– Menas krematoriume. Kaip jaučiatės eksponuodama meną tokioje erdvėje?
– Kaip meno erdvė krematoriumas man yra labai priimtina vieta. Galiu įsivaizduoti čia skaitomą poeziją, skambančią kamerinę muziką. Be abejo, niekada nėra lengva ir paprasta atsisveikinti su savo artimuoju, bet visgi aplinka atsisveikinimui yra svarbi ir reikšminga.
– Kokią mintį norite perduoti šia paroda?
– Norėčiau, kad žmonės kalbėtų apie gyvenimą, nepamiršdami ir mirties, nes paskui mus tai ištinka netikėtai ir nelauktai. Jeigu žinome, kad diena turi pabaigą – vakarą, tai kodėl kyla baimė, galvojant apie gyvenimo baigtį? Tai nėra kažkas tokio, ką turėtume laikyti tabu ar apie ką nebūtų galima kalbėtis. Jeigu tėvai vengia kalbėtis kokia nors tema, vaikai neišvengiamai apie tai ir neklausia, galbūt nenori skaudinti tėvų, domėdamiesi tuo, kas nuolat buvo nutylima. Man neramu, kad jie, nieko nežinodami apie mirtį, neįvertins savo gyvenimo.
– Kaip jums kilo idėja sukurti urnas?
– Iš tiesų mirties ir gyvenimo tema man visada buvo nepaprastai įdomi. Nemanau, kad ji yra išskirtinė, todėl šios urnos tik papildo, o ne iškrenta iš mano kūrybos darbų konteksto. Pamenu, kai studijavau Dailės akademijoje, mano kurso draugas sukūrė urnų ciklą ir aš jam tuomet pavydėjau idėjos brandumo. Jos atrodė nepaprastai gražiai ir solidžiai. Keista, jog prieš pradedant imtis kūrybinio proceso ir aš maniau, kad noriu jas daryti pilkas, juodai baltas, bet akivaizdu, kad įgyvendinus darbą, spalvos – visai kitokios. (Juokiasi) Juk mes ne karsteliuose miegame. Einame miegoti į gražias lovas, stengiamės, kad mūsų namai būtų jaukūs ir šviesūs. Manau, kad ir urna turi priminti, kad žmogus gyveno, o ne kad mirė.
– Ar ruošiatės tęsti šį projektą?
- Ketinu ir toliau kurti urnas. Jos visos yra skirtingos, unikalios, turinčios savo pavadinimus, skirtingas tematikas. Urnas galima laikyti namie, kolumbariumuose, lauke ar tiesiog po medžiu. Kiekviena urna yra išdirbta labai aukštoje temperatūroje ir net lietuviškas klimatas jos nepaveiks. Svarstau ne tik suteikti galimybę įsigyti jau mano sukurtas urnas, bet ir priimti individualius urnų užsakymus.
– Ką jūs pati manote apie kremavimą?
– Tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, bet aš pasirinkčiau kremavimą, norėčiau būti sudeginta. Tik taip. Mano nuomone, tai yra civilizuotas ir geras būdas atsisveikinti su gyvenimu. Bažnyčia šią idėją taip pat palaiko. Gali nuskambėti kaip propaganda, bet nemanau, kad prasminga šarvoti ir laidoti žmogaus kūną. Lietuviams reiktų susimąstyti, ar mes mažoje Lietuvoje turime užtektinai žemės?
