Gegužės 23–24 dienomis „Kaunas 2022“ komandos organizuojamame Europos kultūros sostinės forume dalyvausiantis A.Gelūnas bus vienas iš pranešėjų.
15min pokalbis su A.Gelūnu apie tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nematoma, apie tikrus ir menamus tiltus bei tai, kaip išmokti atpažinti kultūros „vandens ženklus“ .
– „Dvigubas kultūrinės diplomatijos vaidmuo: bendradarbiavimo tiltai ar propagandos pinklės“. Taip skamba jūsų pranešimo tema. Kokią žinią perduosite Europos kultūros sostinės forumo dalyviams?
– Pranešimo žinutė yra tai, ką aš daug kartų ir kituose kontekstuose stengiuosi pasakyti. Šia tema domiuosi jau seniai, ir ministravimo laikais, ir dar anksčiau, būdamas politikoje ar kultūros lauke.
Kultūra nėra tik daili, miela, tačiau nereikšminga dekoracija. Ji gali būti labai svarbus strateginis įrankis, kuris gali ir suartinti valstybes, ir užmaskuoti valstybių agresorių agresyvųjį veidą, paversdamas jį palankesniu. Taip pat ji gali atkurti nutrūkusius santykius ar bandyti sukelti žmonėms tam tikrą nostalgiją ankstesniems režimams. Pavyzdžiui, naudojant kultūrinius komponentus iš sovietmečio, galima sukurti sovietinę nostalgiją.
Kultūra nėra tik daili, miela, tačiau nereikšminga dekoracija.
Kultūra yra labai rimtas politikos ir diplomatijos įrankis, palydovas, metodas. Kaip ji gali nutiesti tiltus tarp valstybių, lygiai taip pat ja galima ir manipuliuoti.
Nemažai valstybių tą daro, daugiausia – kalbant apie režimus, kai bando maskuoti ir pudruoti savo nelabai simpatišką veidą kartais ir kokybiškais, gerais, įdomiais kultūriniais projektais. Taip tarsi nukreipiant dėmesį nuo svarbių faktų: žmogaus teisių, teritorijų okupacijos, politinių įkalinimų.
Kultūra yra rimtas žaidėjas, o ne tik mažas pamuzikavimas prie kokteilio po rimtų kalbų. Ji ne tik ornamentas.
– Kaip dažnai, jūsų manymu, kultūra naudojama kaip propagandos įrankis ir tampa ne statomais, o griaunamais tiltais?
– Gana dažnai. Nesu cinikas ar didelis pesimistas galvodamas, kad kultūra visą laiką yra įrankis. Manau, kad absoliučia dauguma atvejų kultūros institutai ar atašė kitose valstybėse yra kuriami tiesiog pristatant valstybę, bandant ją parodyti pozityviai ir ieškant partnerysčių, investuotojų, taip pat norint pritraukti turistų. Tame nėra visiškai nieko blogo. Bet dirbant UNESCO, taip pat kituose kontekstuose teko matyti, kai vykstant dramatiškiems įvykiams, kaip, pavyzdžiui, Krymo okupacijai, kariniams procesams Rytų Ukrainoje, tuo pat metu Rusija prisistato kaip aukštosios kultūros, aukštosios muzikos, operos, klasikinių menų globėja, pristato puikius dekoratyvius projektus.
Žmonės tai priima kaip fasadinę, patrauklią ir labai įspūdingą pusę.
Dažnai analitinės žiniasklaidos pateikiami faktai, siunčiama žinia apie konkrečius tarptautinės teisės pažeidimus, sienų pakeitimą XXI amžiuje ir panašius dalykus yra užmaskuojama ar amortizuojama, sušvelninama. Tai yra vienas iš būdų manipuliuoti žmonėmis.
Labai panašiai elgiasi ir Kinija, ir tam tikros kitos valstybės. Teko matyti ne vieną Baltarusijos diplomatą, kuris tikisi, kad kultūriniai vakarai, koncertai ar parodos nukreips žmonių dėmesį nuo labai rimtų žmogaus teisių klausimo, opozicijos nutildymo, taikių protestų išvaikymo ir kitų dalykų.
Visą laiką tokiose situacijoje jaučiamas tam tikras dvilypumas. Aš tai vadinu Trojos arkliu. Kartais kultūra išties paverčiama tam tikru Trojos arkliu arba ant jos užmetamas gražaus šilko labai patrauklus voratinklis.
– Kai į rankas paimame eurą ir tikriname, ar jis tikras, visų pirma atkreipiame dėmesį į vandens ženklą. O kultūroje? Kaip perskaityti kultūros „vandens ženklus“? Ir ko mūsų visuomenėje stinga? Didesnio išprusimo, daugiau žinių?
