Ši paroda taip pat skirta kitąmet vyksiantiems „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginiams įprasminti.
Muziejaus kolektyvas atkūrė dvi tarpukario parduotuves su autentiškais jų elementais, o parodos lankytojai sužinos ir įdomių detalių. Pavyzdžiui, kaip to meto verslininkai apsaugodavo kasoje esančius pinigus nuo plėšikų, kaip buvo sveriamas ir laikomas cukrus, kiek kainavo saldainiai ir dyzelis, taip pat, kaip atrodė Lietuvoje pagamintos svarstyklės bei kokia profesija tuo laiku laikyta prestižine.
Muziejaus atstovai teigia, kad visi pristatomi daiktai yra dar veikiantys, nors buvo pagaminti prieš daugiau nei 100 metų. Kolekcijoje, kauptoje 15 metų, yra tūkstančiai eksponatų.
Kaip 15min sakė „Atominio muziejaus“ įkūrėjas, verslininkas ir kolekcininkas Julius Urbaitis, norint surinkti visus šiuos eksponatus prireikė ne tik laiko: „Ir daug praikaito. Nuvažiavome daug kilometrų, skyrėme daug energijos, kad prisibelstume iki žmonių, iki kolekcionierių. Šis laikotarpis – tarpukaris – yra gana primirštas. Lyg jo nebūtų buvę.“
Istorija besidomintis kolekcininkas, kalbėdamas apie parodą, teigė, jog iš tarpukario verslininkų drąsiai galėtų mokytis ir šiuolaikiniai verslininkai ar rinkodaros specialistai.
Tada kompanijos daugiausia priklausė žydų tautybės žmonėms arba vokiečiams, taip pat užsienio kapitalui. Lietuviams sekėsi kiek sunkiau. Žydai Lietuvoje paspartino ekonomikos augimą, mokė lietuvius kurti verslą, be to, kūrė jiems darbo vietas.
„Mano ambicijos – parodyti Lietuvai ir svečiams, kad joje buvo labai daug talentingų žmonių, labai rimtų kompanijų, kurios vertino savo reputaciją ir įvaizdį, dalyvavo pasaulinėse parodose. Taip pat vykdavo mokymai, kaip naudotis tam tikromis prekėmis. Daiktai, sukurti prieš 120 arba 100 metų, yra net progresyvesni už dabartinius“, – sakė J.Urbaitis.
Muziejaus įkūrėjas sako, kad visi instrumentai, įrankiai, kurie buvo mechaniniai ir sukami ranka – tokie patys yra ir dabar, tik atsirado varikliukai. Taigi niekas per daug nepakito.
Lankantis parodoje verta atkreipti dėmesį ir į to meto maketavimą, dizainą ir reklamą. Mat viskas buvo labai paprasta ir aišku.
„Tačiau „užkabinančiai“, nors ir be įmantrių bei sudėtingų žodžių, frazių, šūkių. Jei geriausias – tai geriausias. Į tai buvo žiūrima labai atsakingai, buvo didelė ir konkurencinga aplinka. Verslininkai žinojo: jei žmogų apgausi vieną kartą, antrą kartą jis iš tavęs nepirks“, – apie verslą tarpukaryje kalbėjo J.Urbaitis.
Pašnekovas minėjo, kad jam pavyko sukaupti ir daug išskirtinių žydų religiją ir kultūrą menančių eksponatų, tarp kurių – ir ritualiniai, apeiginiai, Toros uždangalai, kurių – tokio senumo – neturi nė vienas Lietuvos muziejus. „Tarpukaris žydų bendruomenei pats sėkmingiausias laikas“, – kalbėjo J.Urbaitis.
Muziejaus įkūrėjas sako, kad istorijų yra labai įvairių. Kaip ir eksponatų.
Pavyzdžiui, degtinės gamybą griežtai reglamentavo valstybė, o parduotuvėje būtinai turėjo būti užuolaidėlės, laikrodis, tinklas, kad įbėgęs vaikas negalėtų pasiimti degtinės butelio.
„Ir tam tikrų gudrybės elementų visur būdavo. Kaip sakoma, pasitikėk, bet kontroliuok.
Svarstyklės kalibruotos, indai specialūs, be to, žymėjimas toks, kuris parodo tam tikrą tūrį, kad per mažai ar per daug nenupiltum. Taip pat pilstymo įranga – viskas būdavo laboratorijose kontroliuojama, uždėti antspaudai.
O gabalinis cukrus, kuris būdavo kulkos formos, tarpukariu buvo gaminamas fabrike. Tada tą kulkos formą dėdavo į specialią kapoklę, pasverdavo ir taip žmogui parduodavo.
Būtų sunkiau pasakyti, ko tarpukariu nebuvo, nei kas buvo. Žymiausios pasaulio kompanijos į Lietuvą importuodavo ir tokius gėrimus kaip „Coca cola“ ir „Fanta“.
1930-ieji buvo Vytauto Didžiojo metai. Tada žmonės nešė vėliavas, biustus, bareljefus, audė, piešė, taip pat knygos buvo užvedamos. Tad pristatome stiprią ekspoziciją primityvaus ir akademinio meno. Yra ir žymių mūsų skulptorių – Petro Rimšos, Eriko Varno, Juozo Zikaro – darbų.
Galėčiau pasakoti nuo ryto iki vakaro, tačiau tai verta pamatyti gyvai – tada kyla daugiau emocijų“, – sakė pašnekovas.
Kol kas paroda veiks „Atominiame bunkeryje“, o vėliau tikimasi jai rasti kitą erdvę galbūt Kauno centre.
„Atominis bunkeris“ yra muziejus, įsikūręs sovietiniame bunkeryje Vilijampolėje, buvusioje „Aido“ gamykloje. Jis įkurtas septynių metrų gylyje po žeme – sovietmečio civilinės saugos įtvirtintoje slėptuvėje, skirtoje apsisaugoti žmonėms karo ar stichinių nelaimių atveju.
