninių ir aukšto lygio reportažinių fotografijų nėra daug. Pats žodis „nuotrauka“ kalba apie tam tikros erdvės, kurioje yra objektas tam tikrame laiko momente nutraukimą ir išsisaugojimą ateičiai. Turėdami telefonus mes dabar tuo ir užsiimame ir tokiu būdų komunikuojame. Tačiau žodis „fotografija“ iš graikų kalbos reiškia „piešimą šviesa“ ir pats procesas yra kūrybinis. Fotografijos pagalba žmogus ne tik komunikuoja, bet ir išreiškia savo požiūrį ir realizuoja savo idėją. Aš manau, kad tikroje fotografijoje turinys ir forma yra lygiaverčiai, o tokių kūrinių nėra daug.
– Kas dar tau įdomu fotografijoje estetine prasme?
– Man dabar yra įdomu fotografuoti su vidutinio formato juostine kamera. Šio formato pagalba vaizdas fotografijoje tampa platesnis ir dinamiškesnis. Aš kurdama labiau mąstau apie turinį ir kaip mano kuriama estetika ne tik bus įdomi akiai, bet ir taps įrankiu atskleidžiant idėją. Dabar taip pat užsiimu gėlių skanavimo projektu „Glitch Flowers“.
Stengiuosi sukurti hiperrealistišką skaitmenį vaizdą, kuriame susilieja du pasauliai – natūralus pasaulis ir skaitmeninis. Gėlės išgyvena virsmą iš natūralaus pasaulio į kibernetinę erdvę, visiškai tą patį, ką dabar išgyvena žmonija.