„Pirmiausia turime jaudintis dėl tų nelaimingų žmonių, kurie slepiasi nuo bombų. Karas privalo būti nutrauktas, – interviu 15min pasakojo M.Davydova. – Tačiau kažkokią ateitį Ukrainai aš dar galiu matyti: šie žmonės gydysis žaizdas, atstatinės namus, gedės artimųjų. Ji, kaip valstybė, išgyvens. Tačiau kas įvyks su Rusija, iš kurios bėga intelektualai, baisu pagalvoti.“
M.Davydova pažymėjo, kad mąstymas apie šį karą, kaip Rusijos ir Ukrainos, labai supaprastina problemą: „Tai yra pasenusio ir uždaro mąstymo karas prieš atvirą, modernų pasaulį, kuriame žmogus yra svarbiau už kažkokį archaišką kolektyvą.“
„Putinas paskelbė karą ir prieš savo piliečius“, – teigė pašnekovė.
– Šių įvykių kontekste daug kalbama ir apie visų rusų kolektyvinę atsakomybę už tai, kas vyksta Ukrainoje. Ar jaučiate, kad ir ant jūsų pečių nugulė kaltė už Rusiją?
– Žinote, galėčiau dabar patetiškai muštis į krūtinę: taip, žinoma, jaučiu kaltę kaip vokiečiai po Antrojo pasaulinio. Bet atvirai sakau, kad jos nejaučiu, nes padariau viską, ką galėjau, kad pasipriešinčiau režimui. Aš apskritai nesutinku su bandymu pritaikyti šią kaltę visiems. Prisiėmę ją leisime tikriesiems nusikaltėliams, kurie slapčia sugalvojo kariauti, išlipti sausiems. Čia jų vardai turi būti tariami garsiai.
Reikia suprasti, kad palyginimas su Hitlerio Vokietija, kuri 1939 metais įsiveržė į Lenkiją, nėra tikslus. Juk didžioji dalis to meto visuomenės jau buvo įtikėję fašizmu – visos svastikos ir ideologija tapo įprasta gyvenimo dalimi. Tačiau Rusijoje kitaip, nes iki vasario 24 d. tai buvo tiesiog autokratija, kaip antai Vengrija su savo Orbanu, net ne totalitarizmas.
Tačiau po invazijos į Ukrainą viskas pasikeitė neįtikėtinai greitai. Atsirado net kažkokia raidė „Z“, kurią man prieš 10 dienų užpiešė ant namų durų. Aš kurį laiką net nesupratau, ką ji reiškia. Lygiai taip pat žmonės nesuprato, kas įvyko, todėl neteisinga sakyti, kad visa rusų tauta buvo prisunkta tomis rašistinėmis idėjomis. Tauta tiesiog buvo inertiška, gyveno savo gyvenimą, nesiruošė nieko pulti. Jeigu jų kas gatvėje paklaustų, ar reikia pulti Ukrainą, jie tiesiog paklaustų „Ką? Kyjivas? Mano dėdė ten gyvena!“.
– Bet ar nėra taip, kad karas nutiko dėl rusų apolitiškumo?
– Sutinku dėl to. Didžioji tautos dalis labai apolitiška. Tiesiog inertiška. Baisių idėjų jų galvose nėra, tačiau vyrauja požiūris, kad „valdžia geriau žino“. Po pirmosios karo dienos žmonės gatvėje kalbėjo, kad „jeigu kariauja, vadinasi, reikia“. Juk masinė informacija, valdoma valstybės, užsiima smegenų plovimu. Tačiau iki vasario 24 d. minties, kad reikia kariauti su Ukraina, tikrai nebuvo pas nieką.
– Jūs esate žurnalo „Teatras“ redaktorė. Kaip veikė Rusijoje kultūrinė žiniasklaida?
– Kažkaip veikė iki karo, ir mes toliau tęsime savo veiklą. Iki šiol pildome savo internetinį puslapį – fiksuojame viską, kas vyksta: tiek peticijas prieš karą, tiek pasisakymus už. Nusprendėme išsaugoti istorijoje visus vardus. Pati daug rašiau apie sąsajas tarp teatro organizacinės veiklos ir politologijos. Bet tenka pripažinti, kad dauguma nepriklausomų leidinių buvo sunaikinti. Kažkam veikti pavyko, kaip antai „Dožd“, „Echo Moskvy“, „Meduza“ užsienyje. Didelę rolę užėmė socialiniai tinklai, kuriais kartais naudingiau naudotis nei išpublikuoti straipsnį portale. Tą pati dariau.
