– Nors Vilniaus universitete Rytų kalbų pradėta mokyti jau XIX a. pradžioje, visgi 1993 metais Orientalistikos centras veiklą pradėjo beveik nuo nulio. Gal galite prisiminti tą pradžią?
– Mes neabejotinai didžiuojamės, kad Vilniaus universitetas buvo viena ankstyviausių akademinių institucijų Europoje, kurioje jau 1810 metais buvo įkurta Rytų kalbų katedra. Tai buvo vienas iš nedaugelio Europos universitetų, taip anksti pradėjusių mokyti Azijos kalbų. Beje – Azijos kalbų studijos Vilniaus universitete pradėtos kur kas anksčiau nei lietuvių kalbos. Tačiau iš tiesų institucine ir bibliografine prasme prieš dvidešimt metų veiklą pradėjome nuo nulio.
Atgavus Nepriklausomybę, buvo vienareikšmiškai žiūrima tik į Vakarus, rūpinamasi integracija į Europos Sąjungą ir NATO. Nepaisant to, mes suvokėme didelę Rytų studijų reikšmę – tokiai mažai šaliai kaip Lietuva būtina turėti specialistų, kurie mokėtų Rytų šalių kalbas, išmanytų tų šalių kultūrą, religiją, filosofiją, istoriją. Orientalistikos centre šiuo metu rengiame šešių Azijos studijų programų specialistus: japonologijos, sinologijos, indologijos, iranistikos, arabistikos ir turkologijos. Taip pat studentams esame pradėję teikti kursų blokus, susijusius su Afrikos studijomis. Prieš dvejus metus ėmėme plačiau tyrinėti Vidurio Aziją.
Per dvidešimt metų tokių specialistų skaičius mūsų centro pastangomis smarkiai išaugo. O ir valstybinių bei verslo struktūrų orientacija per pastarąjį dešimtmetį akivaizdžiai keičiasi – Azijos šalyse kuriamos mūsų diplomatinės misijos, verslininkai vis labiau domisi bendradarbiavimu su Rytų šalimis. Akivaizdžiai auga poreikis tokių žmonių, kurie gali ne tik susikalbėti, bet ir išmano tų šalių mentalitetą, tam tikrus svarbius tarpkultūrinės komunikacijos aspektus – juk labai skiriasi derybos su britų ir, pavyzdžiui, su japonų ar kinų verslininku.
 |
| Audrius Beinorius |
– Tikriausiai negalima atmesti ir lietuvių susidomėjimo pažintinėmis kelionėmis į Rytų kraštus?
Specialistų, turinčių kompetencijų, žinių ir gebėjimų, reikalingų valstybinių ir privačių verslo struktūrų darbe, ruošimas dažnai susijęs su deromantizavimu, blaivinimu nuo tam tikrų romantiškų vaizdinių.
– Kuo geriau gyvena Lietuvos žmonės, tuo labiau jie ieško kultūrine prasme neįprastų potyrių ir vyksta aplankyti egzotinių šalių. Juk lietuviui atostogos Londone jau nebeįdomios, Vakarų šalys mūsų jau nebenustebina, nors mes ir pabrėžiame jų skirtumus. O žmonės, turintys galimybę nuvykti į Indiją, Kiniją, Japoniją, Pietryčių Aziją, arabų šalis, gauna turtingesnę patirtį.
Tačiau tam tikra prasme tokios kelionės ir mūsų centro veikla turi priešingas intencijas. Specialistų, turinčių kompetencijų, žinių ir gebėjimų, reikalingų valstybinių ir privačių verslo struktūrų darbe, ruošimas dažnai susijęs su deromantizavimu, blaivinimu nuo tam tikrų romantiškų vaizdinių.
Viena – važiuoti į turistinę kelionę, bet visai kas kita vykti į tą regioną pusmečiui ar metams mokytis. Dauguma mūsų studentų išvyksta pastudijuoti į Rytų šalis, kurių pažinimo pagrindus gauna jau Lietuvoje. Jų patirtis jau nėra selektyvi, priešingai nei pro autobuso langą. Jie gyvena toje kultūrinėje aplinkoje ir gauna svarbios patirties, kurioje slypi tam tikros žinios. Tai – labai stiprus poveikis, studentai grįžta labai sustiprėję kaip asmenybės, subrendę ir išsigryninę savo tapatybę. Taigi mes atliekame blaivinančio deromantizavimo funkciją. (Šypsosi)
– Ar iš jūsų centro veiklos galima pastebėti, kokias Rytų šalis lietuviai dabar labiausiai nori pažinti?
– Susidomėjimo tam tikromis Rytų šalimis tendencijas mums sufleruoja prie OC veikianti Rytų kalbų mokykla. Ši neformalių studijų programa siūlo apie dešimt Azijos šalių kalbų mokymąsi visiems norintiems. Taip pat studentų interesus liudija stojamųjų konkursai.
 |
| Audrius Beinorius |
Prieš penkerius metus didžiausi konkursai buvo į japonologiją. O pastaraisiais metais susidomėjimą šia specialybe jau lenkia sinologijos (Kinijos) studijos. Galbūt auganti Kinijos galia, investicijos ir reprezentacija pasaulyje lemia ir išaugusį susidomėjimą šiomis studijomis.
Taip pat pastebime, kad vis labiau domimasi arabų regionais, todėl šiemet į arabistikos studijas planuojame priimti net dvi grupes. Nenuvertinčiau ir kitų specialybių, pavyzdžiui, indologijos. Lietuvoje visada surenkame labai stiprius žmones į šią specialybę. Apskritai į OC studijas – vieni didžiausių konkursų Vilniaus universitete.
– Vis dėlto turbūt sutiksite, kad plačiajai visuomenei trūksta žinių apie Rytų šalis, jų kultūrą, papročius, mentalitetą – tai trukdo suvokti ir šių dienų įvykių tose šalyse priežastis?
– Norint suprasti, kas vyksta dabar, reikia žinoti istorinį kontekstą. Azijos dabarties negalime suvokti be istorinės perspektyvos. Deja, Lietuvos aukštųjų mokyklų programose trūksta kursų, kurie būtų susiję su Azijos regionais. Tai atspindi mūsų seną, eurocentrinį ir net postsovietinį požiūrį. Šia prasme OC jaučiasi atliekantis švietėjišką misiją edukacinėje srityje.
Minėdami centro veiklos dvidešimtmetį, jau galime reflektuoti, kas nuveikta, kokie akademiniai ryšiai užmegzti, koks absolventų potencialas sukurtas. Šia proga ruošiamės pristatyti renginių, skirtų visuomenei, ciklą. Nuo kovo 5 dienos, trečiadienio, visus besidominčius kviečiame į viešų paskaitų ciklą Lietuvos mokslų akademijoje. Mūsų specialistai supažindins su savo tyrinėjimais ir skaitys nemokamas paskaitas įvairiomis temomis apie skirtingus Rytų regionus.
