Anot kultūros institucijų vadovų Berlyne, Paryžiuje ir Niujorke, Turkija grasina uždrausti užsienio archeologams vykdyti kasinėjimus šalyje, neatnaujinant jiems išduotų leidimų, jei šalių vyriausybės atsisakys grąžinti artefaktus, kurie, Ankaros teigimu, neteisėtai išgabenti iš šalies. Ji taip pat grasino nebeskolinti savo vertybių užsienio muziejams.
Turkijos valdžia, padrąsinta augančios šalies ekonominės ir diplomatinės įtakos, ne kartą pabrėžė, kad artefaktų susigrąžinimas – „kultūriniu karu“ vadinamos politikos, kurios, jei prireiks, ketinama laikytis ne vienerius metus, dalis. Vis dėlto ji neigia leidimus naudojanti kaip svertus derybose.
Tačiau Vokietijos archeologinis institutas, įkurtas 1829 metais ir prižiūrintis kai kurias svarbiausias Turkijos kasinėjimų vietoves, teigia jau pajutęs Turkijos institucijų kerštą, kai pagrasinta panaikinti leidimus kasinėjimams, jei nebus grąžintas didžiulis 3,3 tūkst. metų senumo hetitų sfinksas. Kai sfinksas pernai su fanfaromis sugrįžo į Turkiją, leidimai atlikti atnaujinimo ir restauracijos darbus pratęsti, tačiau kasinėjimų leidimų klausimas liko neišspręstas.
Prūsijos kultūros paveldo fondo Berlyne, prižiūrinčio ir miesto Pergamono muziejų, prezidentas Hermannas Parzingeris apkaltino Turkiją žaidžiant purviną politinį žaidimą ir keliant grėsmę mokslinių darbų ir kitų bendradarbiavimo projektų ateičiai.
„Turkai imasi gana agresyvios politikos. Jie bando mus ir kitus šantažuoti, išstumdami užsieniečius archeologus. Jų naujoji taktika – kaltinti mus nepakankamomis investicijomis į kasinėjimų infrastruktūrą“, – kalbėjo jis.
Grąžinus sfinksą, ką H.Parzngeris vadina Vokietijos geros valios gestu, nes jokių teisinių įsipareigojimų tą padaryti nebuvo, Turkija pareikalavo, kad Pergamono muziejus atiduotų dar tris eksponatus. Tai daugiau kaip 2 tūkst. metų senumo marmurinis senos žvejo skulptūros fragmentas, rastas Adriano pirtyse Afrodizijoje, viduramžių antkapis ir XIII amžiaus mihrabo iš Konijos dalys.
„Visi šie artefaktai legaliai įsigyti daugiau kaip prieš šimtmetį, taigi teisiškai nesame įpareigoti juos grąžinti“, – aiškino H.Parzngeris.
Turkija taip pat įsivėlusi į ginčus su Luvro muziejumi Paryžiuje, kuris atmetė prašymą grąžinti eksponatus. Ankara prieš dvejus metus į tai atsakė uždrausdama prancūzų archeologams kasinėti Turkijoje.
Turkijos pareigūnai dėl 18 objektų, kurie, jų teigimu, iškasti neteisėtai, vaidijasi ir su Norberto Schimmelio kolekcija Metropolitano meno muziejuje Niujorke, dėl Samsato stelos, I amžiaus prieš Kristų laikų bazalto plokštės, nesutariama du Britų muziejumi Londone.
Ankara teigia norinti tik atgauti tai, kas teisėtai priklauso Turkijai. Kultūros ir turizmo ministras Ertugrulas Gunay tvirtina, kad 2002–2012 metais grąžinti 4067 artefaktai. Anot jo, Ankaros reikalavimai sutapo su atgimusiu pasididžiavimu šalies kultūriniu paveldu.
„Mūsų muziejaus ekspozicijos dabar lygiavertės kitų Europos šalių muziejams“, – neseniai teigė jis.
„Laikai, kai artefaktus paprasčiausiai eksponavome spintose, jau baigėsi. Mes pasivijome. Tai, ką jau atgavome, yra tik maža dalis to, ką dar atgausime“, – sakė ministras ir pridūrė, kad per pastaruosius penkerius metus istorijai Turkija lėšų skyrė daugiau nei bet kuri kita Europos šalis.