– Sunku būti disidente?
– Nelaikau savęs disidente ar politine aktyviste, esu tiesiog kultūros žmogus su disertacija apie anglų manierizmą...
– Bet tapote.
– Taip, yra dalykų, apie kuriuos privalai turėti nuomonę. Manau, kad bet koks viešas žmogus Rusijoje – influenceris ar kultūrininkas – šiomis dienomis nepasisakęs atvirai ir tiesiai arba kokiais Puškino eilėraščiais ant feisbuko sienos praktiškai palaiko karą.
– Bet kodėl per laiką nuo SSRS griūties laisvai mąstančių Rusijos intelektualų neišgirdo visuomenė ir šalies valdžia?
– Nemanau, kad egzistuoja viena priežastis. Jų yra visas kompleksas. Visgi stebėtis vertėtų tik tada, jeigu net ir išgirdus, ką sako intelektualai, šis karas vis tiek būtų įvykęs. Kol kas visa Rusijos istorija rodo, kad ši mažuma įsigalėdavo labai trumpalaikiškai.
Visi prisimena 1917-ųjų Spalio revoliuciją, bet tais pačiais metais įvyko ir Vasario perversmas, kurį tam tikra prasme galima įvardinti kaip intelektualinį... Dabar sudėtinga suvokti, kad politikai ir kultūrinininkai galėjo susivienyti. Rusija niekada nebuvo tokia laisva, kaip 1917-aisiais: atsirado moterų teisės, 8-ių valandų darbo diena, tikėjimo laisvė, nebuvo kreipiama dėmesio į tautybę. Žodžiu, buvo įgyvendinamos visos vertybės, kurių siekė valstybės Europoje. Bet kyla kitas klausimas – kiek laiko visa tai truko? (šypsosi.) Viso labo kelis mėnesius.
Vėliau Rusijos visuomenė atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės. Vienoje pusėje tykojo ultranacionalistinio revanšo pavojai („Juodoji šimtinė“), kitoje – radikalūs kairieji (bolševikai), kurie ir nugalėjo. Bet juk spektre buvo daugybė įvairiausių partijų!
Radikalus vienija kaprizingas susidomėjimas archaika, kurią, kad ir kaip paradoksalu, sukuria ta pati inteligentija. Juk tarp bolševikų buvo išsimokslinusių žmonių, tačiau jų diskursas ir retorika veikė atvirkščiai. Paskaitykite Leniną.
– Keistas pasiūlymas.
– Baisu? O mane vertė jį skaityti. Visgi pamėginkite, nes istorikui tai turiningas skaitinys, kuriame išryškėja mano apibūdinamas paradoksas. Intelektualų klasę, kuriais jis pats ir priklausė, vadino „supuvusiais“, „parsidavusiais“ ir „nereikšmingais“. Analogiškai skamba ir dabartinio Rusijos režimo retorika, nors jie visai kitoje spektro pusėje – ultradešinėje. Kaip taisyklė, radikalai tiesiog nusiteikę prieš intelektualus, liberaliai mąstančius. Individas ir jo asmenybė jiems nėra prioritetas. Pasitelkę primityvią retoriką, lozungus jie siekia suvienyti mažai reflektuojančius ir nelabai išsilavinusius. Deja, Rusijoje tokia ideologija įsivešėjo stipriai ir šis karas yra to, kas šalyje prasidėjo labai seniai, rezultatas.
Tiesa, buvo šioks toks žybsnis Dmitrijaus Medvedevo (2008–2012 m.) valdymo laikais, kuomet vėl buvo imta mąstyti apie modernizaciją. Tuo metu išryškėjo režisierius Kirilas Serebrenikovas, tačiau sugrįžus Putinui jį nutildė. Tai pavyzdys to, kaip greitai idėjos apie modernizaciją bloškiamos atgal į kažkokią archaiką...
– Kodėl, jūsų požiūriu, oligarchai ir valdžia Rusijoje taip bijo išsilavinusiųjų?
– Su oligarchais daug sudėtingiau. Vieni bijo, o kiti ne. Pavyzdžiui, Romanas Abramovičius, jis tik ir svajotų apie liberalesnę šalį ir, jeigu ne jo pinigai, daugelis menininkų nebūtų išgalėję sumokėti už advokatus. Juk ne paslaptis, kad jis palaikė K.Serebrenikovą. O štai Michailas Prochorovas finansavo vienintelį nepriklausomą kultūrinį fondą, kuris tapo alternatyva Rusijos kultūros ministerijai. Mano organizuojamas NET bei žurnalas „Teatras“ taip pat buvo jo finansuojami. Visgi yra tokių, kurie palaiko rašizmą.
