Iš Norvegijos kilusi Marit Benthe Norheim šiuo metu gyvena ir dirba Danijoje. Žinomiausi jos darbai yra „Gelbėjimosi valtys“ – skulptūrinis buriavimo projektas, kuris sukurtas bendradarbiaujant su Europos kultūros sostine „Aarhus 2017“ (Danija) ir „Kempingo moterys“. Tai – penki karavanai, paversti moteriškomis skulptūromis, sukurti Europos kultūros sostinei „Stavangeris 2008“ (Norvegija), taip pat – „Besisukantys angelai“, kurie tapo pirmuoju mobiliu ir vis dar besiplečiančiu projektu.
Menininkės angelai dalyvavo 55-osiose taikos metinėse Londone ir 75-ajame bombardavimo minėjime Drezdene, Vokietijoje. Visuose trijuose projektuose skamba kompozitoriaus Geiro Johnsono muzika. O po pasaulį keliaujantys angelai šiemet pasiekė ir Lietuvą.
M.B.Norheim skulptūras įsigijo Norvegijos šiuolaikinio meno muziejus ir Danijos „Naujasis Carlsberg fondas“.
Kaip sako pato kūrėja, savo darbais ji siekia parodyti žmonių panašumus, o ne skirtumus.
– Kaip jūs atradote Lietuvą?
– Jau buvau patyrusi meno atvežimo į netikėtas vietas efektą, važiuodama kartu su penkiomis „Kempingo moterimis“ – penkiabriauniu moters portretu, į kurį galima užeiti ir patirti jų vidines instaliacijas, o „Gelbėjimosi valtys“ taip pat kviečia žiūrovus patirti.
Kalbant apie Kauną, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Citvarienė 2020 metų vasario mėnesį viešėjo Dresdene. Pamačiusi mano besisukančius angelus ji pasakė, kad staiga suprato gilesnę jos atvykimo į Drezdeną priežastį; į Linksmakalnį atvežti „Besisukančius angelus“. Toliau mes bendravome telefonu, „Zoom“ platformoje.
Lietuvoje iki šiol lankiausi du kartus. Pirmą kartą – 1993 metais, kai mano darbai buvo pristatyti galerijoje „Langas“ Vilniuje, antrą kartą – 1995 metais. Tada dalyvavau parodoje Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
Man buvo didžiulė patirtis aplankyti abu miestus, jų muziejus ir jų apylinkes. Ypač domėjausi tautiniu menu ir medinėmis religinėmis skulptūromis. Mane traukė rimtis, su kuria galėjau susitapatinti, pati būdama šiaurietė. Taip pat galėjau pajusti tragediją ir melancholišką grožį.
Tada, pamenu, nusipirkau nedidelę knygelę apie menininkę Stasę Samulevičienę. Ji buvo apdovanota Šypsenos ordinu, kurį taip pat yra gavę Motina Teresė, popiežius, Astrida Lindgren.
Kai Daiva paprašė manęs sugalvoti skulptūros idėją, kuri nuolat liktų Linksmakalnyje, Kauno rajone, aš iš karto susiradau knygelę apie S.Samulevičienę ir nusprendžiau sukurti angelą būtent pagal jos darbus – labai išraiškingą ir žaismingą šypsenų angelą.
– Jūsų angelai tapo šiuolaikinio cirko spektaklio dalimi. Kokios nuotaikos, emocijos buvo stebint šiuolaikinio cirko spektaklį Linksmakalnyje?
– Spektaklis mane palietė labai giliai. Tiek jo koncepcija, tiek dalyvavimas jame, stebėjimas.
Atlikėjų interakcija, bendravimas su betoninėmis angelų skulptūromis leido angelams tapti atlikėjų oda. Jie akrobatiškai susipynė į būtybes, jie stumdė ir traukė angelus, sujungė juos į tą pačią šerdį. Artistų gebėjimas įtraukti netikėtų elementų į šių stebuklingų mistinių būtybių valdymą, taip pat ir sudėtingi cirko veiksmai, kai artistai pakildavo į orą, privertė mus patikėti, kad iš betono pagaminti angelai gali skraidyti.
Pagrindinėje eisenos dalyje buvo galinga kenčiančio žmogaus kelionė – asociacija su šio mažo, ilgai kentusio Linksmakalnio miestelio ir jo žmonių traumomis. Taip pat tai buvo tiesiogiai susiję su reabilitacijos centru, kuriame ir prasidėjo spektaklis.
Aš pajutau, kad mano angelai rado savo vietą.
Kai atlikėjas judėjo į priekį, jam sunkiai sekėsi laikytis ant kojų, tačiau jis be vargo nukrito ant grindų ir kaip akrobatas vėl pakilo, tarsi palikęs mus, žiūrovus, su sunkiu kovos jausmu. Kai „Besisukantys angelai“ lėtai ėjo iš paskos, teigiamos jėgos vis dar teikė vilties.
O kada jaunieji vietiniai menininkai atliko akrobatišką performansą, jį baigė uždegdami ir išplukdydami mažas vilties žvakutes į tvenkinį ir kai visas renginys tyliai baigėsi – aš pajutau, kad mano angelai rado savo vietą.
– Kuo jums patiko Linksmakalnis, kuris, matyt, yra pats mažiausias taškas geografine prasme, kur pristatoma jūsų kūryba?
