Rimanto prisiminimai apie tą laiką pernelyg svarbūs, kad liktų neužrašyti.
R.Stankevičius jau ne vieną dešimtmetį aprašo žydus gelbėjusių lietuvių ir išgelbėtųjų likimus. Jo pastangomis radosi Onos Šimaitės paminklinė lenta Vilniaus universiteto Simono Daukanto kieme, taip pat sesers Marijos Mikulskos, fizikos mokytojo Vlado Žemaičio ir kunigo Juozo Stakausko bareljefai buvusiame benediktinių vienuolyne sostinės Ignoto gatvėje 5.
Rimantui esame dėkingi ir už tai, kad po beveik 60 metų į gimtąjį miestą ryžosi grįžti Vilniaus geto vunderkindu vadintas S.Bakas. Šiuo metu jo vardo muziejuje Naugarduko g. 10 veikia išsami paroda „Samuelio Bako menas Vilniuje: retrospektyva 1942–2023“. Jubiliatas yra išsitaręs, kad nelaiko savęs dideliu menininku, tačiau kaip retas kitas gali didžiuotis net 8 dešimtmečius trunkančiu kūrybiniu darbu.
-
Sostinėje – per stebuklą iš Vilniaus geto ištrūkusio dailininko Samuelio Bako retrospektyvinė paroda
-
Lietuvai savo kūrybą dovanojantis Samuelis Bakas – apie Putino gentį, Izraelio kaltę ir emocinį ryšį su Vilniumi
-
Vilnių sujaudinusios parodos autorius litvakas Samuelis Bakas Lietuvai dovanoja dar 50 savo darbų
Amžinybe virtę mėnesiai
Šiomis dienomis dažniau prisimenami S.Bako žodžiai: „Išgyvenimo sąlyga – mažiausiai dešimt stebuklų. Jei devyni įvykdavo, o dešimtas – ne, viskas nueidavo perniek.“ Pats atsidūrė tarp jų, patyrusių visus dešimt. Nuo paskutiniojo stebuklo praėjo 57 metai, ir tik tada jis pasiryžo grįžti į gimtąjį miestą, nors daugelis Holokaustą išgyvenusiųjų ar aukų artimųjų Lietuvą vadino „kraujuota žeme“, ją vis dar tokia tebelaiko.
S.Bakas gimė 1933 metų rugpjūčio 12 dieną Vilniaus žydų šeimoje. Anksti išryškėjo jo polinkis dailei, visaip skatinamas namiškių.
Nacių okupacijos pradžioje Samuelio šeima slėpėsi benediktinių vienuolyne, globojami seserų vienuolių. Deja, po metų naciai vienuolyną likvidavo, įkūrė jame Rosenbergo štabą, skirtą kaupti užkariautų žemių archyvus, dokumentus. Vienuolyno įnamiai buvo priversti grįžti į getą.
Berniuko gabumus pastebėję rašytojai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis pakvietė devynmetį dalyvauti geto dailininkų parodoje, padovanojo jam Pinką – XIX a. vidurį menančią labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis. Tuščius knygos puslapius berniukas galėjo užpildyti piešiniais, mat popierius gete buvo tapęs neregėta prabanga.
Per 1944 metų kovo 27-osios „vaikų akciją“ S.Bakas prarado šią knygą, išsiskyrimą įvardydamas kaip vieną skausmingiausių gyvenimo įvykių.
Jam pačiam pavyko išgyventi barake pasislėpus po lova. Tada jie jau gyveno priverstinio darbo stovykloje HKP Subačiaus gatvės gale. Po kelių dienų tėvas jį slapta išnešė iš stovyklos ir kartu su mama jiedu vėl pasibeldė į archyvo vartus.
Vienuolika amžinybe virtusių mėnesių Samuelis su mama Micia ir dar trys žydų šeimos pragyveno knygų siena atskirtoje slėptuvėje. Maistu, būtiniausiais daiktais ir karo naujienomis juos aprūpindavo sesuo Marija, V.Žemaitis ir J.Stakauskas.
Iš savo slėptuvės šeimos išėjo 1944-ųjų liepą, kai Vilnius atsidūrė sovietų rankose. Berniuko tėvas su kitais kaliniais buvo ką tik sušaudytas Paneriuose. Jam pritrūko vieno stebuklo...
Kaimynas Benjaminas
Benediktinių vienuolyne prieglaudą radusių žmonių istorijos išsamiai aprašytos R.Stankevičiaus knygoje „Dešimties stebuklų liudytojai“ (2021, „Inter se“). Artimas asmeninis santykis su žydais, domėjimasis, šiltas nusiteikimas, knygos autoriaus teigimu, radosi dar vaikystėje, tuo metu, kai su tėvais 1956-aisiais apsigyvenę Šv. Jonų gatvėje. Kieme, prisimena, žaisdavęs su 9 šeimų – lietuvių, ukrainiečių, lenkų, žydų – vaikais.