– Kaip jūs kaip kultūros žmogus išgyvenote visus tuos metus?
– Kažkaip (juokiasi).
Nors ir patiriant neįtikėtiną spaudimą ir žiaurų politinį gyvenimą, iki vasario 24 d. kurti buvo įmanoma. Net ir valdžioje buvo likę žmonių, kurie norėjo, kad Rusija išliktų civilizuota Vakarų pasaulio dalis. Juk žmonės priprato prie atvirų sienų, mados, interneto ir meno festivalių. Dar vasario pradžioje atvykę į Maskvą būtumėte pamatę aukščiausios kokybės meno parodas ir premjeras, kurias kūrė užsieniečiai. Ir aš pati dar prieš kelias dienas kalbėjausi su Krzysztofu Warlikowskiu, Kristianu Lupa ir kitais Europos režisieriais. Dabar viskas griūna kaip kortų namelis. Rusija tampa Iranu ir po truputį juda link Šiaurės Korėjos.
– Rusija šiuo metu atjungta ne tik nuo SWIFT, bet ir kultūros.
– Pasekmės bus katastrofiškos, o ypač teatrui, nes jame kuriamas ne tik menas, bet ir bendruomenės. Šiuo metu Maskvoje beveik uždarytas Mejerholdo muziejus. Mes iki šiol nesuprantame, ar tai dėl vadovės parašo po peticija, ar Mejerholdo pavardė pernelyg simboliška. Šis žingsnis yra specialiųjų tarnybų (FSB) revanšas...
– Minėjote, kad jūsų šalyje buvo daug politiško teatro. Visgi režimas siekia nutraukti ryšį tarp teatro ir politikos.
– Tai dar vienas paradoksas, apie kurį esu nemažai rašiusi. Pats socialiausias ir politiškiausias teatras Rusijoje buvo dešimtajame dešimtmetyje, bet dabar jis vėl buvo pasiekęs piką. Įkvėpti tendencijų Europoje režisieriai ėmė aštriau kalbėti apie nūdienos politiką, kurti dokumentiką. Negalvokite, kad Rusija yra beprasmių žmonių kraštas. Pavyzdžiui, Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Kauliukas“, rodomas valstybinio teatro scenoje, kalbėjo atviru tekstu. Kūrinys paremtas Čechovo „Žuvėdra“, kuriame Konstantinas Treplevas kalbėjo rusų disidentų, o Irina Arkadina kultūros ministerijos šulų, tikrųjų rašistų, balsu. Be to, spektaklis tapo ne vien plokščia agitacija, o tikras meno kūrinys. O kur dar K.Serebrenikovas, kuriantis pasauliniu lygmeniu.
– Ar daug jūsų kolegų pasiliko Rusijoje ir ar palaikote ryšius su jais?
– Taip, daug kas liko, o ryšys kol kas yra.
– Kaip veikė šiuolaikinis intelektualų Rusijoje pasaulis? Ar yra palaikomi ryšiai su žmonėmis Kyjive?
– Anksčiau - taip. Visgi su Ukraina pastaraisiais metais kontaktai visai buvo nutraukti. Anksčiau dar galėjome atvykti ten per Minską, bet po protestų ir šis kelias buvo uždarytas. Be to, patys ukrainiečiai nebuvo pasirengę kurti ryšių su jokiais rusais, ir net nesvarbu, kad jie, kaip ir aš, nepripažino Krymo aneksijos.
Su Lietuva ir Lenkija santykiai šilti, štai ir dabar atvykusi į Vilnių turiu draugų, su kuriais nuolat palaikau kontaktą per projektus.
– Sudėtingas klausimas, bet ar tikite, kad Rusija taps demokratiška?
– Bijau, kad Rusijos laukia baisūs įvykiai. Bet ne iš tos pusės, iš kurios gąsdinama. Joks NATO mūsų užkariauti neateis, o štai Kinija, kurios valdžiai itin svarbi galia, nusilpusia Rusija su neapgyvendintomis žemėmis gali susidomėti. Ji taip pat gali tapti Šiaurės Korėja – absoliučiai užsidariusi šalimi. Gali išbyrėti, nes joje gyvena daug respublikų (neaišku, kaip elgsis Tatarstanas). Netikiu, kad Rusija išliks tokia, kokia buvo. Pastarojoje dar buvo galimybė vystytis menui, tačiau dabar viskas nuėjo niekais.