– Be jokios abejonės. Aš manau, kad mokyklose tam turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Neseniai per LRT radijo klasikos programą klausiausi įdomios laidos apie vizualinio raštingumo puoselėjimą. Buvo kalbama moksleiviams apie medijų raštingumą ir kaip atpažinti tuos „vandens ženklus“ – medijų žinutes, viešus bandymus manipuliuoti, įvairius klipus. Tendencinga gali būti net fotografija, garso takelis, kuris įvykį nušviečia taip, kaip patogiau žinutės siuntėjui.
Tų dalykų galima išmokti, bet tai nepalyginimai sudėtingiau, nei įkišti eurą į aparatą ir patikrinti, ar jis nėra padirbtas. Tokio automatizmo būtent kultūroje nėra. Ir čia yra jos neatpažinta galia.
Labai subtilus manipuliatorius, pasitelkęs kultūrą, ypač jaunimo projektus, gali pasiekti didelių rezultatų, nukreipdamas dėmesį nuo pasaulyje vykstančių baisių dalykų.
Kultūra yra labai rimtas politikos ir diplomatijos įrankis, palydovas, metodas. Galima nutiesti tiltus tarp valstybių, galima ir manipuliuoti.
– Jūsų manymu, kokia apskritai visuomenės grupė paveikiausia?
– Aš manau, kad ir kaip būtų liūdna, jaunas žmogus yra paveikiausias. Jauni žmonės naudoja daug elektroninių medijų, laiką leidžia socialiniuose tinkluose, internete. Yra įvairių šaltinių, kurie demokratinėje XXI amžiaus visuomenėje yra labai sunkiai kontroliuojami. Ir nors jauni žmonės techniškai įgudę, jie yra nebrandūs, ypač paauglystės amžiuje.
Manipuliacija pasiekia tiesiogiai ir gali sudaryti labai klaidingą įspūdį. Fake news taikinys dažnai būna jauni žmonės. Neatmesčiau ir kitų amžiaus grupių galimo naivumo ar pernelyg didelio pasitikėjimo, kad tai, kas atsklinda iš viešosios erdvės, yra solidu ir verta pasitikėjimo.
Yra įvairių šaltinių, kurie demokratinėje XXI amžiaus visuomenėje yra labai sunkiai kontroliuojami.
Daliai visuomenės yra pavykę įgyti vienokį ar kitokį atsparumą: gal šeimoje buvo ugdomas kritinis mąstymas, apie tai buvo kalbamasi, taip pat mokykloje, aukštojoje mokykloje ir kitur. Tai yra bendra kritinio mąstymo kompetencija, kur žmogus gali atsiverti parodai, koncertui ar spektakliui ramia širdimi ir džiaugtis meno kūriniais, kultūra, žinodamas, kad tai nėra „supakuota dovanėlė“.
Nesuvokdamas, neatskirdamas to, vėliau gali suprasti, kad tave tiesiog užmigdė ir užliūliavo. Ir, pavyzdžiui, balsavai ne taip, kaip būtum balsavęs, o gal viešai su euforija pakomentavai kažką, kas iš tiesų yra gana destruktyvu.
– Skaitydamas pranešimą Kaune remsitės ir realiais pavyzdžiais?
– Taip, be abejo. Bus keli pavyzdžiai. Sakykim, Šaltojo karo metu 6-ajame dešimtmetyje buvo vadinamoji džiazo diplomatija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga šaltame ir pavojingame santykių etape bandė rasti dialogą per kultūrą, bandė keistis kultūriniais projektais, kultūrininkų vizitais.
Dar – mano jau minėtas Krymo okupacijos faktas. Vyksta karo veiksmai, tarptautinė bendruomenė pašiurpusi nuo to, kas vyksta Ukrainoje, o 2014 metais Prancūzijoje minint Pirmojo pasaulinio karo šimtąsias metines – gražiausias koncertas, kur Rusija lygiomis teisėmis atvežusi operos solisčių, orkestrą.
Jau nekalbu apie Valerijaus Gergijevo koncertus Lietuvoje minint Sausio 13-ąją. Tai yra bandymas sužadinti sovietinę nostalgiją – koncertais ar kitais renginiais, filmais – prakišant Lietuvai kaip nekaltą kultūrą.
Ir ne tik Lietuvoje. Tokių pavyzdžių yra ir kitur.
Dr. Arūnas Gelūnas dalyvaus paralelinėje sesijoje „Kultūros diplomatija: kaip asmenys ir organizacijos gali tapti savo šalies ar Europos kultūros ambasadoriais?“ Renginys nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas. Registracija: forumas.kaunas2022.eu