Bute Rimanto ir žydų šeimynos dalijosi bendra virtuvėle. „Tad pirmiausiai rytais sveikindavausi su kaimynu Benjaminu, pavarde Buhalteris, kuris dirbo buhalteriu banke. Jo tėvas buvo garsus fotografas Moisiejus Buhalteris iš Marijampolės“, – teigia Rimantas.
Benjaminas jam daug pasakodavęs apie žydų istoriją, bendruomenės žmones, pažinotus prieš karą, pasitraukimą į Uzbekiją. Didžiulės gyvenimiškos patirties sukaupęs vyras įskiepijo Rimantui požiūrį neprisirišti prie daiktų, materialinių vertybių, esą, tai efemeriška, net pavojinga.
„Įdomu, kad apie didžiąją tragediją man niekada nepasakojo“, – atkreipia dėmesį R.Stankevičius.
Moksleiviškais metais šiltas santykis išliko – Salomėjos Nėries mokykloje bent trečdalį mokinių Rimanto klasėje sudarė žydų vaikai.
„Ant tilto“
Atkūrus nepriklausomybę R.Stankevičius daug metų darbavosi Seime, Tarptautinių ryšių skyriuje. 1997-aisiais per vieną konferenciją išgirdo pranešimą apie žydų gelbėtojus, keli jo aspektai ypač sudomino. Pradėjęs nuodugniau domėtis gelbėtojais, Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ aptiko epizodą apie buvusiame benediktinių vienuolyne J.Stakausko, V.Žemaičio ir M.Mikulskos slėptas žydų šeimas.
Maža to, kad vienuolynas stovėjo greta S.Nėries mokyklos – Rimantui mokantis V. Žemaitis joje dar tebedirbo. Jam pačiam nedėstė, tačiau dėmesį patraukė tylia, romia, net paslaptinga laikysena. Paskatintas R.Stankevičius ėmėsi ruošti publikaciją apie slaptą gyvenimą archyve.
Tuo metu savaitraštis „7 meno dienos“ publikavo S.Bako rašomos knygos „Nutapyta žodžiais“ („Painted in Words“, 2001 m.) ištrauką, kurią išvertė Simona Alperavičiūtė, ilgamečio Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus dukra.
Tai garsusis epizodas „Ant tilto“, kuriame Samuelis su mama, šiurpią gyvenimo valandą stovėdami ant Žvėryno tilto, nusprendžia antrą kartą prašyti prieglobsčio Ignoto gatvėje.
„Mama tik prieš mirtį Samueliui prisipažino, kad tada stovėdama ant tilto jau buvo pasiryžusi šokti į vandenį kartu su sūnumi ant rankų. Ją sulaikė mintis, kad taip pasmerks mirčiai ir sūnų“, – pasakoja R.Stankevičius.
Tas vaikas dar nebuvo nutolęs
Darbas Seime buvo labai intensyvus, tad S. Bako istorija Rimantas domėjęsis priešokiais, laisvalaikiu. Per tą laiką susipažino su advokate Mirjam Rolnikaite-Lisauskiene, kuri irgi slėpėsi archyve.
Iš Kazio Bobelio sužinojo, kad JAV lietuvių kultūros archyve Putname apie žydų gelbėjimą saugoma medžiaga, apie kurią Lietuvoje nieko nežinota. Todėl 2000-aisiais per vasaros atostogas Rimantas nukeliavo į JAV, tuo pačiu tikėdamasis surasti ir Samuelį.
„Bako istorija mane nepaprastai įtraukė, jaučiau labai gilų emocinį poreikį, sunkiai apibūdinamą: vienuolyno erdvė man buvo gerai žinoma, viskas labai arti. Tas vaikas, kurį aprašė Samuelis, tada dar nebuvo nutolęs, jaučiau jį“, – kalba Rimantas.
Tačiau sužinoti, kur dailininkas gyvena, būnant Lietuvoje jam nepavyko. Vertėja S.Alperavičiūtė jau buvo mirusi. Niujorko galerija, surengusi S.Bako parodą, adreso nedavė saugumo sumetimais – „neturime teisės atskleisti“.
Tačiau paskutinėms viešnagės Putname dienoms S. Bakas netikėtai atsakė į Rimanto faksą, parašė laukiąs lietuvio skambučio. Prisipažino, kad lenkų ir rusų kalbas beveik užmiršęs, o lietuviškai niekada nekalbėjęs. Po kelių dienų Rimantas jau buvo Vestone už 120 mylių nuo Putnamo ir galiausiai juodu susitiko.
Kuris kaminas?
– Samuelis jus vadina tikru broliu. Vadinasi, radosi tikra sielų giminystė. Kokia tada buvo Samuelio pozicija Lietuvos atžvilgiu, ką jis kalbėjo apie galimybę apsilankyti?