– Mažasis Linksmakalnio miestelis suteikė erdvę skulptūroms. Miestelio seniūnas mums aprodė ir čia esantį mažąjį Angelų muziejų, kitas seniūnijos vietas, vaikų piešinius. Bendravome ir su šiuolaikinio cirko atlikėjais. Man patiko, kaip aistringai šie žmonės nori, kad Linksmakalnis taptų geresne vieta.
– Kiek domėjotės šiuo miesteliu prieš atvykdama, koks jis jums pasirodė?
– Linksmakalnio istorijas man papasakojo D.Citvarienė, taip pat čia „Radijo angelus“ kūręs ir šią vietovę tyrinėjęs Robertas Magro. Iš jų žinojau apie praeities traumas, taip pat istorijas, susijusias su rusų ir vokiečių buvimu. Miestelio istoriją galima justi būnant Linksmakalnyje.
Buvo labai malonu pamatyti keliaujančius angelus gyvai Linksmakalnyje, kaip performanso skulptūras. Kiekvieną kartą, kai jas naudojo skirtingos organizacijos ir skirtingose vietose, jos atrodė skirtingai. Man labai patinka tai, kad jos sujudina, įkvepia žmones idėjoms. Taip sukuriamas bangos efektas.
– Kas jums pačiai yra angelai – kaip simboliai? Kodėl jie atėjo į jūsų kūrybą? Jie pasirinko jus, ar jūs – juos?
– Angelas man yra nematomų dvasinių klijų dalis, kuri yra jaudinanti, guodžianti ir reikalinga vilties nešėja. Tai tikėjimas, kad gyvenime yra daugiau, nei galima pamatyti akimis.
Man patinka jūsų klausimas, kas ką rado. Galbūt angelai rado mane ir mano smalsų protą sujungė su mano rankomis?
Aš labai norėjau padaryti ką nors svarbaus ir švento iš kažko naudingo, bet turinčio menką vertę.
Vieną dieną pažvelgiau į savo seną šiukšlių dėžę ir staiga pamačiau sėdinčią figūrą. Nuėjau į laužyną ir radau jų daugiau, taip pat radau konstrukciją, skirtą laikyti vandens laistymo sistemai. Aš suvirinau tai ant šiukšlių ir paaiškėjo, kad gavosi kažkas tarp angelo ir vabzdžio.
Visos „Besisukančių angelų“ skulptūros yra sumodeliuotos betone aplink senas šiukšliadėžes, kurias radau šiukšlyne. Štai kodėl visų jų rankos yra atviros – tai ta vieta, kur anksčiau buvo šiukšlių maišas. Aš labai norėjau padaryti ką nors svarbaus ir švento iš kažko naudingo, bet turinčio menką vertę. Taip pat ant jų sumontavau ratus, nes angelai turi būti mobilūs.
Tada pradėjau galvoti apie juos kaip apie angelų pulką, kuris skleistų garsus, pavyzdžiui, kai vasaros dieną guli ant vejos ir girdi daug gražių garsų – tarsi simfoniją. Arba, priklausomai nuo to, kaip jautiesi tą dieną, galbūt tiesiog girdi erzinančias muses, uodus ir vapsvas? Tačiau vabzdžiai yra svarbūs ekosistemai, kaip, mano nuomone, ir angelai yra svarbūs.
Kompozitorius Geiras Johnsonas kiekvienam angelui sukūrė kompozicijas pagal vabzdžius ir paukščius. Jų viduje sumontuoti garsai skamba atsitiktinai, todėl kartais jie nedainuoja, kartais girdisi visi, o kartais – tik keli.
– Žmogaus veidas yra visų emocijų veidrodis. Jame matosi džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė. Jūsų angelai taip pat turi labai ryškius veido bruožus. Kokias emocijas jie dažniau transliuoja, kaip kuriate savo angelų veidus?
– Man buvo labai svarbu sukurti savo skulptūrinių angelų pulką kaip asmenybes, turinčias labai skirtingas formas – noriu, kad žmonės su skirtingomis gyvenimo patirtimis galėtų su jais susitapatinti.
Manau, kad menas gali tai padaryti, gali duoti žiūrovui egzistencinio atspindžio veidrodį, suteikti pripažinimo ir priklausymo jausmą ir taip prisidėti mažinant susvetimėjimą tarp žmonių.
Aš suteikiau angelams veido išraiškas. Skirtingų žmonių atsiliepimai rodo, kad besisukantys angelai atliepia žmonėms kaip asmenybės, nors jie yra didelės skulptūrų grupės dalis.
– Jūsų nuomone, kaip menas (konkrečiu atveju – skulptūros) keičia aplinką kalbant tiek apie Linksmakalnio pavyzdį, tiek apie kitus jūsų projektus?
– Manau, kad menas apskritai atspindi tai, ką žmonės vadina neracionaliais elementais. Manau, kad šie „neracionalūs“ gyvenimo aspektai yra būtini, kad galėtume gyventi kaip žmonės.
Kelis kartus patyriau, kad mano skulptūros keičia situaciją ir aplinką, keisdamos atmosferą. Pavyzdžiui, atveždama savo besisukančius angelus į Drezdene vykusių demonstracijų vidurį – kaip taikos įrankį.
Tikiuosi, kad kuriant ir vykdant tokius netikėtus meno projektus žmonėms kils asociacijų, jie dalinsis patirtimis ir bendraus tarpusavyje.
