1. Pirmas prisiminimas. Važiuoju autonominiu automobiliu, juda dangus, taip, aš vežimėlyje.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Labas rytas.
3. Gražiausias keiksmažodis. Po paraliais. Tiesa, galvoju, kad taip keikiasi tik elfai.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Tas tai neblogas.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jurgis Mačiūnas.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Nei tai romanai, nei jie turi veikėjus: Kartais D.Carnegie – „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, kartais John Cage – „Tyla“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Adventure time“ (jei laikysime filmu).
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Filmo, kuris įsirašytų į atmintį kai užmiegu prie ekrano.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau… dirbtinį intelektą.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Santo & Johnny „Sleep Walk“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Kosminis Karoliniškių darželis.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Reformatų parko piramidės.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… durianą (ne pačia geriausia prasme) ir cinamoną (pačia geriausia prasme).
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… negaliu pamiršti.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tai kada vestuvės?
16. Nė už ką negalėčiau… neatsakyti į šį klausimą.
17. Jaučiuosi nuogas be… šventosios trejybės: telefono, raktų ir piniginės kišenėse.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Tai nėra absurdiškiausias patarimas, bet absurdiškiausiomis aplinkybėmis gautas patarimas, kurio paklausiau. Klausiau vienos Death Grips dainos, ir balsas kolonėlėse sako man: Freelance motherfucker! Ir prašom…
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… Gedimino pilies hologramos, kurią sufantazavo Bumblauskas.
20. Katarsis – tai… baigti pildyti RBMA anketą.
– Lietuviškas repas neretai save įkalina dramatiškuose nusiskundimuose apie susvetimėjimą, vartotojiškumą, nužmogėjimą ar kitas tarp geopolitikos ir būties sumišusias problemas. Neretai visa tai primena metaforų prikimštą plūdimąsi, tariamą maištą. Tuo tarpu, pranyksta efektyvesnis, autentiškesnis istorijų pasakojimas. Ar nepasigendate to lietuviško repo scenoje?
– Pasigendu abiejų radikalesnių polių: tiek autentiškų kasdienybės metraščių, tiek narkotinių fantazijų, fiktyvios ezoterikos. O dauguma tekstų nugula į patį vidurį, kuris turi nelabai malonų abiejų dalykų derinį: tekstai yra tarsi apie kasdienybę, bet ji yra papildyta svetimomis klišėmis.
– Esate modifikavęs „Tautišką giesmę”. Kaip įvertintumėte savo songwriter‘io giminaičio kūrinį tarptautiniame kontekste, valstybinėse institucijose ar sporto arenose skambant kartu su kitų šalių himnais?
– Valstybinio himno žanras yra ir tikriausiai turėtų būti gan konservatoriškas, pats kūrinys neturėtų būti atnaujinamas su kiekvienais rinkimais ar Olimpinėmis. Aišku, būtų smagu, jei turėtumėm netikėtai modernų himną, kuris pakeltų visų jį girdinčių užsieniečių antakius ir stiprybę paskatinų semti ne iš praeities, o iš tikėjimo ateitimi, programuotų naujo, modernaus lietuvio viziją.
– Ar šiandien galėtume kalbėti apie tokį reiškinį kaip „lietuviška reklama“? Ar ji jau drąsesnė, savitesnė nei mūsų literatūra, muzika ar kinas? O gal visgi reklama pas mus labiau paklūsta pasaulio madoms nei kuria vietines?
– Lietuviška reklama dar neturi aiškaus veido. Pavienės agentūros – turi. Bet jos vienos nuo kitų labai skiriasi.
Iš tiesų, patys vartotojai sunkiai pasiduoda flirtui su reklama, į reklamą žiūri kaip į klastą, mėginimą apmauti. O juk reklama galėtų būti ta koncentruota pramoga, kurią žiūrėti įdomiau nei pačias televizijos transliacijas.
Būtų smagu, jei turėtumėm netikėtai modernų himną, kuris pakeltų visų jį girdinčių užsieniečių antakius ir stiprybę paskatinų semti ne iš praeities, o iš tikėjimo ateitimi.
Lietuviška reklama galėtų kalbėti drąsiau ir atviriau: Taip, aš reklama, bet aš tave, oba, kaip nustebinsiu. Mane dabar mato ir visi tavo kaimynai. Aptarkite mane lifte!
Lyginant su literatūra, muzika ar kinu – mūsų kraštas tuo paradoksalus, kad reklamos srityje dirba daugybė talentų iš visų minėtų disciplinų. Tuo turėtų susirūpinti kultūros ministerija, bet labai džiaugtis reklamos industrija.
Reikia pripažinti, kad ir pats gyvenu tokį dvigubą gyvenimą, bet proporciją darbams ir kūrybai skiriamo laiko stengiuosi balansuoti – todėl po šešių metų pagaliau ryžausi palikti darbą agentūroje ir tapau laisvai samdomu kūrybininku.