– Užrašuose esu pasižymėjęs, kad per pirmąjį mudviejų susitikimą laikėsi ramiai, kalbėjo atsargiai, santūriai. Klausiamas, ar atvažiuotų į Lietuvą, atsakinėjo, kad galbūt kada nors, ateityje, pasitaikius progai. Elegantiškai atsitraukė nuo temos.
– Tad kas galiausiai įvyko?
– Pabuvojęs pas jį, išklausęs, sužinojęs ir pajutęs, kas jam brangu čia, Lietuvoje, vėliau mėginau pateikti išlikusius ženklus, įrodymus, kurie jį sieja su Vilniumi. Vienas tokių ženklų – Pinkas, apie kurį man pasakojo kaip apie prarastą knygą.
Grįžęs į Vilnių ją suradau Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pranešiau apie tai Samueliui, nusiunčiau jo vaikystės piešinių kopijas. Buvo labai patenkintas. Juokdamasis padarė išvadą, kad nebuvo toks genialus, kaip apie save manė ir kokiu gete buvo laikomas. (Juokiasi.)
Parašiau jam viską, ką žinojau apie sesers Mikulskos paskesnį gyvenimą. Tuo tikslu kelis kartus lankiausi Varšuvoje pas toje pačioje slėptuvėje išgyvenusią Ireną Jaszunską, globojusią vienuolę iki mirties. Tos žinios atgaivino šiltus Samuelio jausmus jo gelbėtojai...
Apskritai jis vis dažniau emociškai „sugrįždavo į Vilnių“. Visokių keistų sutapimų pasitaikė mums intensyviai susirašinėjant. Tarkime, kai sulaukė mano žinių apie Mikulską, sakė, kad tuo metu kaip tik apie ją rašęs prisiminimų knygoje. Tokie dalykai mus labai suartino. Bendravimas pasiekė tokios kokybės, kad jau buvo galima kviesti Baką į Vilnių.
2001 metų gegužę jis tam ryžosi. Pamenu, sudarinėdamas viešnagės planą mėginau „atsistoti į jo batus“, supratau, kad vaikščiosime po minų lauką. Nes nežinia, kuris namas ar kuri vieta jam primins labai nemalonius epizodus. Kita vertus, negali jų išvengti.
Viešnagėje lydėjusiais emocijas jis labai gražiai aprašo knygoje „Nutapyta žodžiais“. Vaikščiojome po Panerius, HKP, vaikystės namus Vilniaus gatvėje. Lankantis slėptuvėje suorganizavau susitikimą su kitu čia gyvenusiu žmogumi – M.Rolnikaite-Lisauskiene. Per karą juodu vienas kito nepažinojo, bet susitiko slėptuvėje, patekę į ją skirtingais keliais.
Nuėjome į tą slėptuvę, jiedu pradėjo svarstyti, kuris iš kaminų buvo jų. Paskiau atlyžo supratę, kad turėjo praeiti beveik 6 dešimtmečiai, jog jiedu susitiktų ir imtų ginčytis dėl kamino. (Juokiasi.)
Suvirpino stygą
– Ar galėtume jus vadinti žmogumi, grąžinusiu Samuelį Baką į Lietuvą?
– Negaliu paneigti Samuelio žodžių. Tai nebuvo koks emocijos proveržis, o tvirta jo nuostata. Suprantama, man tai labai malonu. Žengti žingsnį jam reikėjo kažkokios gilios emocijos ir savo veikla, kaip paaiškėjo, aš tą stygą suvirpinau.
Matote, nagrinėdamas gelbėtojų temą pastebiu kai kurių žydų reakciją, jie nepritaria grįžimui į Lietuvą, vadina ją kraujuota žeme. Esama daug žmonių, kurie nesugeba to įveikti.
– O Samuelis – priešingai?
– Taip. Žvelgia į tai... supratingai.
– Lietuvoje dabar, sakyčiau, valstybiniu lygmeniu palaikomas Pasaulio tautų teisuolių naratyvas. Dėl to pasigirsta kritiškų balsų, esą taip užgožiamas genocido aukų atminimas, dar blogiau – dangstomi žudikai.
– Nenorėčiau su tuo sutikti. Manau, yra priešingai – rašydamas apie gelbėtojus išgyvenu visą kančią, žudynes. Noriu to ar nenoriu.
Iš kur atsirado gelbėjimas? Atsirado iš žudymo, o ne priešingai. Tada vienas per kitą pasipila klausimai: kodėl juos reikėjo gelbėti; koks pavojus jiems grėsė, kad reikėjo gelbėti; kiek jų žuvo, kiek – liko? Suprantate, nori nenori, turi tą siūlą vynioti, niekur nesidėsi.
Manau taip: kalbėdami apie gelbėtojus mes jokiu būdu nebėgame nuo Holokausto temos. Visa ko pradžia yra nekaltų žmonių žudymas.
