„Tegul šio vaizdo įrašo paviešinimas bus mano protestas prieš tai, kad Lietuvoje iki šiol varžomos žmonių teisės, klesti korupcija ir biurokratijos savivalė, kad biurokratai ir bažnytininkai nusavina viešąsias erdves, kad Lietuvoje didžiausia visoje Europos Sąjungoje socialinė atskirtis ir didžiausias žmonių išnaudojimas, ir tik dėl to beveik milijonas lietuvių buvo priversti palikti šalį“, – taip E.Misiūnas interneto svetainėje anarchija.lt argumentavo, kodėl jis po kelių dešimtmečių paviešino šį meninį aktą, „atliktą 1990 metais Paryžiuje vykusiame menininkų, naudojančių nuogą kūną savo kūryboje, festivalyje“.
Režisierė D. Ibelhauptaitė, komentuodama šį performansą TV3 žinioms, atkreipė dėmesį, kad prieš 23 metus ši meninė akcija turėjo kitokį kontekstą.
Kadras iš performanso vaizdo įrašo/Eugenijaus Misiūno performanso, per kurį plėšoma Lietuvos vėliava, akimirka |
„Tuo metu, toje terpėje jis buvo rodytas kaip meninis veiksmas. Klausimas, kodėl šis žmogus jį nusprendė parodyti dabar, po 23 metų, – retoriškai klausė režisierė, pati nebijanti drąsių akcijų. – Lietuvoje dabar iš tiesų yra daug skaudžių problemų, susijusių su kultūra, jaunais žmonėmis, menu, tačiau bet kokias problemas gyvenime yra labai svarbu spręsti pozityviai, kad būtų iššauktas pozityvus rezultatas. Menas turi provokuoti diskusiją, turi provokuoti žmonių sąmonę, priversti žmones mąstyti, apie tai, kokie mes esame, apie mūsų tolerancijos trūkumą, kitus skaudulius. Tačiau aš asmeniškai nesiimčiau tokių veiksmų, kurie šokiruotų ir nesukeltų pozityvaus rezultato.“
Nors menininkas, anot jo paties, šiuo vaizdo įrašo paviešinimu norėjo atkreipti dėmesį į Lietuvos problemas, D.Ibelhauptaitės nuomone, jis šio tikslo nepasieks.
„Dabar šio žmogaus akcija nebus menas, ji bus padaryta sensacija ir nepasieks rezultatų, kurių šis žmogus nori pasiekti. Mano manymu, vėliavos plėšimas šiais laikais turi visai kitą kontekstą, nei turėjo prieš 23 metus, ir tai, ko gero, nepasieks nieko – tik nedidelį skandaliuką“, – skeptiškai šį poelgį įvertino bohemiečių siela.