Turkija rengiasi 2,5 hektarų Civilizacijų muziejaus atidarymui Ankaroje, kuris numatytas 2023 metais, minint Turkijos respublikos įkūrimo šimtmetį. Jame ketiname eksponuoti vertingiausius Turkijos kultūros lobius.
Tačiau Turkijoje dirbantys archeologai pastebi, anot jų, ryškų prieštaravimą tarp uolių vyriausybės bandymų atgauti artefaktus ir akivaizdaus apsileidimo rūpinantis vertingomis kasinėjimų vietovėmis, apie kurias šneka archeologijos pasaulis.
Savo pavardės atskleisti nenorėjęs Turkijos archeologas teigė esantis nusivylęs, kad vyriausybė archeologines vietoves naikina tuo pat metu, kai kaunasi dėl artefaktų grąžinimo.
Viena žymiausių – Allianoi, romėnų pirčių ir SPA kompleksas Izmiro provincijoje, kuris vyriausybės nurodymu 2011 metų vasarį buvo užtvindytas, kai pastatyta Yortanli užtvanka.
„Allianoi buvo sunaikintas, nepaisant mūsų pastangų išsaugoti pirtis. Vyriausybė pirmenybę teikė pelnui, o ne tokios svarbios paveldo vietovės išsaugojimui“, – sakė Ahmetas Yaras, Thrace`o universiteto archeologas. Pastangoms išsaugoti archeologinę vietovę vadovavusiam A. Yarui pastaruosius trejus metus negauna leidimo kasinėti.
„Atrodo, kad Turkijos valdžia mane baudžia už tai, kad bandžiau išsaugoti Allianoi“, – sakė jis.
Rytinės Zeugmos miestas, menantis 300 metų prieš Kristų, – dar viena istorinė vietovė, kuri prarasta vykdant didelės užtvankos projektą. Panašus likimas laukia ir Hasankeyfo, bronzos amžiaus miesto ant Tigro kranto.
Centrinės Anatolijos Konjos mieste 5 tūkst. metų senumo Askar Hoyuk laidojimo vieta neseniai išbetonuota ir paversta rekreacine zona.
Yenikapi, kur aptiktas Bizantijos uostas ir 8 tūkst. metų senumo žmonių palaikai, Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas neseniai papiktino archeologų bendruomenę, nurodydamas greitai baigti kasinėjimus, nes tai trukdo tunelio po Bosforo sąsiauriu, turinčio palengvinti eismą Stambule, statyboms.
Savo pavardės atskleisti nenorėjęs Turkijos archeologas teigė esantis nusivylęs, kad vyriausybė archeologines vietoves naikina tuo pat metu, kai kaunasi dėl artefaktų grąžinimo. „Nesuprantu valdžios požiūrio. Šis prieštaravimas sunkiai įsivaizduojamas“, – kalbėjo jis.
„Žinoma, Turkijos valdžia turi teisę reikalauti grąžinti tam tikrus artefaktus, tačiau jie niekada neturėtų to daryti grasindami užsienio kasinėjimo vietoms. Vienas dalykas neturėtų būti maišomas su kitu“, – pridūrė jis.
Paklaustas, ar Turkija turi jei ne moralinę, tai bent juridinę teisę reikalauti grąžinti tam tikrus eksponatus, H. Parzingeris teigė: „Turite suprasti, kad tuo metu buvo teisinga parvežti tuos objektus į Vokietiją, kad juos būtų galima apsaugoti, tačiau laikai pasikeitė.“
Pergamono altorių, ypač mėgstamą Berlyną lankančių turistų, vokiečių inžinieriui, architektui ir archeologui Carlui Humannui XIX amžiaus 7 dešimtmetyje vos pavyko apsaugoti nuo sunaikinimo.
„Dauguma mano, kad Pergamono altorius Anatolijos saulėje stovėjo iki tada, kai vokiečiai jį išsigabeno. Tačiau tiesa yra ta, kad C. Humannas su siaubu stebėjo, kaip į degimo krosnis dėti reljefai. Remiantis tuometiniu senienų apsaugos įstatymu, sutarta, kad reljefai bus pargabenti į Berlyną, ir taip jie išsaugoti“, – pasakojo jis.
Anot H. Parzingerio, nors Turkijos pareigūnai kalbėjo apie tai, kad prašys altorių grąžinti, oficialus prašymas iki šiol negautas.
